2022 02 25

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ar pasiūlysit atsukti antrą skruostą, kai nebeliks galvos?

Simonas Baliukonis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Antroji diena. Pagrindinis klausimas po karinės situacijos Ukrainoje: kodėl Vakarai ir vėl apsidirbo. Taip taip, ne visi Vakarai, Rytų Europa nori veikti, bet neturi pakankamų pajėgumų, Vakarai turi, bet nelabai nori remti.

Šiek tiek gelbsti anglosaksai. Ir vėl – kaip kitaip. Prezidentas, kurį kai kas prieš rinkimus sakė sergant demencija, ir premjeras, kuris prieš karą buvo bepasitraukiantis, vieninteliai rodo nors šiokią tokią lyderystę. Nors retorikos aštrumas vis dar prasilenkia su pusėtinais veiksmais.

Ir vėl per mažai, ir vėl per vėlai. Gal nebūtų per mažai, jei nebūtų per vėlai. „Caro sankcijos neįtikino – vis dar ginamės patys“, – toks nusivylimas iš Kremliaus taikinio nr. 1 – daugiau nei suprantamas. Siutą kėlė tragikomiškas italų derėjimasis dėl prabangos prekių, Šveicarijos ciniškas „neutralumas“, Vokietijos valdžios kvailumas, pasireiškiantis atsisakymu siųsti ginklus. Apie pastarąjį, beje, vis garsiau kalba jau ir patys vokiečiai. Siutą kelia ir bene visuotinis nesusivokimas, kad greitai gali nebelikti kelių tiekti karinę pagalbą.

Anądien bičiulis katalikas klausė, ar teisinga yra melstis dėl ukrainiečių pergalės, ar reikia melstis, kad baigtųsi karas. Teisinga ir dar kaip. Silogizmas paprastas: 1) priešas yra neracionalus, todėl 2) karas baigsis tik priešą sustabdžius jėga; 3) Ukraina laimės, jei priešą sustabdys jėga; 4) teisinga melsti karo pabaigos; 5) todėl teisinga melstis už Ukrainos pergalę. Už konkrečius žmones, kurie gina ne tik save, bet ir visą Europą.

Nežinau, ar kuris iš Vakarų lyderių, ypač iš tų didžiųjų triznių, meldžiasi. Bet pasimeldus padėtų tas pats silogizmas. Dabar taiką gali iškovoti tik priešlėktuvinės bei prieštankinės raketos. Kartu su kalašnikovais, kurių, išdalinus visiems galintiems juos naudoti, panašu, irgi neužtektų. Teisingumui reikia narsos pagalbos, perfrazuojant Platoną.

Gyvenamasis pastatas Kijeve po naktinių bombardavimų. EPA nuotrauka

Ir atvirkščiai – neteisingumas gali veikti vienas. Jam nereikia laukti, derėtis, kviesti į dialogą. „Pateikiu penkis argumentus, kodėl esu velnio išpera, tikiuosi, kad sutiksite pasiduoti mainais už tai, kad aš pasiruošęs dialogui.“ Ką į tokį velnio teiginį atsakytų arkangelas Mykolas? NATO pasirinko neperverti ietimi velnio išperos. Ir tai suprantama – velnias vis dar turi po ranka tą nelemtą mygtuką. Tačiau kodėl su velniu kovojančiai tautai reikia laukti, kol jai kas nors paduos kuo gintis?

Galbūt čia padėtų elementari metafora? Valstybę kaip asmenį skirtingais tikslais įvardijo ne vienas politikos filosofas. Tokio mąstymo mums šiandien trūksta labiau nei bet kada. Pabandykim įsivaizduoti Ukrainą, ar, dar geriau, Europą kaip asmenį. Ne kaip bičiulį, o kaip save. Nes mes, žmonės, niekaip negalime pabėgti nuo savo gyvuliško prado. Taigi, jei jums – Europai – duotų į snukį, ar svarstytumėt, kaip suduoti švelniau, nes dar reikia „pasilaikyti svertų“? „O jei suduos dar smarkiau? O jei nušaus? Jau geriau susilaikysiu nuo stipraus atsako.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Beje, pati Ukraina elgėsi neįtikėtinai krikščioniškai. Kai Putino apnuodyti orkai dar tik provokavo apšaudymais, ukrainiečių kariai sakė, kad dažnu atveju negaudavo leidimo atsakyti. Nepaisant mirčių. Jie išties atsuko kitą skruostą, iki paskutinės akimirkos bandė prasilenkti su marozu nudelbę akis. Bet dabar gali nelikti ne tik antro skruosto. Gali nelikti visos galvos. Ir sakyti, kad nukirtus rankas ir kojas dar reikia pasilaikyti svertų, jei kartais būtų nukirsta galva, yra ne šiaip ciniška ir kvaila. Didžiausių Rusijos draugų atveju tai yra ir nuodėminga. Bet kas šiais laikais bijo Dievo?