Ar pasimokę iš V. Zelenskio nebestokosime autoritetų?

Karas ir mus privertė primiršti vidinius nesutarimus, susitelkti teikiant pagalbą Ukrainai. Tačiau akivaizdu, kad šiuo metu nė vienas Vakarų lyderis neturi tokio autoriteto, kokį turi Ukrainos prezidentas. Juo labiau neturėjo prieš karą. Ar tai tik atsitiktinumas? Ar Zelenskis, atsidūręs Macrono, Bideno ar Nausėdos vietoje ir dargi taikos metu vis tiek išliktų autoritetu devyniems iš dešimties savo gyventojų?

Būti autoritetu reiškia potencialą gebėti paveikti kitų veiksmus ar nuomones be papildomų įrankių, besąlygiškai. Kai kalba absoliutus autoritetas, jo klausoma ir juo tikima. Kiekvienas pasipriešinimas, net jei tai tebūtų išsakyta abejonė, reiškia šiek tiek menkesnį autoriteto laipsnį. Akivaizdu, kad Zelenskio žodis šiandien daro milžinišką įtaką Ukrainos žmonėms. Ne tik todėl, kad jis yra prezidentas – ilgai neieškojus galima surasti šūsnį prezidentų, kurie nėra dideli autoritetai.

Autoritetų stoka

O mes, savo ruožtu, stokojame autoritetų. Kad tik nenuskambėtų, kad stokojame „tvirtos rankos“. Neduokdie. Tiesiog mylėdami demokratiją nenustojame ilgėtis asmenybių, kurių auctoritas peržengtų siauro savojo rato ribas.

Tiesa, kelias tokias asmenybes turime. Kas pirmiausia šauna į galvą svarstant apie pastarojo meto Lietuvos autoritetus? JE Prezidentas Valdas Adamkus, JE kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Iš neseniai iškeliavusių galima prisiminti tokias asmenybes kaip a. a. prof. Irena Veisaitė, a. a. prof. Leonidas Donskis.

Tačiau štai keistas dalykas. Visi paminėti (ir jiems į kompaniją tinkantys) asmenys yra arba garbaus amžiaus ir jau ilgai nevykdantys aktyvios veiklos, arba mirę, arba apskritai turi veikiau simbolines galias. Ypač jei svarstome apie autoritetus platesniame rate nei savasis.

Žinoma, turime ir ekspertų, gebančių pakeisti įvykių eigą čia ir dabar. Bet jų autoritetas dažnai neatpažįstamas kitų grupių ir yra ribotas. Jau nekalbant apie asmenybes, kurios yra dideli autoritetai vienam socialiniam ratui, bet tuo pat metu yra nekenčiamos kitų.

Taigi čia iškyla paradoksas. Autoritetų labiausiai reikia, kai reikia vedimo, kai reikia priimti sunkius sprendimus, kai trūksta išmintingo patarimo. Tačiau didžiausiais autoritetais laikomi būtent tie, kurie aktyviai jau nedalyvauja politinėje erdvėje. Tai galioja bene visoms demokratijoms (ir nebūtinai vien joms). Dėl to Zelenskio fenomenas iš pažiūros stebina dar labiau. Norint suprasti, kodėl demokratinių valstybių kasdieniame gyvenime neišvengiame šio autoriteto paradokso ir kodėl iškyla tokie autoritetai kaip Zelenskis, visų pirma reikia suprasti, koks yra autoriteto šaltinis.

Keturi autoritetai

Autoritetas, kaip preciziškai išskyrė prancūzų filosofas A. Kojève’as, gali kilti iš keturių skirtingų šaltinių. Pirmasis – buvimas kieno nors priežastimi. Šį autoriteto tipą įkūnija tėvo ir motinos figūros, kurių vietą atitinkamai gali užimti vyresnieji, taip pat ir jau mirusieji. Mat maištauti prieš tą, kuris yra tavo buvimo šioje žemėje priežastis, arba prieš tą, kurio dėka esi toks, koks esi, lygu maištauti prieš save patį.

Antrasis autoriteto šaltinis – rizikos prisiėmimas siekiant pripažinimo. Daugelis renkasi saugumą, o ne kovą dėl pripažinimo. Pasirinkusieji šią kovą bei ją laimėję savaime įgauna autoritetą prieš pralaimėjusius. Šis autoriteto tipas itin aktualus žvelgiant į istoriją, kurioje kaip paradigminis iškyla šeimininko santykis su tarnu, kareivio santykis su paprastu piliečiu, laimėtojo santykis su nugalėtuoju ir t. t. Dažnai šį autoritetą kolektyviškai įgyja valstybės arba socialinės grupės.

Trečiasis šaltinis – žinojimu grįstas sprendimas apie ateitį, gebėjimas įžvelgti tai, ko nemato kiti. Paradigminė tokio žinojimo figūra – bet kurios grupės lyderis, vedlys. Nugalėtojai gali visi bendruomeniškai turėti nugalėtojų autoritetą, tačiau net ir tarp jų iškyla viena(s). Jo(s) autoritetas lygiaverčiams kolegoms bus grįstas žinojimu, ateities projektavimu, kitaip tariant, lyderiavimu.

Galiausiai autoritetas gali kilti iš teisingumo. Čia, be abejo, svarbi teisėjo figūra. Taip pat ir kasdienybėje iškylantys arbitro, moderatoriaus vaidmenys, kurie gali atitekti tiek valstybės vadovui, tiek vienam iš biuro bendradarbių.

Ar tikrai norime autoriteto?

Visi aptarti autoritetų tipai turi šį tą bendro – galimybę nebūti autoritetu. Autoritetas yra autoritetu tik tuomet, kai jo pasiūlymą galima atmesti. Autoriteto įtaka veiksmų eigai visada yra trapi ir ribota, nes priešingu atveju galia pakeisti veiksmų eigą būtų grįsta vien elementaria jėga. Tuo tarpu tikram autoritetui reikalingas sąmoningas kitų pripažinimas ir paklusimas.

Tad ima aiškėti, kodėl šiandien demokratiniame pasaulyje taip stokojame autoritetų. Rodos, rinkimus laimėjusi partija ar asmuo turėtų įgyti nugalėtojo autoritetą. Ji(s) prisiėmė pripažinimo siekio riziką. Tačiau demokratinė sistema lemia, kad šis autoritetas būna ribotas. Nebent pergalė rinkimuose būtų triuškinama. Kadangi pastarųjų pasitaiko vis rečiau, nemenka dalis rinkėjų ir jų atstovų po rinkimų nesijaučia akivaizdžiai nugalėti. Pamenate, kuo baigėsi Trumpo komunikacija, esą jis nepralaimėjo?

Tuomet dar lieka bene ryškiausi autoriteto šaltiniai – teisingumas ir lyderystė. Būtent šie du vaidmenys buvo prisimenami per pastaruosius Lietuvos prezidento rinkimus. Ar norime vadovo moderatoriaus, arbitro, taigi to, kurio autoritetas grįstas teisingumu? O gal metas pagaliau turėti vadovą vizionierių, tikrą lyderį, kurio autoritetas grįstas įžvalgumu ir projekcija?

Deja, panašu, kad neturime nei vieno, nei kito. Ir tai lemia ne tik konkretus asmuo. Teisingumas valstybėje ir visuomenėje patikėtas teismams. Jei kas nors pliuralistinėje, demokratinėje visuomenėje ir gali būti pripažintas visuotinai teisingu, tai tikrai ne viena asmenybė ar ryškių asmenybių grupelė. Arbitro vaidmuo atitenka esantiems šiek tiek nuošalyje. Ir kuo teismo sprendimai labiau susiję su visuomenei jautriais klausimais, kuo labiau iš to nuošalio išeinama, juo labiau auga tokio autoriteto atmetimo tikimybė.

Prezidento ar bet kurio kito autoritetas sumenksta, nes jam imantis arbitro vaidmens kuri nors pusė neišvengiamai sulaukia neigiamo sprendimo. Labai tikėtina, kad tokiu atveju pastaroji pusė paneigs ne savo nuostatas, o arbitro autoritetą. Kas belieka autoritetui?  Vien stengtis išlikti nuosekliam ir teisingam, o daugiau – veikiausiai nieko. Nes bandymas būti visiems geru arbitru susikirtus dviem vargiai sutaikomoms pozicijoms nėra išeitis.

O kaipgi vizionieriškumas, žinojimu grįsti sprendimai, lyderystė ir iš jos kylantis autoritetas? Toks autoriteto tipas dažnas specifiniuose sluoksniuose – tarp konkretaus žanro muzikantų, akademikų, sportininkų, tačiau jis retas politikoje, ypač kasdienėje. Pirmiausia dėl to, kad politikoje daug mažiau tikro žinojimo galimybių. Antra, dėl to, kad toks autoritetas įgyjamas per ilgesnį laiką.

Pranašo žodžiai turi pasitvirtinti tam, kad suprastume, jog jis išties gali pranašauti. Demokratijoje tam kelią užkerta už didžiuosius klausimus dažniausiai trumpesnės kadencijos. Trečia, panašiai kaip ir politinio arbitravimo atveju, politinio sprendimo visuotinis teisingumas gali taip ir nepaaiškėti. Tai nereiškia, kad sprendimas nebus teisingas. Tiesiog visad bus kita pusė, kuri tvirtins sprendimo netinkamumą.

Tvarus autoriteto šaltinis

Dėl to, galvojant apie autoritetus valstybiniu lygmeniu, ypač siejant juos su politiniais sprendimais, jie dažniausiai būna arba garbaus amžiaus, arba mirę. Viena vertus, po ilgesnio laiko išryškėja didžiųjų sprendimų teisingumas, o mažieji neteisingi sprendimai nublanksta, yra pamirštami. Būtent taip nutiko V. Adamkaus atveju.

Kita vertus, pagrindiniu „užtarnauto poilsio“ išėjusių politikų ar kitų žmonių autoriteto šaltiniu tampa amžius. Žinoma, ne amžius savaime, bet amžiaus indikuojamas politinio, valstybinio protėvio statusas. Be jo(s) nebūtų mūsų. Dar labiau šis autoriteto šaltinis sustiprėja mirusiojo atžvilgiu – juk žmogus (o ne Dievas) kūrėjas, palikęs po savęs kūrinį, visada numiršta. Be to, mirusiųjų valiai kur kas sunkiau paprieštarauti šitaip nuneigiant autoritetą.

Taip pat mirusysis arba aktyviai savo srityje nebeveikiantis žmogus nebegali suklysti. Jo, kaip vyresniojo autoriteto, nemenkina tai, jog sumenksta kiti jo autoriteto šaltiniai – teisėjo, lyderio, laimėtojo. Nes nebeveikdamas šiose srityse jis netampa neteisingu, klystančiu, pralaimėtoju. Šie kriterijai nublanksta autoriteto ex creatione, taigi tam tikra prasme dieviško autoriteto akivaizdoje. Vienintelė išimtis – istorinių veikėjų naujas įvertinimas iš šiandienos vertybių perspektyvos.

Pasmerkti autoritetų badui

Kai sakome, kad šiandien mums reikia autoritetų, dažnai galvojame būtent apie autoritetą, kylantį iš žinojimo ir išminties, iš gebėjimo priimti teisingus sprendimus. Ypač kai kalbame apie politinę sferą. Tačiau bėda ta, kad išties mes norime autoriteto, kuris priimtų tokius sprendimus, kurie mums atrodytų teisingi. Kitaip tariant, norime, kad mūsų balsą įgarsintų ta(s), kurio(s) klausytų ir kiti. Mums nereikia autoritetų, mums reikia, kad mes patys taptume autoritetais. Panašiai ir su autoritetais arbitrais.

Gyvename sąlygomis, kuriomis galime suabejoti net Konstitucinio Teismo autoritetu. Žinoma, norintieji gyventi pagal valstybės žaidimo taisykles galiausiai paklūsta šiam ar bet kurios kitos instancijos teismui. Tačiau priimti sprendimą, kuriam paklūstama, dar nereiškia išsaugoti absoliutų autoritetą.

Tad belieka kliautis visuotiniu autoritetu tų, kurie yra savotiškoje neutralumo zonoje. Bet tuomet nereikia tikėtis, kad jie ims už rankos ir ves teisingu keliu arba įkūnys teisingumą. Veikiau belieka valstybės, tautos ar pasaulio lygmeniu semtis iš jų įkvėpimo pakabinus jų – protėvių – kaukes.

Nugalėtojas, teisėjas ir lyderis

Paaiškėjus, kodėl kasdienės politikos sąlygomis taip stokojame visuotinių autoritetų, geriau galima suprasti, kodėl tikru autoritetu bene visiems ukrainiečiams šiandien yra Volodymyras Zelenskis. Pirma, jis yra nugalėtojas. Jis prisiima riziką ir laimi. Laimėjimas rinkimuose buvo tik įžanga į dabartinę (tikėkimės, artėjančią) pergalę. Jau dabar. Nepaisant milžiniškų aukų.

Antra, jis yra teisėjas. Jis priima teisingus sprendimus, demonstruoja įsipareigojimą tarptautinei teisei, argumentuotai atsako į išgalvotus Putino propagandos kaltinimus. Dėl to, drįstu teigti, kad kaip Ukrainos vadovas tam tikra prasme jis galėtų būti autoritetu net ir Rusijos kareiviams. Jau dabar tai matyti, kai pastarieji pasiduoda. Ne tik (nors pirmiausia) dėl to, kad bijo žūti, bet ir dėl to, kad nemato prasmės kovoti neteisingo karo.

Trečia, jis yra lyderis. Jis yra tas, kuris žino, kas yra geri sprendimai. Kariai, o ir paprasti ukrainiečiai pasitiki jo įžvalgumu, nes Ukraina, atsižvelgiant į resursus, laimi (nepralaimėti šiuo atveju bene lygu laimėti). Tai tampa jo kaip lyderio, kaip prisiėmusiojo atsakomybę teisumo įrodymu. Tai dar gali pasikeisti. Ir bent iš dalies pasikeis. Panašiai kaip po karo kuriam laikui nutiko su Churchill’io sumenkusiu autoritetu. Tačiau kol kas retas suabejoja priimamų sprendimų teisingumu.

Zelenskio autoritetą, kylantį iš lyderystės, lemia ne tik jo asmuo, bet ir karo padėtis. Nes, priešingai nei kasdienėje politikoje, čia pačiu bendriausiu lygmeniu nekyla abejonių, kas yra teisinga. Jei šiandien nevyktų karas, o Zelenskiui reikėtų spręsti kur kas kasdieniškesnes problemas, daliai visuomenės jo sprendimai atrodytų netinkami, jei ne stačiai kvaili. Κasdienėje demokratinių valstybių politikoje taip būna visada. Tačiau šiandien jo sprendimas priešintis iki galo yra akivaizdus stovėjimas gėrio ir tiesos pusėje. Ir ne eiliniuose politikų debatuose, o biblinėje kovoje tarp gėrio ir blogio.