Ar reikia kitokio studentų atstovavimo? Pokalbis su studentų judėjimo „Šauksmas“ nare F. Roznyte

Vieniems jie – gaivus oro gūsis, o kitiems – atgrasūs kairieji radikalai. Plačiau apie tai, kas yra „Šauksmas“, kokios jo vertybės ir kaip suvokiamas studentų atstovavimas, kalbėjomės su šio judėjimo nare, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) studente Fausta Roznyte.                  

Kalbant teoriniu lygmeniu, kas tau yra atstovavimas? O kas nėra atstovavimas? 

Atstovavimas yra žmonių grupės, su kuria susitapatini, idėjų, interesų  pateikimas platesnei auditorijai. Kartais galvojama, kad, įsiliedamas į žmonių grupę ir bandydamas jiems atstovauti, iš tiesų labiau sieki asmeninio intereso. Su tokia nuomone susidūriau ir pati. Tada atstovavimo samprata išsikreipia ir nieko bendro su bandymu įtraukti kitų žmonių interesus ir poreikius į politinę darbotvarkę nebelieka. Atstovavimas ir yra tų žmonių interesų įtraukimas į politinę darbotvarkę, taip pat galimybių pamatymas, pastebėjimas, ryšių užmezgimas.

Mūsų visuomenė yra nusiteikusi, kad be ryšių nieko nepadarysi. Šis požiūris teisingas vienu aspektu: juk nepažinodamas žmogaus, kuris turi prieigą prie politinės darbotvarkės, negalėsi ir pasiūlyti sau svarbių idėjų. Daug dalykų vyksta žengiant mažais laipteliais: iš mažos grupelės į didesnę. Būtent taip ir atrodo atstovavimas.

Manau, kad nemažai žmonių nejaučia poreikio būti atstovaujami arba tiesiog apie tai nepagalvoja. Man labai svarbus mokamų praktikų klausimas, tačiau anksčiau nemąsčiau, kad kažkam be manęs tai galėtų būti svarbu. Laikui bėgant supratau, kad galima to siekti kartu. Lygiai taip pat nepagalvojau, kad apie šį poreikį galima kalbėtis su Studentų atstovybe. Atrodo, kad paprastas žmogus, o ir studentas, nesusimąsto apie tai, kad jam galima atstovauti? Galbūt irgi reikia atskiro švietimo šiuo klausimu?

Kodėl jungeisi prie „Šauksmo“, o ne prie, pavyzdžiui, daug patirties, ryšių, resursų turinčios bei akademijoje įsišaknijusios Studentų atstovybės ar dar kokios nors kitos įprastos studentiškos organizacijos?

„Šauksmas“ siekia atstovauti studentams politiškai. Nors ir nedeklaruojame, kad esame politinė organizacija, mūsų atstovavimas neformalus, bet norime pasiekti politinių tikslų ir sprendžiame konkrečius klausimus. Vienas pirmųjų klausimų buvo studentams skirtos valgyklos VDU atsiradimas. Kauno šauksmininkai rinko parašus, apie tai kalbėjosi su studentais, siekė, kad tokia valgykla atsirastų. Per karantiną kėlėme klausimą dėl bendrabučių: kodėl studentas turi mokėti už jį, jei dėl pandemijos negali ten gyventi? 

Dėl į socialinį teisingumą orientuotų klausimų ir prisijungiau prie „Šauksmo“. Šis judėjimas krypsta į politinę kairę, nors taip viešai ir nepasakyta. Atrodo, kad Studentų atstovybė turėtų tokius klausimus spręsti, o ji veikiau susitelkia į įvairių renginių organizavimą. Renginių turi būti, bet taip pat turi atsirasti ir studentų politinis svoris. 

Kodėl SA šių klausimų neakcentuoja? Galbūt yra įpratusi plaukti palei srovę ir toks atstovavimo būdas atrodo tinkamas, normalus, priimtinas? Kita priežastis galėtų būti stiprūs tarpusavio ryšiai: galbūt nenorima su niekuo pyktis, kelti nepatogių klausimų? Atrodo, kad kartais SA į iškylančias politines problemas reaguoja sakydama „pakalbėsime, pažiūrėsime“, tačiau realaus veiksmo nesiima. Politiškai tvarkinga, bet nėra jokio rezultato. Neformaliai grupei, kuri neturi finansavimo, nėra žinoma,  iš dalies yra paprasčiau kelti tokius klausimus. „Šauksme“ veikiame „iš idėjos“. 

Pavasarį su „Šauksmu“ kandidatavai į TSPMI studentų atstovės vietą VU studentų parlamente. Kaip sekėsi?

Pavasarį bandėme į VU TSPMI studentų parlamento rinkimus pasikviesti kuo daugiau pažįstamų, kad jie aktyviai dalyvautų šiame renginyje. Jaučiausi truputį nejaukiai į rinkimus ateidama iš šalies. Taip pat kviečiau procesą stebėti ir kitus studentus, besimokančius politikos mokslų programoje, tačiau visiškai nesidominčius universiteto parlamento veikla. 

Po rinkimų, nors į parlamentą nepatekau, labai džiaugiausi dėl kelių dalykų. Pirma, supratau, kad kai kurie mano kviesti studentai pradėjo domėtis rinkimais. Po renginio sulaukiau nemažai žinučių, klausiančių, kodėl informacijos apie universiteto parlamento rinkimus nėra daugiau, atrodo, kad studentai nėra skatinami dalyvauti savivaldos veikloje. Antra, pajutau, kad įnešėme naujo vėjo. Po rinkimų kai kurie SA nariai sakė, kad mes privertėme juos susiimti ir susivienyti. Anksčiau jie buvo įpratę ramiai plaukti upe, o staiga atsitrenkė į akmenis, todėl teko mobilizuotis. 

„Šauksmo“ organizacija dar nenuveiks labai daug parlamente, nes nesudaro daugumos, tačiau gali spausti SA atsakingiau žiūrėti į savo veiklą. Atsiranda kontrolės mechanizmas, kuris stebi, kas kalbama. Atrodo, kad galėtume „Šauksmą“ pavadinti Didžiuoju broliu, tačiau veikiau rinkčiausi Mažojo brolio sąvoką. „Šauksmas“ tiesiog tampo kitiems už rankovės ir sako, kad jie atkreiptų dėmesį į tam tikrus mums svarbius dalykus.

Domintis „Šauksmu“ ir iš to, ką pati jau minėjai, lengva pastebėti, kad kaip didžiausios problemos iškeliami materialiniai dalykai: VDU valgykla, nuo kurios viskas prasidėjo, studentų bendrabučių mokesčiai per karantiną ar stipendijos. Kodėl keliami būtent tokie klausimai? Kodėl tai aktualu studentui? Juk visais laikais buvo juokiamasi iš neturtingų „studenčiokų“, kurie gyvi vien idėja, veržlumu ir savo jaunyste, yra nepataisomi idealistai. Juk tokie tie studentai yra nuo F. Dostojevskio sugalvoto Raskolnikovo iki, tarkime, tikro Jono Biliūno gyvenimo. Ar matai stiprią sąsają tarp ekonominių klausimų ir studentų įsitraukimo į akademinį, bendruomeninį gyvenimą?

Pati turiu eiti į darbą ir suprantu, kad, kol nedirbau, studijuoti sekėsi žymiai geriau: turėjau laiko pasiruošti seminarams, nebuvau pavargusi. Turiu patenkinti bendruosius poreikius, todėl nebegaliu tiek laiko skirti studijoms. Dirbdama pirmą pusmetį beveik nieko iš privalomos literatūros neperskaičiau: tiesiog nebūdavo tam laiko. 

Šalia ekonominių, akademinių klausimų dar atsiranda bendruomenės aspektas: studentas, turėdamas laiko atsidėti akademinei veiklai ir, pavyzdžiui, kartą per savaitę dalyvauti įdomiuose neformaliuose grupės ar kurso susitikimuose, jausis universiteto bendruomenės dalimi. O kai bendruomenė bus stipri, tai atsiras ir politinių idėjų: paaiškės, kokių problemų kyla. Dabar laiko bendrauti ir burti bendruomenę trūksta, nes studentas lekia į darbą, o po to iškart atgal į studijas. Nelieka laiko pabūti su savo kurso draugais, kartu domėtis įvairiais dalykais. 

Kiek teko nagrinėti „Šauksmo“ feisbuko puslapį ir tinklaraštį, organizacija savo estetika, šūkiais, visa dvasia smarkiai siejasi su garsiaisiais 1968 m. studentų judėjimais visame pasaulyje, ypač Prancūzijoje. Apie šiuos įvykius neretai užsimenama ir „Šauksmo“ skelbiamuose straipsniuose. Norėjau paklausti: kaip tu matai „Šauksmo“ ir 1968 m. sąsajas? Ar jus įkvepia anie metai? Ar yra kokių nors skirtumų tarp anų laikų studentų, išėjusių į gatves, ir mūsų, studijuojančių dabar? Kai kurie sako, kad tie studentai buvo idealistai, o mes – tik karjeristai.

Nejauku ir nepatogu būti politiku, bet šį elementą reikia sugrąžinti į studento gyvenimą. Panašiai kaip studentai dalyvavo „Prahos pavasaryje“ ar studentų draugijose Lietuvoje, taip ir dabar studentai turėtų įsitraukti į politinę veiklą.  Būtent nuo studentų prasidėjo daugelis politinių pokyčių, jie buvo jų židinys. „Šauksmas“ gali būti pavadintas mažu židinėliu, iš kurio gali išaugti stipri, idėjų vedamų žmonių grupė, siekianti socialinės studentų gerovės.

Daugeliui narių idealais yra buvę studentų neformalūs, šiek tiek slapti judėjimai. Tokio tipo judėjimai studentiškai veiklai suteikdavo prieskonio, įdomumo, žaismingumo. Dabar studentai atrodo labai formalūs, anksti suaugę: mokosi, eina į darbą, aplanko šeimą. Trūksta „džiazo“, trūksta laisvės kurti negalvojant apie galbūt laukiančią nesėkmę. 

„Šauksmas“, suvienijęs studentus, galėtų išeiti į gatves, kalbėti apie Baltarusijos diktatūrą,  D. Trumpo priimtus sprendimus, juodaodžių ir mažumų teises. Galų gale, pažiūrėkime į Lietuvą: jeigu mes, studentai, negalime nedirbti, nes tada negalėsime studijuoti, tai išeikime, parodykime, kad turime politinio svorio ir esame nepatenkinti. 

 „Šauksmas“ nėra organizacija, susijusi su konkrečia partija, bet, kaip ir minėjai, remiasi politinės kairės idealais. Tad norėjau paklausti: ką, tavo manymu, daryti tiems žmonėms, kuriems „Šauksmo“ pasiūlymai ideologiškai nepriimtini?

Ieškoti alternatyvų. „Šauksmą“ įkūrė vienas asmuo, kuris kvietė kitus veikti kartu ir atstovauti politinei kairei. Gal naujas studentų judėjimas galėtų atsirasti iš dešinės ar iš centro ir, pavyzdžiui, siekti stipresnio dvasinio atstovavimo akademijoje. Reiktų pasakyti, kad rinkimuose į studentų parlamentą gali dalyvauti kiekvienas studentas, net ir nepriklausantis kokiam nors judėjimui. Suprantu, kad kartu su kitais bendraminčiais siekti tikslo yra gerokai drąsiau, tačiau reikia tiesiog imtis veikti: niekas jūsų nenuteis, jei ne iš karto rasite savo vietą. Rekomenduoju visiems studentams prisijungti prie juos dominančių organizacijų ar veiklų: tai gali būti ne tik SA ar „Šauksmas“, bet korporacijos, klubai. Raginčiau rinktis tai, kas įdomu, ir tai, ką norite auginti. Žengęs pirmąjį žingsnį dažniausiai supranti, kad aplinka gali pasikeisti, reikia tik kalbėti ir veikti drąsiai. Nereikia rūpintis dėl piktų delfio komentarų. 

Studentams siūlyčiau atitrūkti nuo darbų ir studijų, pabandyti surasti veiklą, kurioje jie galėtų realizuoti save kaip asmenybę. Tačiau tapti asmenybe nebeskiriame laiko. 

„Šauksmo“ užmojai atrodo platūs, gilinamasi ne tik į didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno – studentijos reikalus, bet mąstoma apie visą Lietuvą.

Galiu pakomentuoti nemokamų studentų praktikų neuniversitetiniuose miesteliuose klausimą. Keliaudami po Lietuvą ir kalbėdami su skirtingų savivaldybių atstovais skatiname juos pritraukti studentus sugrįžti į gimtinę ir kurti savo ateitį ten. Kalbame apie didesnes paskatas, kurios leistų likti gimtame krašte, kad regionai visai neištuštėtų. 

Kodėl negalima suteikti studentams mokamos praktikos vietos, kad jie galėtų ją atlikti ne Vilniuje, o, pavyzdžiui, Kretingoje? Turiu vieną draugę, kuri grįžo į Tauragę. Ji studijuoja mediciną, o dabar važinėja po mažesnius aplink Tauragę esančius miestelius ir suteikia žmonėms pagalbą. Tokie pavyzdžiai labai gražūs, nes jaunas žmogus kuria gražius dalykus toje vietoje, kurioje gimė ir užaugo. Ne griauna, o tikrai kuria.

Kokia šiandienio studento misija visuomenėje?  Ar studentai gali atstovauti kam nors daugiau nei sau? O gal studento interesas yra gana siauras, laikinas ir nesisieja su platesne politika?

Studento misija yra mokytis ir šviestis. Švietimas apima ne tik savęs ir savų žinių tobulinimą, bet ir jų perdavimą kitiems. Žinoma, kartais negali to padaryti, nes, užuot nuoširdžiai studijavęs ir siekęs pažinimo, turi susitelkti į darbą. Studentas turi būti švietimo židinys, bendradarbiauti su kitais, kalbėti apie tai, kas būtų studentams geriau.  

Šiuo metu verta sutelkti jėgas, kalbėti ir veikti siauriau, t. y. tik studentiškos politikos srityje. Nors atrodo, kad potencialo, žiežirbų daug, tačiau nepavyksta susivienyti. Galbūt studentams reikėtų susivienyti ir Studentų atstovybę truputėlį pakeisti? 

Nors ši organizacija formali ir greičiausiai tokia liks, reikia nebijoti domėtis SA, nebijoti jos kritikuoti, siūlyti alternatyvų. Pirmiausia reikia suvokti, kad studentams yra atstovaujama, nes šis faktas dažnai pamirštamas. Tada reikia uždegti kiekvienam savyje žiežirbą, kad studentai būtų šviesa.  Kaip ir Nepriklausomybės siekimo laikotarpiu: turime kurti tinklus, „pogrindį“, kuriame rinktųsi žmonės, nešiojantys džinsus ir ilgus plaukus. Pasileiskime ir mes plaukus. Ir drąsiai klauskime.