Ar ramiai miegi, Gorbi?

Krizė Persijos įlankoje pakėlė naftos kainas. Valstybinės aistros ir interesai kaito. Net Sovietų Sąjunga nepritarė Irako agresijai prieš Kuveitą. Prisidengusi perestroikos sarafanu, Maskva be ginklo, bet morališkai stojo sąjungininkų pusėn.

Galbūt ši tarptautinė situacija sukūrė iliuziją Kremliui, kad tai tinkamas metas dar kartą pulti nepriklausomybę de jure atkūrusią Lietuvą. Galbūt vėl išlindo noras kišti nagus ten, kur negalima. Bet pirmasis ir paskutinysis sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas nusprendė, kad Kuveito išvadavimo fone niekas nekreips dėmesio į tankus Vilniuje, o dainuojantys ir besimeldžiantys lietuviai išsilakstys po namus. Ir, žinoma, Vakarų pamiltasis Gorbis apie tai nieko nežinos. Tarsi Gorbačiovas nebūtų buvęs vyriausiasis SSRS karinių pajėgų vadas.

1990 metų gamybos Nobelio taikos premijos laureatas Michailas Sergejevičius Gorbačiovas apsimetė miegąs ir esąs nepasiekiamas, kai 1991 m. sausį jo vadovaujama Raudonoji armija Vilniuje pradėjo žudynes.

Kaip idiliška – Vilniuje šaudomi ir traiškomi žmonės, o taikos balandis su dėme ant kaktos miega Kremliaus narvelyje. Ryte išvertęs akis, „užsienio partneriams“ jis dievagojasi ką tik viską sužinojęs. Tradiciškai nuo Raudonosios aikštės Pamėklinio Sarkofagovičiaus laikų: mes nežinojom, nieko negirdėjom, mūsų ten nebuvo ir nėra, mes nieko nedarom, mes taip nesakėm. Ir dar mūsų istoriją perrašo.

Lietuviai tą naktį krauju apgynė laisvę ir negrįžtamai prasikrapštė akis po slogaus sapno. Antrą kartą per XX amžių stebuklingai grįžom. Kremlius galų gale paspringo, ir tautų kalėjimas pradėjo byrėti it kortų namelis.

Koks moralas po 30 metų?

Sausio 13-osios byla tęsiasi. Lietuvoje, kur teisingumas sukištas į stalčius, nes yra svarbesnių reikalų. Europoje, kur netrikdomas lankėsi KGB žudikų „Alfa“ būrio vadas Golovatovas. Virš Europos, kur Nyderlandų atostogautojai numušinėjami rusiškomis „Buk“ raketomis. Sakartvele ir Ukrainoje, kurias užpuolė Rusija. Baltarusijoje, kur žmonės dingdavo po vieną, o dabar dingsta statistikos būriais per taikius protestus. Rusijoje, kur nuodijami nepritariantys režimui, o aplink gyvena vien „priešai rusofobai“.

Pasiimkim vaikus tamsų šaltą sausio 13-osios vakarą, išeikim į lauką ir ant sniego išgerkime karštos arbatos.

Gal tai bus aiškiau nei tūkstančiai pasakojimų, iš kur atėjome.