2021 07 11

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ar pagarba baigiasi įžeidimu?

Pixabay.com nuotrauka

Priklausau tai kartai, kuri mokėsi gyventi ir iš knygų. Sunku pasakyti, iš ko daugiau: iš kasdienybės ar iš grožinės literatūros. Gal turėčiau taip klausti: kas pasirinkimų labirinte labiau padėjo: šalia gyvenantieji ar knygų veikėjai? Bet turėčiau nenutolti nuo būsimos temos. Man rūpi viena prancūzų rašytojo mintis.

1991 m. Vilniuje išleista Andrė Morua knyga „Esė“. Sudarė, iš prancūzų kalbos vertė ir paaiškinimus parengė Jonas Mikelinskas. Skyriuje „Mintys ir aforizmai“ perskaičiau: „Pagarba beveik visuomet baigiasi įžeidimu to, kuris buvo gerbiamas.“ 30 metų prisimenu šią mintį, prisimenu net savo galvojimų apie tai kreives. Ar galėčiau dabar pasakyti, jog sutinku su šiuo tvirtinimu? Nežinau.

Nelabai žinau, ar ši mintis yra nurašyta iš kurio nors teksto, ar ji viena tokia – kaip aforizmas – ir gimė. Mat suprantu, jog geriau, kai jaučiame tą savotišką kontekstą: ar pavienė mintis (vadinasi, ilgėliau galėjo būti galvota), ar kurio nors straipsnio išvada. Jeigu tai būtų grožinio kūrinio citata, tuomet mąstome kitaip: veikėjas galėjo pasakyti savo nuomonę tam, kad kiti su juo padiskutuotų ar kad labiau jį pažintų. Šį sykį esė.

Kai mane kas nors pažemindavo, gana dažnai prisimindavau minėtą teiginį apie pagarbą ir įžeidimus. Negalėčiau teigti, jog ką nors geriau suprasdavau, tačiau lyg ir ramiau pasidarydavo: tai gal ne aš kaltas. Tokį laikiną apsiraminimą vėliau buvo galima interpretuoti su šypsena. Būtų galima pateikti nemažai situacijų, kai įžeisdavo tuos, kuriuos tik neseniai gerbė. Tarkim, net viešai buvo pareiškę, jog tas žmogus yra autoritetas. Ir  priežastis nurodydavo. O paskui – nusivylimai, insinuacijos. Tai kas atsitikdavo? Pagarba buvo dirbtinė, egoistinė, paviršutiniška ar bendravimo subtilumai kito? Tarkim, jei gerbiu kitą, lyg ir arčiau esu, tad galiu daugiau apie jį sužinoti, daugiau pamatyti. Ar visgi ne tai lemia požiūrio kaitą? Gal mes kažko imame reikalauti papildomai, pavyzdžiui, dėmesio sau? O juk tas kitas nėra įsipareigojęs ar įpareigotas. Gal mūsų savimeilė lemia, kad dorą žmogų įžeidžiame.

Man atrodo, su šia problema labiausiai susiduria mokytojai. Reikėtų pateikti pavyzdžių? O – jų būtų daug ir įvairių.

Kažkada pagalvojau taip: jeigu patikėtume šia teze, tai tuomet apskritai nereikėtų nieko gerbti; kai nieko negerbsime, tai nieko ir neįžeisime. Baisoka? Baisoka. Tai gal yra kita medalio pusė: gyvensiu taip, kad niekas manęs negerbtų, tad ir neįskaudins. Labai pavojinga riba – juk taip?

Žinoma, gelbsti du žodžiai: „beveik visuomet“. Bet kas yra tas „beveik visuomet“? Nuo ko tai priklauso: nuo išsilavinimo, nuo patirties, nuo prigimties? Kita vertus, kaip kinta mūsų mąstymas, kai susiduriame su tokiais negatyviais ir pozityvesniais gyvenimo epizodais (dažniausiai įžeisdavo, tačiau ne visada)? Kai išgirstu sakant, jog žmogus moka gyventi, pagalvoju, jog jam turbūt paaiškėjo pagarbos ir nepagarbos santykis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien