Ar pasauliui tikrai geriau būtų be žmogaus?

Jos akivaizdžios pastarojo meto debatuose apie ekologiją, kuriuose dažnai minimas ir antropocenas – tas Žemės istorijos laikotarpis, kuriame žmogus ima daryti vis didesnę įtaką natūraliai Žemės raidai. Dalis mokslininkų šios epochos pradžią sieja su XIX amžiumi ir industrializacija. Kiti nurodo XV ir XVI amžių didžiųjų geografinių atradimų keliones. Dar kiti teigia, kad apie žmogaus poveikį aplinkai ir atmosferai jau galima kalbėti net nuo penktojo ar septintojo tūkstantmečio prieš Kristų.

Su antropocenu paprastai siejami vien neigiami reiškiniai – išteklių eikvojimas, oro tarša, erozija, dirbamos žemės alinimas, gyventojų skaičiaus augimas, rūšių nykimas, ligų plitimas, besaikė žvejyba, vandenynų atšilimas, plastiko tarša, miškų nykimas, šviesos tarša, ledynų tirpimas, radioaktyvi tarša ir pasaulinius karus sukeliantys konfliktai.

Dėl to daug kam kyla savotiškų minčių: „Kaipgi būtų gražu, jei homo sapiens niekada nebūtų tapęs tikrove. Juk jis sėja vien mirtį!“ Laikydamiesi panašaus požiūrio dalis žmonių prisideda prie vadinamojo „gimstamumo streiko“ – atsisako susilaukti vaikų, tikėdami, kad tokiu būdu je prisidės prie žydrosios planetos išgelbėjimo.  Kaip būtų nuostabu ir gražu, jei mūsų nebūtų…

Visa tai nepaprastai kontrastuoja su nenumaldomu žmogaus troškimu gyventi! Nepaisydamas visų vargų ir nuodėmingumo, jis, keldamas nuostabą, nesiliauja džiaugęsis tuo, kad kažkas apskritai yra, užuot nieko nebūtų buvę. Kad gyvename patirdami lytinį vyro ir moters meilės poliariškumą, kad esame vaisingi pradėti gyvybę ir perduoti tą džiaugsmą savo palikuonims.

Apokaliptinės dabarties antropoceno nuotaikos neužslopina šio giluminio troškimo kurti, neatsiejamo nuo pirmosiose Biblijos eilutėse aprašyto Dievo evoliucinio troškimo kurti.

„Christ in der Gegenwart“ straipsnio autorius primena, kad net ir sunkiais laikais galime skaityti ir melstis 8 psalmės žodžiais. Šioje psalmėje žmogaus dvasios didybė išaukštinama kaip Dievo dovana: „Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai.“

Išskyrus žmogų, tokia dvasia nėra apdovanota jokia kita būtybė. Racionalus ir emocinis žmogaus intelektas geba nepaliaujamai vystytis. Tai apdovanojo žmoniją pažangą lėmusiais atradimais, kurių dėka gyvenimas gerėja, o negandos virsta gėriu. Tai paliudija tiek medicinos ir farmakologijos pasiekimais, tiek neurologija, bio-, nano- ir informacinių technologijų pasiekimai, tiek ir visatos paribius siekiantys tyrimai, paliečiantys dalykus, pranokstančius mūsų suvokimo ribas. Dar vienas unikalios žmogaus dvasios liudijimas – meno, literatūros, muzikos, architektūros, filosofijos lobynas.

Straipsnis užbaigiamas paleoantropologo, jėzuito ir mistiko Pierre’o Teilhard’o de Chardino mintimi apie tai, kad žmogaus Žemės sfera (antropocenas) mutuos į noosferą – ateičiai atviros Dvasios epochą, kuri apims ir gilėjantį Dievo pažinimą. Tai viltis, kurios pagrindas bus omega: pasaulio, dvasios, kūno ir tiesos troškimo išsipildymas kosminiame Kristuje.

Parengta pagal „Christ in der Gegenwart“ publikaciją.