Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ar ortodoksai pamaldų metu privalo minėti savo patriarchą?

Nuo centro į dešinę: Maskvos ir visos Rusios patriarchas Kirilas, Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus ir Sakartvelo patriarchas Katolikosas Ilja II. EPA nuotrauka

Kiekvienų pamaldų metu Ortodoksų Bažnyčioje yra meldžiamasi už jos hierarchus – vyskupus, metropolitus, patriarchus. Juos pagerbiant išreiškiama bendruomenės tapatybė ir vietinės Bažnyčios santykis su kitomis bažnyčiomis. Tai labai svarbi tradicija, tačiau jos įgyvendinimas skiriasi įvairiose vietinėse bažnyčiose.

Pažvelkime į šią tradiciją remdamiesi Vienos universiteto teologo, dr. Danielio Galadzos moksliniu straipsniu „Autokefalija ir diptichai: vyskupų minėjimo liturginiuose tekstuose praktika“.

Senovės kanonai

Pirmasis Bažnyčios susirinkimas, nustatęs kiekvieno tarnaujančiojo dvasininko pareigą minėti savo vyskupą ordinarą, metropolitą arba patriarchą, buvo Konstantinopolio dvigubas susirinkimas, sušauktas vadovaujant šventajam patriarchui Fotijui (869 m.):

14 kanonas. Šventasis susirinkimas nusprendė, kad jei kuris nors vyskupas, prisidengdamas savo metropolito nusižengimu, dar iki tol, kol susirinkimas jį nuteisė, pasitraukė iš bendrystės su juo ir neskelbia jo vardo pagal paprotį Dieviškosios liturgijos metu, tai toks vyskupas turi būti nušalintas nuo tarnystės, jei paaiškės, kad pasitraukė nuo savo metropolito ir sukėlė schizmą. Juk kiekvienas turi žinoti savo saiką: tegul kunigas neniekina savo vyskupo ir vyskupas – savo metropolito.

Atrodo, kad šis kanonas plėtoja 34-ojo apaštališkojo kanono mintį:

34 kanonas. Visų tautų vyskupams dera pažinti pirmąjį tarp jų, pripažinti jį savo galva ir be jo žinios nedaryti nieko, kas viršytų jų valdžią, bet kiekvienam daryti tik tai, kas priklauso jo vyskupijai ir jai priklausančioms dalims. Tačiau ir pirmasis tegul nieko nedaro be visų žinios. Taip bus pasiekta vienybė, ir Dievas bus pašlovintas Šventojoje Dvasioje: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Taigi paminėjimas išreiškia, kad dvasininkas pripažįsta tam tikrą vyskupą, metropolitą ar patriarchą kaip viršesnį už save. Minėdami konkretų vyskupą, arkivyskupą, metropolitą ar patriarchą, dvasininkai ne tik meldžiasi už savo vyskupo sveikatą ir gerovę, bet ir nurodo savo bažnytinį statusą, kanoninę jurisdikciją, pavaldumą.

Taip pat ir atsisakymas minėti konkretų vyskupą gali būti bandymas išreikšti kitokį jurisdikcinį pavaldumą. Tačiau senovinė praktika nesuponuoja visų hierarchijos laipsnių minėjimo kiekvienos Dieviškosios liturgijos metu.

Graikų ir slavų praktika

Seniausi šios liturginės praktikos įrodymai (graikiški rankraščiai) rodo, kad tradicinė minėjimo schema buvo tokia: dvasininkai minėdavo savo vyskupą, vyskupas – savo metropolitą, metropolitas – savo patriarchą, o patriarchai – kitus patriarchus ir autokefalinių Bažnyčių vadovus. Ši praktika iki šiol išlaikyta graikų, arabų ir Balkanų slavų tradicijų Bažnyčiose.

Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos valstybės (Rytų slavų) kraštuose susiformavo kitokia atminimo schema, pagal kurią visi dvasininkai mini visą virš jų esančių hierarchų eilę, pradėdami patriarchu (arba popiežiumi – unitų atveju) ir baigdami vietos vyskupu. Rytų slavų Bažnyčios gyveno katalikų valstybėse, todėl panašu, kad šiai schemai labiausiai įtakos turėjo Romos katalikai.

Ši schema greičiausiai imituoja lotyniškąjį ritą, pagal kurį kiekvienas kunigas per kiekvienas pamaldas privalo paminėti popiežių kaip visuotinį vyskupą, turintį tiesioginę jurisdikciją kiekvienoje Bažnyčios vietoje. To nepadarius, kunigas gali būti nubaustas.

Be to, atsiradus unijai ir ATR ortodoksams konkuruojant su kitomis ortodoksų jurisdikcijomis, visų hierarchų minėjimas Dieviškojoje liturgijoje galėjo padėti tiksliai suprasti, kokiai jurisdikcijai priklauso parapija. Juk, pavyzdžiui, jei mieste yra du vyskupai Juozapai, kurių vienas yra unitas, o kitas – ortodoksas, iš jų paminėjimo nebus aišku, kuriai jurisdikcijai priklauso parapija.

Pamaldos autokefalinėje Ukrainos Ortodoksų Bažnyčioje. EPA nuotrauka

Minėjimo būdas

Šiuo metu yra šeši Dieviškosios liturgijos (atitinka lotynų rito šventąsias Mišias) momentai, kurių metu gali būti minimi hierarchai:

* Proskomidija – pasiruošimas Dieviškajai liturgijai, kurio metu kunigas žmonėms negirdint mini gyvuosius ir mirusiuosius;

* Didžioji ektenija, kurią sako kunigas arba diakonas;

* Didysis gyrius, kurį gieda diakonas per vyskupo švenčiamą (pontifikalinę) Dieviškąją liturgiją;

* Ypatingoji (širdingoji) ektenija po Evangelijos skaitymo;

* Didysis įžengimas, kurio metu dovanos nuo atnašų stalo pernešamos ant altoriaus;

* Gyvųjų diptichas (τὰ δίπτυχα τῶν ζώντων – prasideda žodžiais Visų pirma atmink…), einantis po mirusiųjų dipticho Anaforos (Eucharistinio kanono) pabaigoje. Jį skelbia vyskupas, kunigas ir diakonas.

Seniausias minėjimo būdas yra būtent gyvųjų diptiche, t. y. Eucharistinio kanono pabaigoje. Tai taip pat yra pagrindinis momentas, kai įvairių autokefalinių bažnyčių vadovai pagerbia vieni kitus. Būtent šio dipticho struktūra nukopijuota ir perkelta į kitus Dieviškosios liturgijos momentus.

Graikų praktikoje per Didįjį įžengimą kunigas (arba vyskupas) tiesiog skelbia: „Jus visus teatmena Viešpats Dievas Savo karalystėje, visais laikais…“ – tai yra seniausia praktika, aptinkama XIV a. rankraščiuose. Tuo tarpu didysis gyrius yra Bizantijos rūmų ceremonialo dalis. Seniausiuose rankraščiuose jis apima ne tik Bažnyčios hierarchų, bet ir gyvųjų valdovų, imperatoriaus ir kitų valdžios atstovų minėjimą.

Per proskomidiją, didžiąją bei ypatingąją ektenijas ir gyvųjų dipticho metu graikai, kaip jau minėta, mini tik vieną vyskupą: kunigas – vyskupą ordinarą, vyskupas – metropolitą, o metropolitas – patriarchą. Rusų praktikoje visais atvejais minimas ir patriarchas.

2020 m. sausio 23 d. Šv. Paraskevės parapijoje Šventinė Liturgija ypatinga proga – 15 metų pamaldos vyksta lietuvių kalba. Mindaugo Misiūno nuotrauka.

Rusios Ortodoksų Bažnyčios statutas

Šiuo metu hierarchų minėjimo būdą konkrečioje vietinėje Bažnyčioje nustato jos įstatai. Įvairiose autokefalinėse, autonominėse ir kt. bažnyčiose yra skirtingos praktikos. Rusios Ortodoksų Bažnyčioje (Maskvos patriarchate) minėjimo būdą nustato jos statutas:

IV.3. Maskvos ir visos Rusios patriarcho vardas per pamaldas visose Rusios Ortodoksų bažnyčiose minimas pagal šią formulę: „Mūsų tėvas, Jo Šventenybė Maskvos ir visos Rusios patriarchas…“

VIII.7. Visose autonominėse [Maskvos patriarchato] Bažnyčiose po Maskvos ir visos Rusios patriarcho vardo minimas [autonominės Bažnyčios] vadovo vardas.

IX.11. Egzarcho vardas visose egzarchato bažnyčiose minimas po Maskvos ir visos Rusijos patriarcho vardo.

Nepaisant įstatų, dabartinis autonominės (Maskvos patriarchato) Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vadovas, Kijevo ir visos Ukrainos metropolitas Onufrijus (Berezovskis) leidžia savo Bažnyčios dvasininkams neminėti Maskvos ir visos Rusios patriarcho. Jis tai grindžia kanonine ekonomija (oikonomia) ir graikų liturgine praktika.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Patriarcho ar bet kokio vyskupo minėjimas pamaldų metu – simbolinis veiksmas, išreiškiantis pavaldumą. Kadangi patriarchas neturi tiesioginės jurisdikcijos vyskupijų viduje, jo minėjimas Rytų slavų tradicijoje yra daugiau jo dvasinio autoriteto pabrėžimas (todėl jis vadinamas tikinčiųjų „tėvu“).

Šis minėjimo būdas nėra nei senovinis, nei paplitęs Visuotinėje Bažnyčioje – visuotinė praktika yra minėti tiesiogiai valdantį vyskupą. Taigi, nors kanoninį ryšį su patriarchu galima nutraukti tik erezijos arba schizmos atveju, metropolitas Onufrijus pagrįstai leidžia savo bendrijos dvasininkams neminėti patriarcho, nes Šventojoje Bažnyčios Tradicijoje tokio reikalavimo nėra, tai tėra vietinė tradicija.