Ar rasime išeitį, pasiklydę nuodėmių skersgatviuose?

Apie tai pagaliau sužinojome visi, kurie sekėme popiežiaus Pranciškaus interviu naujienų agentūrai „Associated Press“. Popiežius atsakydamas žurnalistui atkreipė dėmesį, kad joks krikščionis negali pritarti lytinės orientacijos kriminalizavimui! O vyskupai, palaikantys panašius neteisingus įstatymus, turėtų atsitokėti ir atsiversti. „Homoseksualumas nėra nusikaltimas, tai žmogiška būklė (human condition), – sakė Pranciškus. – Mes visi esame Dievo vaikai, Dievas myli mus tokius, kokie esame. Tęsdamas jis pridūrė įdomią frazę apie „stiprybę, su kuria kiekvienas iš mūsų kovoja už savo orumą“.

Atrodytų, tokia nuvalkiota frazė, bet ją tenka be paliovos kartoti. Krikščionys tiki, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tuo norima vaizdingai pabrėžti visų asmenų pranašumą prieš bet kurį kitą Dievo kūrinį ir nepaminamą jų orumą. Dievas grindžia asmens vertę ir ją gina. Kas aš toks, kad leisčiau sau traktuoti kitą kaip menkesnį už save?

Kaip visi gerai žinome, Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai ragina pagarbiai traktuoti visus, tad ir homoseksualius asmenis. Jie neturėtų būti atstumti ar diskriminuojami, kaip nors pašiepiami ar demonizuojami. Deja, šis raginimas dažnai lieka vien popieriuje. Įdomu, kad popiežius pagaliau pastebėjo ir garsiai pasakė paradoksalų dalyką: gindami save, savo vertybes, imame nekęsti ir smerkti – darome gal net dar didesnę nuodėmę nei tie, kuriuos kaltiname.

„Katalikams homoseksualumas yra nuodėmė, kaip ir bet kuris lytinis veiksmas už santuokos ribų“, – savo laiške Jamesui Martinui, jėzuitui, aktyviai ginančiam LGBT asmenų teises Bažnyčioje, rašė Pranciškus. Tačiau lygiai taip pat „nuodėminga stokoti ir artimo meilės vieno kitam“. Beje, popiežius atkreipė dėmesį į tai, kad moralinė teologija visada atsižvelgia į aplinkybes, kurios gali sumažinti arba visiškai pašalinti kaltę. Pasak Pranciškaus, kalbant apie bet kurią nuodėmę visada atsižvelgiama į asmens laisvę ir intenciją.

Platesnis peizažas

Jokia paslaptis, kad šiandien labai nelengva liestis prie homoseksualumo temos – iškart būsi priskirtas kokiai nors kategorijai: už ar prieš. Mūsiškis arba priešas. Pasigilinus tikriausiai paaiškėtų, kad tokį kategoriškumą gimdo baimė, nesaugumas, grėsmės savo tapatybei pojūtis. Kiek jis pagrįstas, o kiek išpūstas siekiant manipuliuoti – atskira svarbi tema. Lygiai kaip ir klausimas, ar kito demonizavimas yra vienintelis galimas atsakas į grėsmę.

Akivaizdu, kad toks dvipolis – ideologinis – mąstymas niekur mūsų neveda, tik į aklavietę. Ne vien mūsų aptariamu, bet ir kitais įvairiais klausimais. Sutikite, norint išjudėti, reikia naujos mąstymo paradigmos, platesnio akiračio.

Tikriausiai ne atsitiktinai popiežius Pranciškus, nuo pat savo pontifikato pradžios kalbantis apie epochų kaitą, įspėjantis apie populistų ir ideologijų pinkles, mūsų vaizduotei pateikia ne juoda ir balta metaforą, o iškalbingą daugiabriaunio simbolį. Itin išsamiai jį aptaria savo garsiojoje enciklikoje apiebrolybę ir socialinę draugystę „Fratelli tutti“:

„Matydami, kad įvairios fundamentalistinės netolerancijos apraiškos kenkia žmonių, grupių ir tautų santykiams, įsipareigokime gyventi ir mokyti pagarbos, meilės, gebančios priimti visus skirtumus, pirmenybę teikiant kiekvieno žmogaus orumui, o ne bet kokioms jo idėjoms, jausmams, praktikoms ir net nuodėmėms“ (FT, 191).

„Politinė artimo meilė pasireiškia ir atvirumu visiems. (…) Nebijodamas pasiaukoti ir būdamas kantrus, valdantysis gali padėti sukurti gražią daugiabriaunę tikrovę, kurioje kiekvienas ras savo vietą. (…) Tai skamba kaip naivi utopija, tačiau šio aukščiausio tikslo negalime atsisakyti“ (FT, 190).

Tad ar sutiktumėte, brangūs skaitytojai, dėl brolybės ir socialinės draugystės, šių krikščionybės esmę išsakančių evangelinių vertybių leisti sau stabtelėti ir pamatyti realų mūsų bendrapiliečių – homoseksualių asmenų – gyvenimą? Užuot kartoję klišes ir stereotipus, kuriuos mums perša ideologiniai karvedžiai?

Ką jau žinome

„Bernardinai.lt“ skaitytojams jau pažįstama psichologė ir psichoterapeutė Chiara D’Urbano Massimi, baigusi Paduvos ir popiežiškąjį Grigaliaus universitetą, šiuo metu yra Dvasininkijos dikasterijos konsultantė, Romos rotos (bažnytinio teismo) ekspertė. Sprogus dvasininkų lytinių nusikaltimų skandalui, ji viena pirmųjų atvirai ir kompetentingai analizavo reiškinio priežastis, drąsiai viešino rezultatus spaudoje. Psichologė padėjo įveikti vis daugiau populiarumo tais metais įgaunantį mitą, neva homoseksualumas būtinai susijęs su pedofilija; mėgino paneigti ir kitus faktais nepagrįstus stereotipus.

Ačiū Dievui, radosi ir daugiau sąžiningų mokslininkų, palydėtojų ir dvasininkų, kurie su atida ir empatija atsigręžė į šią žmogiškąją būklę. Jų dėka turėjome pripažinti sau, kad per mažai rimto dėmesio skyrėme šiam klausimui. Labiau bijojome ideologijos ir politikos, nei rūpinomės konkrečių žmonių gerove, net minimalia apsauga. Šiandien kur kas daugiau žinome apie šio reiškinio apraiškas ir biologinį pagrindą. Pavyzdžiui, tai, kad dera aiškiai skirti paauglystėje pasitaikantį tapatybės neaiškumą, sumišimą kaip laikiną, pereinamąją būklę; jauno suaugusiojo atveju galintį pasitaikyti dvilypumo epizodą nuo giliai įsišaknijusios, struktūrinės būklės. Tokiu atveju sunku kalbėti apie pasirinkimą arba gydymą. „Išmeskime iš galvos, kad pasitelkę valią galime pasikeisti arba, dar blogiau, kad tam tikra priešiškai nusiteikusi valia tyčia demonstruoja homoseksualią orientaciją“, – pabrėžė autorė, kalbėjusi internetinio kurso „Pašaukimas ir homoseksualumas“  dalyviams.

Labiau nei homoseksualumas mus turėtų dominti žmogiškoji branda.

Anot psichologės, suaugusio asmens homoseksualumas yra daugelio veiksnių evoliucinis rezultatas. Tačiau dar svarbiau seksualumo niekada neištraukti iš asmens visumos konteksto. Būtų didelė klaida į lytiškumą, lytinę orientaciją žvelgti kaip į kažką atskiro, kaip į instinktą, nesusijusį su vertybių pasauliu ir sprendimų priėmimo galiomis. Mokslininkė pabrėžia, kad seksualinė orientacija yra tik viena (bet ne vienintelė) iš asmens dimensijų, kuri dar visiškai nieko apie asmenį nepasako: du homoseksualios orientacijos žmonės, kaip ir du heteroseksualios orientacijos žmonės, gali labai skirtis vienas nuo kito.

Kita vertus, tyrėjų dėmesį patraukia visai kas kita: labiau nei homoseksualumas mus turėtų dominti žmogiškoji branda. Pasak mokslininkės, tiek homoseksualūs, tiek heteroseksualūs asmenys turėtų rūpintis gerai pažinti save ir įgyti sveiką emocinę pusiausvyrą; dirbti su savimi, savo emociniu, santykių ir lytiškumo pasauliu, ypač jei bendruomenėje eina ugdytojo ar vadovo pareigas. Juk gali tobulinti vien tai, ką pažįsti.

Suaugę, psichologiškai brandūs asmenys pasižymi aiškia tapatybe, savarankiškumu, empatija ir gebėjimu užmegzti artimą ryšį. Sveikatos vadovėliuose kalbant apie tapatybę minimi tokie bruožai kaip savo vientisumo ir aiškių asmeninių ribų suvokimas; stabili savigarba ir teisingas savęs vertinimas; sveikas požiūris į emocinės patirties spektrą ir gebėjimas ją reguliuoti.

Savarankiškumas pasižymi nuoseklių ir reikšmingų egzistencinių tikslų siekimu (tiek trumpalaikiu, tiek ilguoju laikotarpiu); konstruktyviu ir prosocialiu elgesiu; savirefleksija.

Santykiuose su kitais svarbi empatija, tai yra kitų patirties ir motyvų supratimas ir vertinimas; skirtingų požiūrių tolerancija; gebėjimas suprasti savo elgesio poveikį kitiems. Kuriant artimą ryšį lemia santykių su kitais gylis ir trukmė; artumo troškimas ir gebėjimas jį pasiekti; elgesys, pagrįstas abipuse pagarba.

Turime rimtai apmąstyti ugdymo kontekstų brandą. Dėmesys tik individo brandai yra absoliučiai dalinis.

„Šių bruožų neturi paaugliai (amžiaus ar psichoemocinio brandumo požiūriu), kuriems reikalinga sava grupė, juos identifikuojanti kalba ir elgsena. Kiekvienas, kuris pasitelkia kokią nors savo dimensiją, aspektą, – pradedant seksualine orientacija, profesine kvalifikacija, jautrumu, geografine kilme – siekdamas apibrėžti save ir susisieti su kitais, rodo didelį asmeninį nebrandumą“, – apibendrino Ch. D’Urbano Massimi.

„Žinoma, brendimas yra procesas, o ne būsena“, – pabrėžė autorė. Kalbėti apie procesą – vadinasi, aiškiai suvokti, kad vyksta nuolatinė evoliucija. Žinoma, ji pirmiausia apima asmeninius veiksnius, tačiau ne mažiau svarbi yra ir aplinka, kontekstas. Todėl turėtume dėti pastangas kurti, puoselėti žmogaus emocinei raidai tinkamas sąlygas. Nepalankios aplinkybės gali pastūmėti į laikiną regresiją: priklausomybes, asocialų, infantilų elgesį. Turime rimtai apmąstyti ugdymo kontekstų brandą. Dėmesys tik individo brandai yra absoliučiai dalinis“, – įsitikinusi mokslininkė.

Todėl autorė ragina būti atsargiems ir nepasitenkinti nuogirdomis kalbant tokiomis subtiliomis temomis: „Žinių trūkumas stipriai pakenkia su tuo susijusiems žmonėms, daro meškos paslaugą Bažnyčiai ir sukuria pavojingus apibendrinimus“, – teigė ji.

„Yra dalykų, kuriuos Vatikanas gali padaryti nepakeisdamas jokio bažnyčios mokymo“, – yra sakęs Jamesas Martinas SJ, kalbėdamas apie homoseksualių asmenų apsaugą. Pavyzdžiui, pasisakyti prieš LGBTQ asmenis kriminalizuojančius įstatymus ir aiškiai įvardinti, kad bet koks smurtas prieš LGBTQ asmenis yra netoleruotinas.

„Gyvenimas – tai susitikimo menas, nors gyvenime netrūksta ir susidūrimų. Daug kartų raginau ugdyti susitikimo kultūrą, kuri peržengia vienus su kitais supriešinančią dialektiką, – „Fratelli tutti“ rašo Pranciškus. – Daugiabriaunio įvaizdis kalba apie visuomenę, kurioje skirtumai sugyvena, integruojami, praturtina ir nušviečia vieni kitus, net jei dėl to kyla diskusijų ir įtarumo. Iš kiekvieno galima ko nors išmokti, niekas nėra nenaudingas, niekas nėra nereikalingas. Vadinasi, reikia įtraukti periferijas. Ten gyvenančiųjų požiūris kitoks: jie mato tikrovės aspektus, kuriuos sunku atpažinti žvelgiant iš galios centrų, kuriuose priimami lemtingiausi sprendimai“ (FT, 215).