Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ar nuo žaliojo kurso sužaliuosim?

Pexels.com nuotrauka

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 6.

Žaliasis kursas šiandien yra viena aiškiausių ekonominės politikos tendencijų. Inicijuotas ES, perimtas vietinių politikų, gausiai paremtas viešaisiais finansais ir stipriai palaikomas visuomenės. Kas galėjo apie tai pagalvoti Lietuvoje dar prieš kokius penkerius metus, kai viešai įvardijus žalumo tikslą būtų grėsę mažų mažiausiai likti nesuprastam?

Baikit, buvo sakoma, nėra čia jokio klimato atšilimo, o jei ir yra, tai žmogus niekuo dėtas – pati gamta svyruoja. Kad apie tai kalba tos srities mokslininkai (kurie, beje, stebi, matuoja, vertina, lygina ir teikia išvadas), neatrodė verta dėmesio daugeliui. Dabar daliai neatrodo pagrįsti epidemiologų ir medikų vertinimai dėl kovido.

Skirtingai nuo JAV ir ES senbuvių, Lietuvoje žaliosios idėjos pradėjo įgauti jėgos visai neseniai – net Žaliųjų partijos Seime neturime, o jų vardą eksploatuoja ekologijai tolimų pažiūrų politinė jėga – valstiečiai. Bet, nepaisant užsitęsusios preliudijos, žaliasis kursas įtrauktas į šios Vyriausybės programą kaip vienas iš trijų prioritetų, šalia skaitmenizacijos ir švietimo. Jis numato, kad energetika, pramonė, transportas ir būsto sektoriai bus pertvarkomi „iš viršaus“ smarkiai pakėlus žalumo standartus ir kartu viešais pinigais finansuojant perėjimo procesą.

Ar jau galime šaukt „valio!“ ir būti tikri, kad sužaliuosime sėkmingai? Nelabai. Rizikų yra daug, tarp jų ir rizika pažaliuoti besistengiant įgyvendinti žaliąjį kursą. Galima džiaugtis, kad tikslas įvardytas, tačiau dėl priemonių jokių viešų svarstymų nebuvo. Nelabai buvo diskusijų ir dėl žalėjimo krypčių, pasirinktų technologijų. Todėl girdėdami valingą politinį apsisprendimą, negalime matyti, kaip jis atsispindės ekonominėje ekosistemoje.

Prieš nagrinėdami naujo kurso poveikį mūsų laivo greičiui ir stabilumui, pažvelkime, kaip žalumo siekis realizuojasi ekonomikoje savaime. Ar jis gali veikti kartu su ekonominiu augimu, ar tik augimo sąskaita, kaip mėgstama teigti?

Guoda Azguridienė
Guoda Azguridienė. LLRI nuotrauka

Rinkos ekonomikoje gaminamos tos prekės ir paslaugos, kurioms pirkėjai suteikia didžiausią vertę. Pažvelgę retrospektyviai matysime, kaip skirtingais laikotarpiais skirtingos prekės ir paslaugos turėdavo aukščiausią vertę, taigi ir kainą. Kadaise tai buvo žemė – su priėjimu prie jūros arba derlinga, atskiri jos turtai ar vaisiai, kaip antai rūda, druska, prieskoniai. Kai kuriuose kraštuose vanduo visada buvo retas, taigi ir brangus, dėl klimato kaitos tokių kraštų daugėja. Kai mažai kas mokėjo skaityti, bet koks išsimokslinimas buvo didžiulė vertė (ko nebėra dabar ir kas daugelį trikdo). Brangiai kainavo arklys ir karvė, kai šiandien kitas keturkojis – madingos veislės šuo – kainuoja už juos daugiau, nors materialios naudos neduoda. Daiktų žmonės šiandien turi daug, netgi nepasiturintieji. Švari aplinka, sava erdvė ir laisvė pasirinkti šiandien yra vertybės, vežančios žmoniją, taigi ir užkuriančios ekonomiką.

Istorinis žvilgsnis į gėrybių vertės kismą padeda suprasti, kad „žalumas“ irgi yra gėrybė, kurios žmonės siekia, taigi ekonomika jį ir gamina – nes tai mūsų laikų duona ir žaidimas. Gaminti tai, ko žmonės nori labiausiai, yra ekonomikos esmė – į vertingiausių gėrybių kūrimą suplaukia investicijos, talentai ir dėmesys. Tik rinkoje tai vyksta laipsniškai, dažnai netgi tyliai – be atskiro kurso paskelbimo. Ir kas svarbiausia – vyksta efektyviai, t. y. gaunant didžiausią rezultatą mažiausiomis sąnaudomis.  Žinoma, efektyvumas kainuoja – konkurencinėje kovoje, bandymų ir klaidų kelyje ne viena įmonė bankrutuoja, ne viena idėja sužlunga, ne vieno žmogaus svajonės ir darbas nueina į sąvartyną. Nes rinka yra asmenine rizika paremtas veiklos modelis. Jei jo nėra ir prieš žengdami žingsnį reikalaujame garantijų, klaidų „porcija“ vis tiek lieka, tik paslėpta viešojo finansavimo neefektyvumo arba korupcijos.

Ne iš politinių sprendimų, o iš vartotojų poreikio ir jį supratusių verslų atsirado tokios prekės kaip ekologiškas maistas ir kosmetika, ekologiški audiniai, pavėžėjimo paslaugos, dalijimosi ekonomika. Šioji ekonomika šaudo kelis zuikius, kartu būdama ir itin veržli – ji leidžia žmonėms vartoti ne mažiau, kartu nedidindama jau pagamintų daiktų kiekio.

Žmonės patys nori, kad pakuotė būtų perdirbama ir galima būtų išvengti bent dalies plastiko, tai duoda impulsą vartojimo prekių gamintojams (pakuočių vartotojams), o šie – pakuočių ir aplinkai draugiškesnių medžiagų kūrėjams. Taip šiose šakose kaupiasi ištekliai – žmonės, finansai, technologijos.

Nors skirtumai visuomenėse tebėra ženklūs, tačiau šiandien nebegalime sakyti, kad vartotojui rūpi tik kaina ir patogumas. Žalumo, kaip prekės charakteristikos, svarba vartotojo pasirinkimams auga, taigi esminė prielaida ekonomikai žalėti yra, ir ji stiprėja.

Žmonės veikia ekonomiką ne tik per vartojimą. Šiandien vartotojai nebėra pilnai atskirti nuo gamybos, bet dalyvauja joje kaip smulkūs investuotojai į įvairius fondus ir verslus. Daugybė smulkių investuotojų, realizuodami savo galią rinktis, nukreipia finansus ne šiaip kur pasirodo pelninga, bet būtent ten, kur atrodo etiška. Šis procesas prasidėjo kaip pacifistinis pasirinkimas neinvestuoti į karo pramonę, bet šiandien jau tapo pripažintu žmonių svertu veikti pasiūlos pusę pagal kitus nei grynojo pajamingumo kriterijus. Informacijos sprendimams priimti pakanka: nuo oficialių finansinių ir socia­linės atsakomybės ataskaitų iki socialiniuose tinkluose akimirksniu plintančių naujienų apie vieno ar kito ekonomikos veikėjo žaliąsias pergales bei nuodėmes.

Procesą akseleruoja finansų institucijos, kurios, norėdamos būti žalios (ir taip patikti vartotojams), pačios kreipia savo fondus atitinkama kryptimi.

Unsplash.com nuotrauka

Paminėjau tik kraštinius ekonominės grandinės taškus – investicijas ir vartojimą, tačiau pramonei didžiulę įtaką daro būtent įmonių tarpusavio santykiai. Lietuvai tai bene svarbiausioji dalis, kadangi mūsų vartotojai dar nėra aiškiai susivokę, kad jų žalumo noras įgyvendinamas per jų pačių pasirinkimus perkant ir investuojant. Tačiau Vakarų Europos senbuvių yra. Ir mums tai gera žinia, nes Lietuvos pramonė daugiausia tų šalių pramonei gamina komponentus, kurie privalo atitikti galutinės prekės standartą. Taigi net be jokio valstybinių standartų ar mūsų vartotojų įsikišimo Lietuvos pramonė gamina pagal aukščiausius žalumo standartus. Tai vienas stip­riausių atviros ekonomikos privalumų, nes persiorientavimas įvyksta palaipsniui ir savanoriškai – tos įmonės, kurios nori gaminti geriems (stabiliems ir gerai mokantiems) užsakovams, pereina prie jų standartų. Kurios nenori – lieka prie žemesnių, rizikuodamos prarasti rinkas. Ir jokių demonstracijų ar piketų – tik rinkos santykiai.

Jei rinkoje būtų tik privati nuosavybė, nereikėtų vargti dėl vadinamųjų eksternalitetų, kai atskiras veikėjas gali permesti savo teršimo kaštus visai visuomenei. Jei kiaulių ferma teršia upelį, tekantį per privačią teritoriją, yra aiškus suinteresuotas asmuo, kuris veikiausiai paduotų teršėją į teismą. Bet jei upelis yra valstybės žemėje ir jį naudoja pavieniai žvejai ar baidarininkai, geriausiu atveju bus skundas ir žinutė žiniasklaidoje, o ne rimta byla. Lietuvos teisinėje sistemoje, deja, toks nuosavybės gynimo būdas nėra išvystytas. Senesnės tradicijos šalims, kaip antai Jungtinei Karalystei, jis būdingas. Tačiau mums, vis dar menantiems smagumą netausoti viešojo turto, jis labai aktualus – žmonės teršia viešas ežero pakrantes, užpila šiukšlėmis miškus, lygiai taip pat, kaip atskiri fabrikai nuleidžia nevalytas nuotekas į upę ar fermos srutas – į dirvožemį.

Tai gerai tas politikų žaliasis kursas ar negerai, sakysite? Viena vertus, gerai. Nes mokesčių tarifais ir subsidijomis proteguos švarias technologijas, taip sumažindamas netikrumo ir padidindamas investicijų į jas srautą. Taip pat gerai, kad sutelks visuomenės dėmesį, kas provokuos žmones koreguoti savo vartojimo bei investavimo sprendimus. Kažkiek sumažins eksternalitetų, nustatydamas didesnius mokesčius taršesniems pasirinkimams – tiek gamintojams, tiek vartotojams.

Kokios yra rizikos? Jų ne viena. Visų pirma, kad standartai iškelti per dideli, neatitinkantys esamos infrastruktūros, gamintojų ir vartotojų pasiruošimo juos įgyvendinti. Antra, kad subsidijų pinigus panaudos neefektyviai dėl viešųjų pirkimų ydų ir finansavimui numatytų projektų neatitikimo galimybėms (pvz., bus numatyti pinigai finansuoti A, o rinka bus pribrendusi daryti B) – juk valstybinių pinigų skirstytojai rinkoje nedalyvauja ir to nežino, o ir nelabai gilinasi. Trečia, kad po kurio laiko paaiškės, jog kažkuri iš subsidijuoti ir kitaip proteguoti pasirinktų technologijų nėra tokia žalia, kaip manyta. Rinkoje toks projektas tiesiog bankrutuotų ar, laiku pastebėjus klaidą, pakeistų kryptį. Bet einant su žaliojo kurso įkūnyta jėga ir inercija visos ES mastu, proceso sustabdyti bus praktiškai neįmanoma, nes tai reikštų ne tik finansų ir laiko, bet ir politinio autoriteto nuostolius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau didžiausią riziką matau tame, kad pats žaliasis kursas įgyvendinimo stadijoje mutuos. Ir ne dėl to, kad bus aptikti plano neatitikimai ekonominei logikai ar technologinėms galimybėms. Jis mutuos dėl politinių priežasčių. Mat daugybė gamtai žalingų sprendimų kyla siekiant ką nors atpiginti: benziną, malkas, maisto produktus. Kai tai daro įmonė, mes ją smerkiam kaip gamtos niokotoją, kai daro valstybė, sakom, kad ji yra socialiai jautri. Įmonės anksčiau ar vėliau nuo to atpras, nes jas spaus ir vartotojų nuomonė, ir konkurentai, ir valstybės priežiūra. Bet sunku patikėti, kad politikai atsisakys socialiai jautriųjų aureolės ir paaukos už juos balsuojančias interesų grupes žalumo labui. Juk to daryti jų niekas tiesiogiai nespaudžia: jie atskaitingi subalsuotojams, o ne mokesčių sumokėtojams.

Daugeliui atrodo, kad pakanka politinės valios, atitinkamos mokestinės aplinkos, aukštų privalomųjų standartų – ir žalumo tikslai bus pasiekti. Bet tai tik dalis istorijos, ir net ne pagrindinė. Svarbiausia transformacija vyksta rinkoje – tarp gamintojų ir vartotojų. Jie sužaliuos ir vieni – lėtai, organiškai – ką ir iki šiol darė. Siekiant paspartinti procesą, valstybei pakaktų įsiklausant į veikėjų problemas ir galimybes sukurti palankią aplinką. Bet kaip tik to ji labiausiai ir nemėgsta – į ką nors įsiklausyti.

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.