Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ar pandemija nesumažino mūsų pasiryžimo saugoti mirštančių pacientų orumą?

Hospisas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Neseniai atliktas LSMU mokslininkų grupės tyrimas atskleidė daugelį naujų faktų apie sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių žmonių situaciją Lietuvoje.

Kompleksinis (įtraukiantis pacientų artimuosius, sveikatos priežiūros specialistus ir plačiąją visuomenę) tyrimas buvo pradėtas vykdyti įsisiūbavusios pasaulinei pandemijai. COVID-19 pandemijos metu valstybės ir sveikatos sistemos vadybininkų dėmesys yra sutelktas į pandemijos valdymo priemones. Per beveik dvejus metus tapo daugiau ar mažiau įprasta, kad kitos gyvenimo sritys, veiklos ir poreikiai lieka antrame plane, patiria suvaržymų arba stokoja pakankamo dėmesio.

Neretai girdime, jog pastaruoju metu kitomis ligomis sergantys ligoniai patiria sunkumų siekdami, kad jiems reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos būtų prieinamos laiku. Tačiau net ir ekstremalioje situacijoje derėtų nepamiršti, kad viena svarbiausių paciento teisių – gauti reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios taip pat turi būti laiku bei nepažeidžiančios paciento orumo. Pandeminėmis aplinkybėmis ypatinga situacija susiklostė sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergantiesiems, kurie slaugomi ligoninėse ar namuose, taip pat ir jų artimiesiems. Karantino metu įvesti apribojimai apsunkino orios mirties galimybę iš gyvenimo išeinantiems žmonėms. Apie kokius orios mirties aspektus ir galimybes kalbame?

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkų tyrimo duomenimis, maždaug kas aštuntas Lietuvos gyventojas yra dalyvavęs sunkia ir nepagydoma liga sergančio artimojo priežiūroje per pastaruosius 5 metus. Dauguma respondentų nurodė, kad, nepaisydami patiriamų sunkumų, streso ir atsiradusių finansinių sunkumų, laikė savo pirmine pareiga rūpintis savo artimojo gerove, patys užsiėmė jų slauga. Tyrime išryškėjo empatiškas gyventojų požiūris į artimojo kančios palengvinimą, rūpinimasis sergančiojo asmens fiziologiniais ir dvasiniais poreikiais.

„BNS Foto“ nuotrauka

Didelį asmeninį susirūpinimą mirštančiuoju iš dalies galima paaiškinti tuo, kad kas ketvirtas respondentas nurodė tokiose situacijose atsirandančias problemas dėl vaistų ir reikiamų medicininių priemonių prieinamumo, trečdalio nuomone – jų artimųjų orumui išsaugoti trukdo prasta paslaugų kokybė slaugos ligoninėse ir nepagarbus personalo elgesys. Įdomu tai, kad tik vienas iš devynių respondentų nurodė, kad, susirgę nepagydoma liga ir atsidūrę tokioje situacijoje, savo paskutines gyvenimo dienas norėtų praleisti ligoninėje, hospise ar pensione. Dominuoja žmonių įsitikinimas, kad tokioje situacijoje atsidūrusiam žmogui turi būti skiriama daugiau pagarbos, dėmesio jų poreikiams. Galėtume teigti, kad Lietuvos gyventojai būtent taip supranta orią gyvenimo pabaigą.

Tyrimo metu taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, kaip orią mirtį supranta sergančiųjų artimieji ir sveikatos priežiūros specialistai. Atliekant tyrimą buvo siekiama, kad pašnekovai pasidalintų asmenine patirtimi tam, kad būtų galima suprasti vyraujančias problemas, įsiklausant į jų siūlymus, ką turėtume keisti norėdami, kad ligoniai anapilin iškeliautų oriai.

Daugumos pašnekovų nuomone, ori mirtis reiškia „mirti be skausmo“ ir „ne vienam“, „malonioje ir švarioje aplinkoje“, „patenkinant kasdieniškus poreikius ir paskutinę valią“. Galimybė būti „ne vienam“ tyrime aiškiai atsiskleidė kaip labai sudėtingai įgyvendinamas mirštančiojo poreikis COVID-19 pandemijos sąlygomis. „Ne vienam“ reiškė poreikį ir lūkestį bendrauti, jausti, kad kažkas yra šalia. Dažniausias noras – „mirti namuose, artimųjų apsuptyje“.

Dėl įvairių aplinkybių daugeliu atveju nepagydomomis ligomis sergantys pacientai yra hospitalizuojami, o gydymo įstaigose COVID-19 laikotarpiu artimųjų lankymas buvo apribotas arba visiškai uždraustas. Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės gydytoja teigė: „Didžiausia bėda yra bendravimo stoka. Ypač dabar – namiškių nebuvimas. Niekaip negali to kompensuoti.“ Net ir sudarant galimybę artimiausiems šeimos nariams apsilankyti gydymo įstaigose ir pabūti su pacientais, taisyklėse tenka labai aiškiai apsibrėžti tokią galimybę turinčių šeimos narių ratą. Viena iš tyrime dalyvavusių ligoninės vadovių pasakė, kad toks sprendimas taip pat turi trūkumų: „Būna, kad senelių negali pamatyti anūkai, kuriuos tie seneliai užauginę.“

Kai kurios gydymo įstaigos ieškojo būdų, kaip kompensuoti šį artimųjų trūkumą paskutiniame etape gyvenantiems pacientams, kuriems „jau nieko daugiau ir nereikia“. Įsigijo kompiuterius ir planšetes nuotoliniams pokalbiams, vienoje įstaigoje net buvo numatytas specialistas, kuris buvo atsakingas už pokalbių laiko derinimą su artimaisiais, pagalbą pacientui pokalbio metu. Tačiau tyrime atsiskleidė ir atsainus požiūris: „Paaiškinam [pacientams], kad karantinas ir viskas ir jokių ten tokių [artimųjų]… Ne, ne.“

Pandemijos valdymo priemonės įpareigojo žmones izoliuotis, o neišvengiamai būtiną bendravimą, taip pat ir su sergančiais artimaisiais, kiek įmanoma riboti. Tokiu būdu nutrūko arba sutriko įprasti tarpusavio ryšiai, buvo suvaržytas pacientų bendravimas tiek su šeima, tiek su sveikatos priežiūros ir kitais specialistais. Tai lėmė pacientų ir jų artimųjų neįprastą pasiruošimą paskutiniesiems gyvenimo momentams. LSMU mokslininkų vykdomo tyrimo rezultatai parodė specifines problemas, su kuriomis pastaruoju metu susiduria pacientai, jų artimieji ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, siekdami, kad pacientai paskutinėmis jų gyvenimo dienomis patirtų kuo mažiau streso, jaustųsi patogiai ir išliktų orūs visą gyvenimo pabaigos laikotarpį.

Siekiant palaikyti sunkiai sergančius pacientus gyvenimo pabaigoje, labai svarbu, kad reikalingą sveikatos priežiūrą šie pacientai gautų kartu užtikrinant jų artimųjų buvimą šalia, taip pat ir, esant poreikiui – dvasinę pagalbą. Savo ruožtu artimieji, būnantys kartu su pacientu ir dažnai padedantys tenkinti kitus, nei sveikatos priežiūros procedūros, paciento poreikius, susiduria su paramos ir konsultacijų, kaip tinkamai padėti pacientui, trūkumu.

Pixabay.com nuotrauka

Dvasinė pagalba, reikalinga mirštantiems pacientams, taip pat tapo sudėtingiau prieinama. „Dabar, kai karantinas, tai mūsų tas kunigas labai bijo koronos, dar turi kažkokių ligų, ir jis labai bijo. Tai paskutiniu metu jis pas mus neina“, – teigė vienas iš sveikatos priežiūros įstaigų vadovų. Dvasinė asistentė, kuri ypatingą dėmesį skirdavo mirštantiems pacientams, pasakojo, kad buvo laikas, kai „apskritai į palatą nebuvo galima ateiti“. Taip pat pacientai ir jų artimieji prarado galimybę dalyvauti įvairiuose savitarpio pagalbos grupių susitikimuose.

Tyrimo rezultatai iškėlė klausimą – dilemą: ar ir ką įmanoma padaryti, kad ir pandemijos sąlygomis žmogus galėtų oriai numirti? Kaip atliepti mirštančiojo poreikį „nenumirti vienam“, šalia jaučiant artimuosius ar kitus, mirštančiajam svarbius žmones? Kaip suderinti ir atrasti balansą tarp taisyklių ir paskutinės mirštančiojo valios?

Šiandien suprantame, kad net ir sėkmingo pandemijos valdymo atveju tikėtina, jog dar kelis ateinančius metus susidursime su retkarčiais taikomais apribojimais – ligos protrūkio žindiniuose atvejais arba sezoniškai, pasiekus tam tikrą susirgimų skaičių visuomenėje. Todėl turime diskutuoti ir rasti optimaliausius sprendimus siekiant, kad, net ir taikant tokius apribojimus, paskutinėmis gyvenimo dienomis pacientai turėtų pagal aplinkybes didžiausią įmanomą kontaktą (taip pat ir virtualų) su savo artimaisiais.

Tyrimas parodė, kad vienas iš sprendimų – nuotolinis pacientų ir jų artimųjų bendravimas – buvo įmanomas ir pasiūlomas pacientų lankymo apribojimų metu. Tačiau tyrimo dalyvių atsakymai rodo, kad tai buvo veikiau atskirų sveikatos priežiūros specialistų ir įstaigų iniciatyva, o ne visiems prieinamai teikiama paslauga sveikatos priežiūros sistemoje. Tolesnė specialistų diskusija apie tyrimo rezultatus bei juose išryškėjusias gerąsias ir blogąsias patirtis padės parengti rekomendacijas taikyti reikalingas priemones, net ir įgyvendinant pandemijos valdymo apribojimus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių asmenų orumo gyvenimo pabaigoje užtikrinimas Lietuvoje: sampratos, lūkesčiai, galimybės ir kliūtys“. Tyrimą atliko ir straipsnį parengė Kristina Astromskė, Rūta Butkevičienė, Jolanta Kuznecovienė, , Eimantas Peičius, Ramunė Kalėdienė, Gvidas Urbonas.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.