Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ar mokslinis požiūris prieštarauja religinei pasaulio sukūrimo teorijai?

JAV astronautas Buzzas Aldrinas vaikšto Mėnulio paviršiumi. NASA nuotrauka

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas kvietė 10–12 klasių moksleivius dalyvauti respublikiniame esė konkurse „Religija ir mokslas: ar jie suderinami?“ Šiandien dalinamės tekstu, kuris, komisijos sprendimu, konkurse užėmė II vietą. Esė autorė – Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos moksleivė Gabija Krunkauskaitė.

Neabejojama, kad žmogus nuo pat savo egzistavimo pradžios siekė tiesos pažinimo. Pradedant nuo savęs, šalia esančio gyvūno ar žmogaus, baigiant klausimu, kodėl ir kam jis ir viskas aplinkui apskritai egzistuoja.

Būtent žmogaus smalsumas yra dingstis, dėl kurios turime galybę teorijų, kodėl ir kaip atsirado pasaulis bei viskas, kas jame. Tačiau žmogaus protas kviečia rasti racionaliausią paaiškinimą. Nesudėtinga pasiklysti tokioje gausybėje, todėl svarbu kritiškai įvertinti bet kurį pasaulio sukūrimo modelį, nesvarbu, ar tai yra sekuliarusis, ar religinis požiūris.

Istorijos perspektyvoje galime stebėti, kad diskusija tarp tikėjimui bei moksliniam požiūriui atstovaujančiųjų kartais pavirsdavo gana aršiu konfliktu. Verta paminėti, jog diskusijos paaštrėjimas ypač pastebimas pirmojoje XX a. pusėje, kada Georges‘as Lemaître‘as, belgų fizikas bei katalikų kunigas, publikavo „Pirmykščio atomo teoriją“, šiandien žinomą kaip Didžiojo sprogimo teorija.

Kartais ši priešprieša nevertai yra dirbtinai kuriama. Krikščionys fundamentalistai yra linkę atmesti bet kokius mokslinius aiškinimus apie pasaulio atsiradimą bei propaguoti kreacionizmą, todėl svarbu pabrėžti, kad šiame tekste religijos pusei atstovaujantys argumentai yra paremti Katalikų Bažnyčios, kuri iš esmės atmeta kreacionistines teorijas, mokymu. Temos pasirinkimas gana stipriai veikiamas diskusijų, mokslo ir religijos santykio tema, girdėtų argumentų ir mano šio santykio paieškos kasdienybėje. Darbe apžvelgiamos pasaulio sukūrimo teorijos bei pagrindiniai argumentai, naudojami jiems vienyti ar priešinti.

Gabija Krunkauskaitė. VDU Katalikų teologijos fakulteto nuotrauka

Tebūnie šviesa, arba Kodėl Bažnyčia palaiko mokslines teorijas

Norint suprasti vieną pagrindinių tekstų diskusijoje apie pasaulio atsiradimą religijos ir mokslo šviesoje, t. y. Pradžios knygą, reikia suprasti, kaip mąstė jos užrašytojas. Svarbu suprasti ir naudotą literatūrinį žanrą. Pažvelkime į pirmąją sukūrimo dalį Pradžios knygoje, 1, 1–2, 4.

Čia mes randame Visagalį, viską žinantį, be galo mylintį, amžiną ir begalinį Dievą. Jis kuria laisvai, remdamasis savo dieviškąja išmintimi bei nuoširdžia meile. Dievas sukuria viską iš nieko (ex nihilo), sukurdamas ir medžiagą, iš kurios visa kita yra kuriama, tačiau Pradžios knygos Dievas yra atskiras nuo savo kūrinijos. Hebrajiškas tekstas vartoja žodį bara, reiškiantį „sukurti“. Šis žodis vartojamas tik Dievo veiksmams, kada Jis kuria pasaulį, apibūdinti.

Pastebėtinas ir vėliau dar keletą kartų atsikartojantis skaičius septyni. Žydų tautoje girdint šį skaičių kyla asociacija su amžinybe –tai tobulas, pilnatvę reiškiantis skaičius. Todėl skaičius septyni, arba septynios dienos, Vakarų kultūroje įkūnijančios gana neilgą laiko tarpą, hebrajų sąmonėje turi visai kitą, gilią prasmę – tad ne atsitiktinumas, jog būtent jis pasirenkamas, kai pasakojama apie Kūrimą.

Sukurtas objektas visada yra kažkas naujo, nuostabaus ir stebinančio. Kuriantis Dievo žodis yra ne tik asmeniškas, atsakingas ir veiksmingas, bet ir teikiantis gyvybę (plg. Iz 55, 11). Todėl sukurtas pasaulis yra skolingas Dievui ne tik už savo egzistavimą, bet ir už visa, kas jis yra  ̶  savo prigimtį, paskirtį ir dizainą.

Pradžios knygos istorija nesiekia papasakoti, kaip išsivystė gyvosios gamtos rūšys, kaip formavosi žvaigždės. Ji siekia pasakyti vieną dalyką: Dievas sukūrė pasaulį. Todėl yra daroma didelė klaida, kada siekiama supriešinti tikėjimą bei mokslą, teigiant, kad Biblija pasakoja, kaip atsirado visata. Bibliją būtų galima laikyti klaidingu šaltiniu tik tuo atveju, jei ji būtų mokslinis fizikos ar biologijos veikalas ir pretenduotų paaiškinti, kaip visa atsirado, nes iš karto būtų atmesta naujausių mokslo pasiekimų.

Moksliniai argumentai. Statiška ar besiplečianti visata?

XIX a. atrastų energijos tvermės bei masės tvermės dėsnių rezultatas buvo toks, kad visatą imta regėti kaip per amžius gyvavusį ir pradžios neturėjusį mechanizmą, valdomą nekintančių gamtos dėsnių; mechanizmą, tik nuo savęs priklausomą ir nieko iš išorės nereikalaujantį. Visa tai leido prancūzų matematikui Pierre-Simonui Laplace‘ui teigti: „Man daugiau nereikalinga Dievo hipotezė.“ Tačiau ar tai nebuvo skubotas teiginys?

Robertas A. Millikanas, kun. Georges’as Lemaître’as ir Albertas Einsteinas Kalifornijos technologijos institute, 1933 m. sausis. Wikipedia.org nuotrauka

Šiandien pats populiariausias mokslinis pasaulio atsiradimo aiškinimas yra „Didžiojo sprogimo teorija“. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje G. Lemaître‘as iškėlė teoriją, kurią pavadino „Pirmykščio atomo hipoteze“. Tuo metu populiariausia teorija buvo Alberto Einsteino samprata apie statinę visatą. Tačiau astronomijos ir kosmologijos sritys sparčiai vystėsi po Einsteino Bendrosios reliatyvumo teorijos. Kai kiti mokslininkai pradėjo nagrinėti šią teoriją, statiška visata kėlė rimtų matematinių problemų, kurias būtų buvę galima išspręsti, jei visata nebūtų statiška ir sudėliota, o augtų.

Lemaître‘as įsivaizdavo, kad, jei visata plečiasi, ji turėjo plėstis iš kažkur tam tikru momentu. Jis suprato, kad, jei atsektume visatos pradžios momentą, viskas turėtų susijungti į vieną tašką. Lemaître‘as tą tašką pavadino superatomu. Jis teigė, kad visatos plėtimasis įvyko dėl šio superatomo sprogimo, kuris svaidė medžiagas į visas puses ir mūsų žinomą visatą privertė plėstis.

Popiežius Pijus XII ne tik paskelbė, kad Didysis sprogimas ir katalikiška kūrimo samprata yra suderinami. Jis priėmė Lemaître‘o idėją kaip mokslinį Dievo ir katalikybės patvirtinimą. Savo ruožtu, nors ir būdamas kunigu, Lemaître‘as nebuvo patenkintas popiežiaus pozicija. Jis nuožmiai tikėjo Bažnyčios ir laboratorijos atskyrimu. Į religiją ir mokslą jis žiūrėjo kaip į du vienodai vertingus ir svarbius, bet skirtingus pasaulio aiškinimo būdus, kuriais abiem jis giliai tikėjo.

Jo įsitikinimas šiuo atveju yra racionalesnis ir neperžengiantis nė vienos iš šių sričių tyrimo kompetencijos. Ankstesni Lemaître‘o darbai atskleidžia, kad ši jo nuostata formavosi per daugelį akademinio darbo metų, nuo tokios, kuri buvo panaši į anksčiau išsakytą popiežiaus Pijaus XII, iki nuomonės, jog mokslas neturi aiškinti Dievo egzistavimo ir neturi būti pritempiamas prie Šventojo Rašto tekstų. Jis teigė, kad šis klausimas yra filosofijos bei teologijos tyrimų sritis ir negali būti atsakytas paprasčiausiais fiziniais ar astronominiais tyrimais.

Tačiau net ir tokios pažiūros (nors galėtų atrodyti, jog kaip tik priimtinos net ir ateistams), nebuvo paveikios visiems. Ateistas kosmologas Fredas Hoyle‘as, 1949 m. sukūręs menkinantį pavadinimą „Didysis sprogimas“, jį atmetė iki savo mirties 2001 m. Patį Didįjį sprogimą jis laikė užmaskuota religine idėja. Todėl, net ir laikantis Didžiojo sprogimo teorijos autoriaus nuomonės, mes matome, kad nėra prieštaros tarp religinės pasaulėžiūros (kurios užduotis yra paaiškinti, kam yra skirtas pasaulis ir kodėl mes esame čia) bei mokslinio aiškinimo, kaip atsirado pasaulis. Tai yra skirtingos gyvenimo sferos, kurios neturėtų būti suliejamos į vieną.

Unsplash.com nuotrauka

Argumentai, priešinantys religiją ir mokslą

Remdamiesi iki šios dalies išsakytais teiginiais, galėtume laisvai teigti, jog nėra jokios priežasties manyti, kad šie du pasaulio suvokimo būdai kertasi ir privalome rinktis vieną, o jei ir yra, tai visi argumentai šia tema išaiškinti. Vis dėlto nūdienoje ne vienas mokslininkas teigia, jog progresyviam, moderniam, išsilavinusiam žmogui tikėjimas tėra absoliučiai nereikalingas prietaringumas, kurio reikia atsikratyti. Tuo tarpu krikščionys fundamentalistai, pažodžiui skaitydami Šventąjį Raštą, atsiduria greta ribos, kurią peržengus imama neigti mokslo nauda, o retais atvejais jis parodomas kaip grėsmė religiniam tikėjimui.

Tokie argumentai ne tik neleidžia vystytis konstruktyviam dialogui, tačiau ir skaldo visuomenę. Vis dažniau šie požiūriai radikalėja, o racionaliems teiginiams ir diskusijai sunkiai beatsiranda vietos. Rodos, jog privaloma pasirinkti vieną pusę. Kritikuojama religija, nežinant, kas iš tiesų ji yra, atmetamas mokslas, nesuprantant jo esmės.

Nors gali atrodyti, kad mokslo gretinimas su religija aktualus tik teistams, kai kurių teistų pasisakymai šia tema skatina dar didesnį konfliktą. Dalis krikščionių fundamentalistų tiki, jog Biblija turi būti skaitoma pažodžiui ir kad Dievo kūrimas nereikalauja jokių mokslinių įrodymų. Anot teologų Alisterio ir Joannos Cullicutt McGrathų, teistinis fundamentalizmas iš esmės niekuo nesiskiria nuo ateistinio fundamentalizmo. Abu pripažįsta tik dalį tiesos, o į kitą pusę argumentų, sudarančių visą paveikslą, užmerkia akis. Abi šios pusės teigia, jog mokslas ir religija niekada nebus suderinami.

Vienas garsiausių ateistų Richardas Dawkinsas savo knygoje „Dievo iliuzija“ teigia, kad tikėjimas arba dualistinis pasaulio supratimas yra būdingas vaikams. Augant iš jo yra išaugama, kaip iš tikėjimo Kalėdų Seneliu ar kitu mitiniu personažu. Taigi, anot jo, tikėjimas tėra infantiliškumo požymis, o suaugęs, mąstantis žmogus atsisako vaikiškų idėjų, nes į pasaulį žvelgia racionaliai. Anot jo, visi religingieji, net ir mokslininkai, yra vaikiškai mąstantys. Tačiau toliau šis mokslininkas pateikia faktą, kad religingu žmogumi daugiausia tampama šeimoje, perimant tikėjimą iš suaugusiųjų. Tampa neaišku, kuris teiginys išties yra teisingas ir kaip tuomet paaiškinti įtikėjimą vyresniame amžiuje.

Britų filosofas Bertrandas Russellas kaip pagrindinę religijos ir mokslo konflikto priežastį nurodo tai, kad mokslas vystosi, o religija tarsi sustabarėjusi, niekada nekintanti. Tačiau jis praleido pro akis faktą, kad skirtingos religijos ar teologijos, dėl jų gausos ir skirtingumo, laikui bėgant keičiasi, pripažįsta savo klaidas bei vystosi.

Paulius VI stebi „Apollo 11“ astronautų nusileidimą Mėnulyje. Europos kosmoso agentūros nuotrauka

Du būdai, vedantys tiesos link

Kaip yra sakęs amerikiečių psichologas Gordonas Allportas, „pats tikriausias būdas nepastebėti tiesos – tai apsimesti, kad ją žinai“. Mūsų tikrovė nėra vien fiziniai objektai, mus sudaro kur kas daugiau dalykų. Visuomenėje gyvenantis žmogus kasdien susiduria su moraliniais klausimais, kas yra gera, o kas yra bloga. Iš to pažįstame, kad žmogus iš prigimties turi moralę bei, kaip minėta anksčiau, jo kelias yra nuolatinis tiesos ieškojimas.

Žmogaus troškimas suprasti save ir pasaulį yra neatsiejamas nuo žmonijos raidos. Tiek mokslinės, tiek religinės teorijos veda žmogų į tiesos pažinimą. Anot krikščionybės, žmogus yra sukurtas laisvei, todėl ir trokšta laisvės, kuri įgaunama pažinus tiesą. Kun. prof. dr. R. Skinkaitis teigia: „Mokslas ir teologija nėra vieno kitam prieštaraujančios srovės, bet abiem reikia vienam kito, kad pateiktų išsamesnį tiriamos tikrovės vaizdą ir papildytų požiūrius savais atradimais.“

Jei žmogaus gyvenimą ir jo ėjimą tiesos pažinimo link įsivaizduosime kaip fizinį kelią, o mokslą ir religinį tikėjimą – kaip dvi kojas, tvirtai žmogų laikančias ant žemės, pamatysime, kad tas kelias nėra lygus. Jis yra kalvotas, akmenuotas, su kalnais abejonių ir sustojimų, kurie būtini sveikam mąstymui tobulėti. Juk logiška, kad tokiu keliu geriau eiti tvirtai laikantis abiem kojomis, o ne viena ar kita šlubuojant.

Žinoma, jei nėra keliama klausimų, o žmogaus gyvenime aklai tikima tik viena puse, jis gali net nepastebėti, kad jo viena koja šlubuoja. Tačiau toks aklas klaidžiojimas nėra ėjimas tiesos link.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Kalbant apie pasaulio sukūrimą, dažnai manoma, kad mokslas jokiu būdu negali būti greta religijos. Daugelis tiki mitu, jog mokslo žmogus negali tikėti tuo, kas išeina už mums suprantamos visatos ribų, o tikintysis negali mąstyti kritiškai. Tačiau daugiau pasidomėję pamatome, kad tai nėra tiesa. Tikintis žmogus privalo mąstyti kritiškai – tai leidžia išlaikyti sveiką nuovoką ir nenukrypti į fanatizmą.

Vienas svarbiausių tekstų šioje diskusijoje yra Pradžios knyga. Rodos, ji neleidžia priimti mokslinių pasiekimų apie visatos amžių, sandarą, istoriją, gyvybės vystymąsi, nes pasakoja apie Dievo per šešias dienas sukurtą pasaulį. Nors tai ir dažnai aptariama knyga, kartais pamirštama tiek jos paskirtis, tiek literatūrinis žanras. Pamirštama, kad tai – dvasinė knyga, skirta perteikti žinią, kodėl pasaulis sukurtas. Todėl Bažnyčia neneigia mokslo atradimų, tačiau mato juos kaip būdą pažinti Dievą per jo kūriniją.

Dvi pasaulio teorijos – religinė ir mokslinė – nėra viena kitos oponentės. Tai gajus mitas, sukurtas žmonių, kad galėtų pateisinti savo konkrečias pažiūras, per daug nesiveldami į diskusijas.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.