2022 02 26

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ar ne per daug tylos iš Šv. Petro aikštės?

EPA nuotrauka

Ketvirtadienį į Europą sugrįžo karas. Ne tik daugelio šalių, bet ir konfesijų lyderiai pasmerkė brutalią Rusijos invaziją į Ukrainą. Tarp gausių pareiškimų išsiskyrė du, kuriuos vienijo tai, kad agresorius nebuvo įvardytas, o buvo apsiribota neutraliu paraginimu visoms pusėms ieškoti taikaus konflikto sprendimo.

Po vienu pasirašė Maskvos patriarchas, kitą paskelbė Vatikano valstybės sekretorius.

Vardai, kurių negalima minėti

Ilgametis Vatikano ekspertas Robertas Mickensas analizėje, vakar paskelbtoje Prancūzijos katalikų portale „La Croix International“, negaili už tai griežtų žodžių tiek Vatikano diplomatijai, tiek ir pačiam popiežiui Pranciškui.

Savo straipsnį apžvalgininkas pradeda viena iš sparnuotų popiežiaus Pranciškaus frazių, kurią jis ištarė 2016 m. vasarį lėktuve, grįždamas iš apaštalinės kelionės į Meksiką. Turėdamas omenyje Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos metų paskelbtą planą statyti sieną, atskirsiančią JAV nuo Meksikos, Pranciškus tuomet pasakė, kad asmuo, kuris nori statyti vien sienas, o ne tiltus, negali būti krikščionis.

Trumpo rėmėjai katalikai anuomet supyko ant popiežiaus, kodėl jis tokiu būdu imasi kitus teisti. Jie priminė jam kitą, dar pontifikato pradžioje ištartą sparnuotą frazę: „Kas aš toks, kad teisčiau“ (kai buvo klausiama apie homoseksualų potraukį turinčius katalikus). Užsistojusieji popiežių tuomet sakė, kad popiežius neturėjęs omenyje konkretaus asmens, o tenorėjęs pasakyti, jog statyti sienas ir barjerus nėra krikščioniška.

„La Croix International“ apžvalgininkas prisiminė šią citatą, pasigedęs tokios pat principingos popiežiaus Pranciškaus laikysenos ir dėl Vladimiro Putino, kuris šią savaitę davė įsakymą iš trijų pusių užpulti savo vakarinę kaimynę.

Nors šioje situacijoje pagrįstai buvo galima tikėtis išgirsti ką nors panašaus į: „Asmuo, kurio įsakymu vykdoma kruvina karinė invazija į suverenią valstybę, siekiant užgrobti jos teritoriją, negali būti krikščionis“, deja, pasaulis nieko panašaus neišgirdo.

Tuo pačiu Robertas Mickensas pabrėžia, kad tai anaiptol nereiškia, jog popiežius pateisina Putino agresiją. Penktadienį jis, netgi sulaužydamas diplomatinį protokolą, apsilankė Rusijos ambasadoje prie Šventojo Sosto  ir pasiūlė savo tarpininkavimą konfliktui sustabdyti. Nedera pamiršti ir to, kad ne vieną savaitę savo sekmadienio kalbose ir trečiadienio visuotinėse audiencijose popiežius Pranciškus maldavo nepradėti karo ir pasisakė už taiką Ukrainoje, kvietė melstis ir pasninkauti.

Kaip pagrindinę problemą Vatikano ekspertas įvardija tai, kad visose šiose kalbose apie Ukrainą nei Rusija, nei jos prezidentas taip ir liko nė karto nepaminėti. Nė karto per visus devynerius jo pontifikato metus. Kodėl gi įtakingiausias pasaulyje taikos gynėjas ir karo smerkėjas netenka balso, susidūręs su buvusio KGB karininko Vladimiro Putino žiaurumu? Kodėl jis iki šiol skyrė jam tiek daug savo dėmesio?

EPA nuotrauka

Robertas Mickensas primena, kad dar 2013 m. rugsėjį Pranciškus pasirašė nuoširdų laišką Kremliaus vadovui, sveikindamas jį G20 viršūnių susitikimo Maskvoje proga, tuomet jis netgi paragino Putiną prisidėti prie taikaus konflikto Artimuosiuose Rytuose ir ypač Sirijoje sprendimo. Kita vertus, per du pirmuosius asmeninius Putino ir Pranciškaus susitikimus, įvykusius jau po 2014-ųjų Krymo aneksijos ir agresijos Rytų Ukrainoje pradžios, popiežius viešai nė karto nepareiškė jokios kritinės pastabos Kremliaus atžvilgiu, nors to iš jo ir buvo tikėtasi. Tokios diplomatijos priežasčių Vatikano ekspertas siūlo ieškoti įvykyje, kuriuo Pranciškus pranoko visus savo pirmtakus.

Apsikabinimo su Kirilu kaina

2016 m. Pranciškus tapo pirmuoju Romos vyskupu, susitikusiu su Maskvos patriarchu, Rusijos ortodoksų bažnyčios vadovu. Ekumeninė šio susitikimo reikšmė atrodė labai didelė. Juk didžiausia ir svarbiausia ortodoksų Bažnyčia iki šiol nerodė didelio entuziazmo ryšiams su Roma. Susitikimas įvyko „neutralioje“ aplinkoje – tarptautiniame Havanos oro uoste. Abu Bažnyčių vadovai pasirašė bendrą deklaraciją dėl konflikto Ukrainoje, kuriame visos konfliktuojančios pusės (Rusija čia liko nepaminėta) buvo kviečiamos vadovautis išmintimi. Tą drungną pareiškimą ukrainiečiai, o ypač Ukrainos unitai, priėmė kaip skaudžią išdavystę. Nors tuo metu popiežiaus pažeidžiamumą Rusijos ortodoksų atžvilgiu galima buvo laikyti pranašišku, šiandien yra visiškai aišku, kad per naivumą, rimtai neatsižvelgus į ortodoksų istoriją, buvo žiauriai apsirikta.

EPA nuotrauka

Galima numanyti, kad Pranciškaus nuolaidumas tiek Putino, tiek Kirilo atžvilgiu buvo siejamas su didžiu ekumeniniu tikslu – sulaukti kvietimo atvykti į Rusiją. Tačiau kvietimo Pranciškus, kaip ir nė vienas popiežius iki jo, taip ir nesulaukė…

Galiausiai Robertas Mickensas konstatuoja, kad ciniškame Putino žaidime su religija popiežius Pranciškus tebuvo žaislas, reikalingas jo teritorinėms ambicijoms įgyvendinti. Akivaizdu ir tai, kad dabartinis Rusijos caras seniai yra užsitikrinęs patriarcho Kirilo ir jo kompanijos paramą ekspansijai į šalis, kadaise priklausiusias Rusijos imperijai. Karo išvakarėse Kirilas viešai gyrė Rusijos karius už teisingai pasirinktą kelią.

Straipsnis baigiamas griežtu „La Croix International“ Vatikano eksperto apibendrinimu: „Pastarųjų įvykių akivaizdoje tiek popiežiui, tiek jo patarėjams verta savęs paklausti, ar iš tiesų netiesioginė parama Rusijos oligarchams ir hierarchams yra tinkamiausia strategija siekti krikščionių vienybės? Ir ant kokio altoriaus jie yra pasiryžę paaukoti ukrainiečių tautą, siekdami šio tikslo?“

Ukrainos katalikai Romoje pasigenda griežtesnės Vatikano kritikos Rusijai

Aktualų straipsnį Vatikano ir Rusijos santykių tema šią savaitę paskelbė ir „National Catholic Reporter“, kuriame pristatomas kelių ukrainiečių katalikų požiūris.

Filadelfijos ukrainiečių katalikų arkieparchijos metropolitas arkivyskupas Borysas Gudziakas vasario pradžioje tris savaites praleido Ukrainoje. Po to, atvykęs į konferenciją Romoje, žurnalistams jis sakė suprantąs, jog egzistuoja tam tikros ribos, kiek stipriai viešumoje Vatikano pareigūnai gali kalbėti apie situaciją. „Ne visada norisi rodyti pirštu į nusidėjėlius“, – sakė jis, bet pridūrė, jog norėtų, kad dabartinėje situacijoje Šv. Sostas „paskatintų Rusijos ortodoksų bažnyčią žengti kokį nors pranašingą žingsnį“.

Per du savo valdymo dešimtmečius Putinas pasinaudojo Rusijos ortodoksų bažnyčia, telkdamas į savo rankas galią, mainais už tai Bažnyčia jam suteikė savo paramą. Gudziako teigimu, Bažnyčia stiprino Putino režimo imperinius siekius. „Rusijos ortodoksų bažnyčia formuluoja kolonijinę politiką, skirtą Rusijos visuomenei“, – sako jis ir priduria, kad Rusijos siekiai užvaldyti Ukrainą tą tik patvirtina, ir jis norėtų, kad Šv. Sostas viešai kreiptųsi į Ortodoksų bažnyčią šiuo reikalu.

„Popiežius Pranciškus ne sykį kartojo, kad krikščionys, pasiduodantys valdžiai ir pinigams, išduoda savo pašaukimą. Jei krikščionys remia invaziją ir karą, tai yra papiktinimas“, – sakė ukrainiečių metropolitas. Jo įsitikinimu, Šv. Sostas turėtų aiškiai suvokti, kas pastatyta ant kortos: tai – žmogaus orumo ir laisvės, politinio, kultūrinio bei dvasinio apsisprendimo klausimai. „Labai svarbu, kad Šv. Sostas, visi katalikai ir visi geros valios žmonės stotų už tiesą“, – sakė Gudziakas.

Kunigas bazilijonas Robertas Lisseiko, ukrainiečių kolegijos dvasios vadovas, sakė, kad šiuo metu Romoje gyvena 53 ukrainiečiai seminaristai. Jie nerimauja dėl savo bičiulių ir namiškių, kurie užsirašė į armiją: „Yra vilties, kad pasaulis, ypač Europos šalys, kažko imsis, bet tos vilties mažai, matant, kaip Rusija viską eskaluoja.“ Buvęs seminarijos vicerektorius, kunigas bazilijonas Teodosijus Hrenas irgi panašiai vertino padėtį sakydamas, jog jaučiasi baimė – bet ne Rusijos baimė, o „dėl to, kad karas neša sugriovimus, mirtį, negalią, skausmą“. „Mūsų tauta neišsigąs rusų monstro, jo ginklų ir karinės galios.“ Lisseiko sakė, kad karas prieš tiesą prasidėjo jau seniai ir buvo vykdomas per Rusijos propagandą žiniasklaidoje, ir dar tokioje šalyje, kurios lyderis naudojosi Rusijos ortodoksų bažnyčia savo darbotvarkei stumti. „Kur dingo krikščionys, kodėl jie bijo pasakyti valdžiai tiesą, kad ši elgiasi šėtoniškai?“ – klausė ukrainiečių kunigas.

Parengta pagal „La Croix International“, „National Catholic Reporter“ publikacijas ir „Mažosios studijos“ informaciją

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien