2021 01 20

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ar po karantino vaikams reikėtų mokytis ir vasarą? 

Unsplash.com nuotrauka

Teksto pavadinimas galėtų jau keletą mėnesių tuos, kurie mokosi nuotoliniu būdu, šiek tiek išgąsdinti. Papildomas mokymosi krūvis vasarą daugeliui atrodo kaip sunkiai pakeliama perspektyva: tiek mokytojai, tiek mokiniai jau dabar yra pavargę nuo nuolatinio ekranų naudojimo, bendravimo per atstumą, sėdėjimo namie. Mokymo(si) procesui ir taip reikia daugiau nei įprasto mokymosi metu pastangų, tad kaip galima pradėti kalbėti apie papildomą mokymąsi vasarą? Išskirtinės sąlygos galbūt gali reikalauti išskirtinių priemonių.

Po šio karantino, kad ir kiek užtruks mokymasis namie, mokiniai vis tiek patirs vienokių ar kitokių „mokymosi praradimų“. Lietuvoje apie šią problemą dar kol kas nekalbama, tačiau mokslininkai JAV svarsto, kad mokytojai po šių sudėtingų mokslo metų grįžę į mokyklas susidurs su klasėmis, kuriose atotrūkis tarp vienų ir kitų mokinių bus dar didesnis, nei įprasta.

Lietuvoje atotrūkis tarp mokinių pasiekimų ir paskirų mokyklų rezultatų jau daug metų yra laikomas viena didžiausių švietimo sistemos problemų. Šis atotrūkis nuolat primena ir apie nelygybę visuomenėje: vieni tiesiog gauna geresnį išsilavinimą nei kiti, o tai lemia atsitiktinumai (gimimo vieta), bet taip pat ir tėvų išsilavinimas, ekonominis pajėgumas.

Apie atsirandančias mokymosi spragas dažniau kalbama tada, kai po vasaros atostogų prasideda nauji mokslo metai. Mokyklos turi dalį dalykų kartoti, jie per vasarą pasimiršta, mokymosi procesas mokslo metų pradžioje būna lėtesnis, turi būti atnaujinami mokymosi įpročiai, nemažai mokytojų kalba apie tai, jog po vasaros vaikams sunkiau susikaupti. Tokiais atvejais reikia daugiau pastangų ir laiko norint palaikyti tvarką klasėje, lieka šiek tiek mažiau laiko turinio medžiagai išdėstyti per pamokas. Visas mokymosi procesas keletą pirmųjų mokymosi savaičių sudėtingesnis, nei jau įgavus „mokymosi pagreitį“.

Pastebima, kad bent jau JAV per vasaros atostogas labiau „atsilieka“ pačios pažeidžiamiausios grupės: vaikai iš socialinės rizikos, mažesnes pajamas ir prastesnį tėvų išsilavinimą turinčių šeimų. „Atsilikimas“ gal ir suprantamas ir „natūralus“: skurdesnių šeimų vaikai dažniausiai neturi galimybės išvažiuoti į vasaros stovyklas, būti juos intelektualiai labiau turtinančioje aplinkoje, ne taip dažnai lankosi muziejuose ar užsiima kitomis tradiciškai suprastą mokymąsi skatinančiomis veiklomis.

Tie, kurie tokių galimybių turi, grįžta į mokyklas „praradę mažiau“ per praėjusios metus sukaupto žinių bagažo ir mokymosi įpročių, todėl atotrūkis tarp geresnes pradines sąlygas turinčiųjų ir tų, kuriems „pasisekė mažiau“, kasmet didėja. Labiausiai nukenčia matematika: reikalingas nuolatinis kartojimas, atidi mokytojo pagalba, savarankiškai mokiniai gali padaryti ir išmokti gerokai mažiau. Įdomu tai, kad vasarą dirbantiems mokiniams šis praradimas visuomet būna kiek mažesnis nei tiems, kurie nedirba.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Panašius mokymosi praradimus JAV mokslininkai fiksavo po trijų pirmųjų nuotolinio mokymosi mėnesių šalyje. Per šį laikotarpį vidutiniškai mokiniai išmoko tik 67 proc. matematikos medžiagos, palyginti su praėjusių metų mokiniais, kurie mokėsi normaliomis sąlygomis. Skaitymo ir teksto suvokimo testai buvo kiek geresni: 87 proc.

Sunku pasakyti, kokių praradimų gali atsirasti Lietuvoje. Reikėtų paminėti, kad lietuviškos mokyklos uždarytos kiek trumpesnį laiką nei JAV, vadinasi, mokymosi praradimai turėtų būti mažesni, bet jų vis tiek bus.

Kaip ir per vasaros atostogas, taip ir karantino sąlygomis, pastebima, jog JAV mokiniai iš sudėtingesnių socioekonominės aplinkos šeimų atsilieka daugiau. Kitaip tariant, pažeidžiamiausios grupės nukenčia labiausiai. Daugelis JAV baiminasi, kad kiti mokslo metai mokytojams prasidės susidūrus su dar didesniu atotrūkiu tarp „gerai“ ir „prastai“ besimokančių vaikų. Tokia situacija sunki tiek mokytojams, tiek patiems mokiniams: ne tik tiems, kurie „atsiliks“, bet ir tiems, kurie išlaikys daugiau ar mažiau panašų mokymosi lygį dėl „palankiai“ susiklosčiusių aplinkybių: tėvų išsilavinimo, galėjimo jiems padėti, papildomų pamokų, saugesnės socialinės aplinkos apskritai.

Vienas pačių sunkiausiai įvykdomų, bet ir, tikėtina, geriausių būdų spręsti mokymosi praradimus yra papildomos stovyklos mokiniams, kurie susiduria su mokymosi sunkumais įprastai.

2013 m. JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 5000 vaikų iš penkių skirtingų mokyklų. Jo metu buvo organizuojamos vasaros stovyklos vaikams, kurie gali susidurti su mokymosi sunkumais ir dažniausiai vasaros metu „atsilieka“ daugiau nei jų bendraamžiai. Vaikai buvo atrinkti darant prielaidą, kad nemokamą maitinimą gauna tie, kurių finansinė padėtis prastesnė, susiduria su mokymosi sunkumais ir dažniausiai vasarą atsilieka daugiau nei geresnes socioekonomines sąlygas turintys mokiniai. Tyrėjų organizuotose stovyklose dalyvavo 3000 mokinių, o kiti 2000 dalyvavo kontrolinėje grupėje, t. y. jų mokymosi praradimai buvo stebimi nedarant „įtakos“: jiems nedalyvaujant stovykloje.

Vasaros programa truko penkias savaites, vaikai mokėsi tiek akademinių dalykų, tiek turėjo laisvalaikio užsiėmimų (menai, vandens pramogos), taip pat dirbdavo su mokytojais (o ne savarankiškai) ne mažiau nei tris valandas per dieną, klasės buvo mažos (iki 15 mokinių), šeimos neturėjo mokėti už stovyklą, taip pat vaikai gaudavo nemokamą maitinimą ir buvo nuvežami iki mokyklos.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad po vasaros mokiniai, dalyvavę stovykloje, matematikos testus atliko geriau nei tie, kurie buvo kontrolinėję grupėje, t. y. stovykloje nedalyvavo ir leido savo vasarą įprastai. Kitais metais tyrimas buvo pakartotas, ir tie vaikai, kurie bent 20 dienų dalyvavo stovyklose, matematikos, skaitymo suvokimo testus atliko geriau, taip pat buvo pastebėtas vaikų socialinės ir emocinės būklės pagerėjimas. Šie rezultatai, anot tyrėjų, tęsėsi visus mokslo metus.

Įdomu tai, kad vasaros stovyklų įtaka vaikų emocinei būklei buvo jau senokai pastebėta, tačiau šis tyrimas parodė, kad akademiniams pasiekimams tokio tipo veiklos taip pat gali padėti.

Visai neseniai Vilniaus universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama klinikinės psichologės ir vaiko raidos specialistės dr. Romos Jusienės, pateikė pirmojo karantino Lietuvoje įtakos vaikams rezultatus. Šiame tyrime nedaug kalbama apie konkrečius mokymosi rezultatus ar mokymosi praradimus (matyt, tam trūksta konkrečių duomenų, pavyzdžiui, mokinių pasiekimų įvertinimo testų po pirmojo karantino), tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vaikų emocinė ir psichologinė savijauta per karantiną buvo suprastėjusi. Sudėtingiausią situaciją patiria tie vaikai, kurių socioekonominė padėtis yra prastesnė, jie turi specialiųjų mokymosi poreikių, prasčiau mokėsi ir prieš karantiną, neturėjo adekvačios emocinės ir akademinės pagalbos iš savo tėvų ar mokyklos mokytojų.

Smegenų centro „RAND Corporation“ tyrėja Katherine H. Augustine sako, kad pandemija turi dar aiškiau parodyti visuomenėse įsišaknijusias švietimo nelygybes: „Vadinkite šį dalyką kaip tik norite, kai kurie mokiniai tikrai susidurs su žinių stoka po šios pandemijos. Efektyvios vasaros programos šį atotrūkį galėtų sumažinti: taip rodo mūsų atlikti tyrimai“, – kalbėjo mokslininkė.

Kokios programos būtų pačios geriausios ir labiausiai padėtų labiausiai nukentėjusiems mokiniams ir kaip jas įgyvendinti – jau kitas klausimas.

Parengė Kristina Tamelytė