2020 09 20

Filomena

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Ar prasminga apie aprangą kalbėti iš krikščioniškos perspektyvos?

Unsplash.com nuotrauka

Mums parašė „Bernardinų“ skaitytoja, pasivadinusi Filomena. Autorė kviečia diskusijai, atkreipdama dėmesį į kasdienę mūsų aprangą. Ar krikščioniui tinka, pridera atviri, akį rėžiantys drabužiai? Kodėl tai išvis yra svarbu? Ir ką apie krikščionio aprangą kalba Šventasis Raštas ir kiti autoriai?

Jei ir Jūs turite minčių šia tema – rašykite adresu [email protected]

***

Gyvenimo puokštė susideda iš daugelio žiedų – mūsų kasdienių pasirinkimų. Svarbiau jos darni visuma nei kuris atskiras žiedas, tačiau kartais verta pažvelgti ir į vieną ar kitą puokštės gėlę – jos kotą ar lapus apkarpant, o gal net esamą pakeičiant nauja.

Susidūrus su viena kasdiene situacija, natūraliai iškilo klausimas dėl aprangos reikšmės krikščioniškame gyvenime; besidomėdama šia tema, radau nemažai įžvalgų, tam tikrų atsakymų ir paraginimų protui ir širdžiai, kuriais norėčiau pasidalinti.

Dar 1920-aisiais, t. y. lygiai prieš 100 metų, Fatimoje Mergelė Marija šv. Jacintai sakė:

Bus įvestos tam tikros mados, kurios labai įžeis mūsų Viešpatį. Tie, kurie tarnauja Viešpačiui, turi nesekti tomis madomis. Bažnyčia neturi madų. Mūsų Viešpats visada Tas Pats.

Jau krikščionybės pradžioje apaštalai atkreipė dėmesį į aprangą, rašydami pirmosioms bendruomenėms: „Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos. Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau, – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu, – gerais darbais“ (1 Tim 2, 8–10). „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, bet žmogaus širdies slaptuma – nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse“ (1 Pt 3, 3–4).

Meggie Cotonethal. Desiringgod.com nuotrauka

Tebekalba ir tebediskutuoja šia tema ir šiandienos krikščionys. Štai jaunos amerikietės Meggie Cotonethal straipsnio ištrauka:

„Gyvename visuomenėje, turinčioje priklausomybę tapatybei (an identity-addicted society). Stengiamės parodyti savo skonį, tai, ką įsigyjame, kad visi žinotų, kas esame. Mus mokė išryškinti geriausias savo savybes, gauti iš gyvenimo, ko norime, atstovėti ir išreikšti save. Socialinės medijos dažnai tampa mūsų naudojamu megafonu skelbti apie savo asmens tapatybę ir netiesiogiai girtis savo sumanumu, kūnu, seksualumu, kultūra, politika, sportu, santykiais, šeima, nesaugumu, patirtimi ir turtu.

Priešingai, krikščionys yra pašaukti svarbiausiu laikyti Kristų – tai Jis turi tapti mūsų tapatybe. Mūsų elgesys ir išvaizda turėtų būti taip nepripildyti savęs, kad kiti lengvai užmirštų mūsų aprangą, ypatingą šukuoseną ar turimus daiktus.

Nesunku pastebėti savo nekuklumą, kai sugretiname jį su žmogiškuoju mūsų Viešpaties ir Mokytojo gyvenimu. Jis perdėtai nesirūpino savo fizine išvaizda (Iz 53, 2). Paaukojo savo gyvybę už mažiau svarbius nei Jis Pats (Jn 10, 11). Buvo klusnus kaip avinėlis, vedamas pjauti (Iz 53, 7). Kalbėjo tik tai, ką Jam nurodė Tėvas (Jn 12, 49).

Ir Jis buvo Dievas.

Nebuvo Jis įžymus karo vadas, kokio tikėjosi žydai. Jie klausė Jėzaus: „Kas Tu esi?“ (Jn 8, 25). Jo atsakymų kulminacija buvo pareiškimas: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu“ (Jn 8, 58). Visas pasaulis buvo Jo ir Jam sukurtas, tačiau Jis savęs nelaikė svarbiu. Jėzus buvo tobulai kuklus, kai buvo iškeltas – žaizdotas ir apnuogintas – ant Kryžiaus.

Aš Esu. Ar mūsų gyvenimas Jį skelbia? Ar norime būti tik dar vienu lauko gėlės žiedu, besiglaudžiančiu prie Kertinio Akmens – kad mūsų buvimas žemėje pasitarnautų vien tik patraukti dėmesį į Jį?

Aprangos kuklumas yra kuklumo dėmuo, kurį reikia aptarti. Abu – Paulius ir Petras – moko moteris nepersistengti aprangoje, kad jokia puošmena nenustelbtų kuklumo akto: daryti gera ir nebijoti jokių bauginimų (1 Pt 3:6; 1 Tim 2:10). Kuklumas, iš esmės, reiškia apsivilkti Kristumi“ (Rom 13:14).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atsakydamas į klausimą apie aprangą, kunigas Edwardas McIlmailas rašė: „Bažnyčia ragina moteris (išties ir vyrus) rengtis kukliai dėl keleto priežasčių. Kuklumas padeda gyventi skaisčiai, <…> atskleisti dvasios grožį, neatkreipdamas perdėto dėmesio į kūną. Kuklumas kuria, taip pat išreiškia sveiką moters savęs suvokimą. Visų pirma – ir tai svarbiausia – ji yra Dievo dukra, asmuo, apdovanotas kilnumu ir nemirtinga siela, žmogiška būtybė, atspindinti Visagalio šlovę ypatingu būdu – o ne vien dėl gryno malonumo žvilgsnį traukiantis objektas.

<…> Kuklumas sustiprina moters grožį ir traukia žmones prie jos kaip prie asmens. Rūbai, atkreipiantys dėmesį į veidą – veidas atskleidžia asmenį – padės kitiems bendrauti su moterimi aukštesniu lygmeniu. Rūbai, atkreipiantys dėmesį į kūną, gali padaryti moteriai netikusią paslaugą, skatindami kitus daugiau žvelgti į kūną ir mažiau – į dvasią.

Iš kunigo perspektyvos, taip perfrazuočiau seną posakį: Renkis amžinybės šviesoje. Renkis taip, kad atspindėtum Dievo šlovę. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6, 19–20). Renkis tokiu būdu, kuris padeda kitiems atpažinti tavo – ir jų pačių – kilnumą.“

Lynette Sheppard. Lynettesheppard.com nuotrauka

Ištrauka iš Lynette Sheppard, penkių vaikų mamos, interneto svetainės, skirtos dalintis įžvalgomis apie vaikų auklėjimą su išmintimi ir meile: „Noriu, kad mano dukros rengtųsi kukliai, tačiau tai darytų suprasdamos, jog jų vertės nenulemia tai, kiek savo kūno jos atidengia. Noriu, kad tai darytų suprasdamos, jog medijos joms MELAVO apie tai, kas yra tikrasis grožis. Noriu, kad tai darytų žinodamos, jog jos yra NEPALYGINAMAI daugiau nei tik gražus vyrų trokštamas objektas. Jos yra dukros jas mylinčio Dievo, kuris jas palaimino, suteikdamas talentus ir gabumus jų nuostabiame kūne, o tai joms leis prasmingai veikti pasaulyje bei taip atrasti daugiau džiaugsmo, nei patyrė iki šiol.

Neleisk sau būti blaškomai akivaizdaus pasaulio melo apie moteris, kad neprarastum galimybių, kurias turi – mokytis, veikti ir tapti.“

Dar keletas įžvalgų iš tinklapio Christian living today: „Aprangos kuklumas už krikščionį akivaizdžiai kalba be žodžių – tuo jis parodo savo atsiskyrimą nuo pasaulio, pagarbą Kristui kasdienybėje.

Nekukli, nepadori apranga trukdo artimai draugystei ir ryšiui su Dievu. <…> maldos gyvenimas bei kasdienis gyvenimas su Juo nukenčia, kai nesi Jo valioje ar elgiesi Dievo akyse neteisiai <…>.

Vis dėlto, jei tvirtini, kad esi krikščionis, bet gyveni, veiki, elgiesi ar net rengiesi kaip pasaulis, tai kaip tuomet kiti, kurie nepažįsta Kristaus, gali sužinoti apie Jį per tave? Tirti save – labai sunku <…> išties pirma reikia širdies perkeitimo, o tuomet protas ir kūnas seks paskui.“

Unsplash.com nuotrauka

Šia tema prabyla ir Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Tyrumas reikalauja kuklumo, kuris yra integrali susivaldymo dalis. Kuklumas apsaugo asmens intymumą. Tai atsisakymas atidengti tai, kas turėtų būti paslėpta. Kuklumas tarnauja skaistumui, liudydamas jo subtilumą.  <…> Kuklumu apsaugomas asmenų ir jų meilės slėpinys. <…> Kuklumas įkvepia aprangos pasirinkimą. Jis palaiko tylą ar santūrumą, esant akivaizdžiai nesveiko smalsumo rizikai. <…> Kuklumas įkvepia tokį gyvenimo būdą, kuris įgalina pasipriešinti mados vilionėms bei vyraujančių ideologijų spaudimui <…> Širdies tyrumas reikalauja kuklumo <…>“. (plg. KBK 2521–2523; 2533).

Stebina, kaip aiškiai ir tvirtai kapucinų vienuolis šv. tėvas Pijus pasisakė šia tema, liudydamas jos svarbą: „Trokštu, kad jūs, mano dvasios vaikai, neatsižvelgdami į jokią žmogišką nuomonę, savo geru pavyzdžiu kovotumėte šventą kovą prieš neprideramas madas. Dievas bus su jumis ir Jis jus išgelbės. Moteris, kuri vaikosi tuštybės savo apranga, niekada negali priklausyti Kristui; šios moterys praranda visas sielos puošmenas tą pačią akimirką, kai šie stabai įžengia į jų širdis. Reikia budėti dėl kiekvienos tuštybės širdyje, nes Viešpats leidžia sieloms nupulti dėl tokios tuštybės.“

Trumpam grįžkime prie jau minėto Fatimos Mergelės Marijos apsireiškimo. Itin įsimenantis buvo šis jos kvietimas: „Pasaulio nuodėmės labai didelės… Jei žmonės žinotų, kas yra amžinybė, jie darytų visa, kas jų galioje, kad pakeistų savo gyvenimą.“ Šių žodžių šviesoje norisi pridurti, kad labiausiai krikščioniui nederantys rūbai yra išdidumas, teisuoliškumas, kitų smerkimas, griaunanti kritika. Atsisakius tokių dvasinių rūbų, visų pirma trokštant ir siekiant dvasioje apsivilkti Kristumi, kartu kyla poreikis protu ir širdimi apmąstyti bei sąmoningai pasirinkti ir savo kūno aprangą. Dievas sukūrė žmogų nuostabiai gražų, suteikdamas jam garbę atspindėti savo Kūrėjo Grožį. Šį žmogaus kilnumą liudijanti „kukli apranga gali tapti Dievo garbinimo aktu“ (plg. Kacy Garvey).

Dideli dalykai prasideda nuo mažų. „Galime sakyti, kad visuomenė kalba per aprangą, kurią nešioja. Per savo aprangą ji atskleidžia savo slaptus siekius ir naudoja ją, bent iš dalies, statydinti arba griauti savo ateitį, – teigė popiežius Pijus XII. – Nieko blogo būti madingam. Dievas nereikalauja iš mūsų ignoruoti madas, kad atrodytume absurdiškai! Tačiau mada niekada negali tapti aukščiausia elgesio taisykle. Yra tam tikra riba, kurią peržengus, mada gali lemti sielos pražūtį.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.