Ar mums dar reikia valstybės?

Šie pokyčiai iškelia klausimą, ar valstybė kaip bendruomenės forma nepraranda savo reikšmės. Ar individui dar reikia valstybės tokių pokyčių akivaizdoje? Tai nėra tik mūsų kartai iškilęs klausimas – vokiečių filosofas G. V. F. Hėgelis jį nagrinėjo dar XIX a. Jis įžvelgė tam tikrą socialinio gyvenimo susiskaldymą, kuriame bandė paaiškinti individo ir visuomenės ryšį. Hėgelio politinė mintis ne mažiau aktuali ir šiandienių iššūkių politinėms bendruomenėms kontekste.

Filosofas išskyrė tris etiško gyvenimo momentus: šeimą, pilietinę visuomenę ir valstybę. Siekdamas visiškos laisvės, individas privalo būti tiek šeimos, tiek pilietinės visuomenės, tiek valstybės dalimi. Šios trys pakopos seka viena po kitos, tad valstybės nebūtų be šeimos ir pilietinės visuomenės. Pilietinės visuomenės netapatinimas su valstybe leidžia išryškinti individo vaidmenį valstybėje bei suprasti, kaip bendruomenės būklė priklauso nuo individo vaidmens joje. Kad suprastume šio ryšio svarbą, reikia trumpai aptarti kiekvieną iš trijų pakopų, kuriomis remiantis bus galima atsakyti į klausimą, ar mums dar reikia valstybės.

Šeima

Šeima yra pirmoji ir pamatinė etiško gyvenimo pakopa. Individualumas šeimoje atsiskleidžia dvejopai – ir teigdamas, ir neigdamas save. Mat šeimoje mes įprasminame save būdami santykyje su kitais, per kitus suvokiame savo tapatybę (sutuoktinis, tėvas, vaikas ar kt.). Kita vertus, turime išsižadėti egocentriškumo bei rūpintis šeimos narių gerove. To pavyzdys – santuoka, po kurios individas prisižada gerbti bei rūpintis savo sutuoktiniu taip pat, kaip ir savimi.

Ryšį tarp šeimos ir pilietinės visuomenės kuria vaikų auklėjimas šeimoje – čia vaikai ugdomi dorais piliečiais, jiems įdiegiamas etinio gyvenimo pagrindas. Tačiau šiame etape ryšys su kitomis šeimomis dar nėra užmezgamas, kiekviena šeima gyvena tik dėl savęs.

Pilietinė visuomenė

Kita žmonių bendro gyvenimo pakopa – pilietinė visuomenė. Perėjimą iš šeimos į pilietinę visuomenę Hėgelis aiškina šeimų skaičiaus didėjimu, kai šeima išsiplečia į bendruomenę. Joje kiekvienas asmuo yra savaiminis tikslas, o ryšys su kitais individais pasireiškia kaip instrumentinis ir savanaudiškas. Individas čia tampa visuotinybės dalimi, kuri veikia harmoningai ir užtikrina individo poreikius, teikia paslaugas. Pilietinėje visuomenėje veikia įstatymai ir teismai. Tad visuomeniniai santykiai nebėra tokie paprasti kaip šeimose. Pilietinėje visuomenėje pasireiškia visos sąlygos individui skleistis, visi piliečiai dirba vienas kito naudai, o jų santykius gina įstatymas. Tačiau kuo pilietinė visuomenė skiriasi nuo valstybės?

Valstybė

Atrodytų keista, kaip susiformavusi žmonių bendruomenė su įstatymais bei teismais gali egzistuoti atskirai nuo ją įtvirtinančios valstybės. Tačiau nagrinėjant Hėgelio valstybės sampratą pamažu tampa aišku, ko trūksta pilietinei visuomenei, kad ji taptų valstybe. Tam, kad būtų pažabota visuotinė anarchija ir įsitvirtintų valstybė, neužtenka pilietinės bendruomenės. Reikia organizacijų, korporacijų bei jas prižiūrinčių valstybinių institucijų tam, kad piliečiai dirbdami galėtų nesavanaudiškai prisidėti prie valstybės kūrimo. Ne mažiau svarbus vaidmuo tenka religijai, kuri per individų bendrą santykį su tikėjimu moko siekti bendrumo ir socialiniam gyvenime.

Valstybėje jos nariai nebesilaiko primestinių įstatymų ir nebesiekiaudos tik sau. Jie pagaliau įgauna sąlygas priimti sprendimus, dirbti valstybei, prisidėti prie jos kūrimo. Individas čia turi tiek pareigų, kiek ir teisių. Idealiu atveju valstybėje turėtų būti išlaikoma pusiausvyra tarp individualumo ir bendrumo.

Šiuolaikinė valstybė ir individualizmas

Nors dažnai to nepastebime, tačiau daugelis šiuolaikinių valstybių atitinka Hėgelio pilietinės visuomenės, bet ne valstybės sampratą. Mat jos nepasiekia pilietinės visuomenės ir šeimos sąryšio pilnatvės. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, nors ir norėtųsi teigti, kad mes turime veikiančias institucijas, yra didžiulė organizacijų gausa, tačiau piliečiams trūksta nesavanaudiško veikimo valstybės naudai.

Individai yra daug labiau linkę kurti asmeninę gerovę ir dažnai net nesusimąsto, kam galėtų būti reikalingos pačios institucijos. Tai atspindi faktas, kad atsiranda vis mažiau norinčiųjų dirbti valstybės tarnyboje. Individas siekia gausinti savo teises, bet nepaiso pareigų vykdymo. Ryškus to pavyzdys – dabartinės visuomenės susiskaldymas. Atrodo, iškilusio visai žmonijai pavojaus akivaizdoje turėtume būti vieningi, tačiau mes paisome labiau savo gėrio ir reikalaujame teisių sau, nei saugome kitus.

Čia svarbiu argumentu tampa ir Hėgelio individo samprata. Pasak jos, žmogus neturi prigimtinės teisės, kuri įgyjama gimstant. Žmogus gali įgyti protingąją laisvę, savo teises ir dorovę tik būdamas valstybės narys. Filosofas tikėjosi, jog individas, suvokęs bendruomenės poreikį įgyvendinti savo tikslus, sieks įsitraukti į visuomeninę veiklą. Kita vertus, čia slypi ir grėsmių. Tik savimi suinteresuotas individualizmas gali sukelti pragaištį valstybei. Valstybė be visuomeniškai nusiteikusių asmenų yra tik mechaniškai veikiantis aparatas. Valstybė atsiduria sąstingyje. Tam, kad ji ir individas vystytųsi, yra būtina vienam kitą pripažinti ir abipusiškai naudingai veikti.

Iki galo valstybės ir individo santykio problema Hėgelio filosofijoje nėra išsprendžiama, tačiau viena aišku – valstybei ir individui riekia vienam kito. Be valstybės individas neįgis teisių, neįgyvendins poreikių, neatras laisvės. Be visuomeniško individo valstybė nusilptų, taptų mechaniška, o gal net visai išnyktų. Individas valstybėje turi veikti panašiai kaip šeimoje – kartu teigdamas ir neigdamas save.

Taigi organizacijos ir korporacijos, veikdamos be piliečių įsteigtų jas prižiūrinčių institucijų ir nesavanaudiškumo principo, negali tapti valstybės pakaitalu. Jos nukreiptos į valstybes griaunantį individualizmą. O pastarasis nepajėgia iki galo įsitvirtinti, nes be valstybės nėra galimos individo teisės bei laisvės. Tad, kol išliks Hėgelio aptiktas abipusis priklausomybės ryšys tarp valstybės ir individo, tol išliks ir ši vyraujanti organizuotos politinės bendruomenės forma – valstybė.