Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ar Rytų religijos yra nuodėmė?

1986 metų religinių lyderių susitikimas Asyžiuje. „Vatican News“ nuotrauka

Krikščioniškoje aplinkoje esama grupelių, kurios labai jautriai reaguoja į bet kokį susidūrimą su orientalistinėmis religijomis. Pamenu, kažkada vienoje katalikų vykdytoje evangelizacijos mokyme nuskambėjo tokia frazė: „Jūs darote nuodėmę, kai skaitote horoskopus, knygas apie magiją ar budizmą.“

Kun. Wlodzimierzo Cyprano knygoje „Išlaisvinimo malda ir egzorcizmas“ esama tokio klausimo: Ar neturi kokių nors įtartinų demoniškų kulto daiktų? […] Budos statulėlės. Tokie teiginiai rodo, kad krikščionis visas orientalistines religijas laiko demoniškomis ir gretina su magija.

Suprantama, kad tūlas vakarietis katalikas su orientalistinės religijos apraiškomis susiduria per ezoteriką, tačiau neįvertina, kad Orientas, atkeliavęs į Vakarus per ezoteriką, nelabai ką bendra teturi su tikrosiomis Rytų religijomis. Čia panašiai kaip vudu vadintume katalikybės atšaka, nes šioje religijoje naudojama daug elementų, kurie buvo perimti iš katalikybės. Taip nutiko, nes pačioje pradžioje vergams buvo draudžiama praktikuoti jų tradicinę religiją ir stengtasi juos paversti katalikais, tad šie, apsimesdami, kad savo būdu garbina Mergelę Mariją ir kitus šventuosius, toliau atlikdavo savo apeigas – tik įvilkę į katalikiškumo rūbą. Vergvaldžiams tai tiko, ir tai sudarė sąlygas atsirasti naujai religijai.

Kai vertiname Orientą, turėtume suprasti, kad mes, vakariečiai, jo paprastai nepažįstame. Ši religinė tradicija pas mus yra apipinta įvairiais mitais ir pasakomis, o pažįstame tik iškraipytą jos variantą, dėl kurio kai kurie krikščionys nerimauja. Įdomu, kad prasidėjus misijoms Tolimuosiuose Rytuose (Kinijoje ir Japonijoje) misionieriai susidūrė su giliai įsišaknijusiu protėvių kultu, tad, žinoma, kilo klausimas, kaip elgtis atsivertusiems rytiečiams. Lankytis ar atmesti šias praktikas?

Kano Naizenas, „Šv. Mišios Japonijoje“ (1600 m., fragmentas). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Prasidėjo teologiniai svarstymai: jėzuitai manė, kad katalikas nenusidės, jei lankysis šiose apeigose, dominikonai ir pranciškonai manė priešingai. Šį ginčą laikinai nutraukė 1724 m. popiežiaus Benedikto XIV bulė Ex quo singulari, pripažinusi, kad jėzuitai neteisūs.

Tačiau ėjo metai, keitėsi ir Bažnyčios požiūris, tad 1935-aisiais Kinijos vyskupų konferencija nusprendė, kad dalyvavimas protėvių kulto apeigose ar priklaupimas atitinkamose šventovėse gali būti suprantamas kaip paprastas mandagumo ženklas ir neprieštarauja krikščionybės esmei. Kodėl svarbus Kinijos vyskupų konferencijos nutarimas? Nes jie yra vietiniai ir savo krašto papročius, tautos mąstymą bei mentalitetą žino geriau nei mes.

Šiais laikais Bažnyčia siekia tarpreliginio dialogo. Mano nuomone, katalikybė yra vienintelė religija, kuri iš tiesų kažką daro šiuo klausimu. Labai geras to pavyzdys buvo 1986-ųjų spalio 27 d. Asyžiuje pirmąkart istorijoje įvykusi popiežiaus – šv. Jono Pauliaus II – malda kartu su kitų religijų atstovais už taiką pasaulyje.

Na, o pabaigoje (taip sakant, pamąstymui) – ar tikrai Orientas yra nuodėmė? Pateikiu šiek tiek minčių iš Vatikano II susirinkimo Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijos Nostra Aetate:

„Nuo pat senovės iki mūsų laikų įvairiose tautose aptinkama tam tikros įžvalgos paslaptingos galios, dalyvaujančios dalykų kaitoje ir žmogaus gyvenimo įvykiuose, o kartais užtinkamas aukščiausios Dievybės ar net Tėvo pripažinimas. Ta įžvalga ir pripažinimas persmelkia jų gyvenimą giliu religiniu jausmu. O su kultūros pažanga susijusios religijos į tuos pačius klausimus stengiasi atsakyti subtilesnėmis sąvokomis ir labiau ištobulinta kalba. Taip induizmo religijoje žmonės gilinasi į dieviškąjį slėpinį ir išreiškia jį neišsemiamu mitų vaisingumu bei skvarbiomis filosofijos pastangomis. Jie ieško išsilaisvinimo iš slegiančios mūsų būklės arba įvairiopu asketiniu gyvenimu, arba gilia meditacija, arba su meile ir pasitikėjimu ieškodami prieglobsčio pas Dievą.

Budizmas įvairiais savo pavidalais pripažįsta radikalų šio kintamo pasaulio nepakankamumą ir moko, kokiu keliu pamaldžios ir pasitikinčios dvasios žmonės gali pasiekti arba tobulo išsilaisvinimo būseną, arba, remdamiesi savo jėgomis ar pagalba iš aukščiau, aukščiausio nušvitimo. Panašiai ir kitos visame pasaulyje aptinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais atsiliepti į žmonių širdies nerimą, siūlydamos kelius, tai yra mokymus, gyvenimo taisykles ir šventas apeigas.

EPA nuotrauka

Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį. Tačiau kartu ji nuolat skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi.

Tad Bažnyčia ragina savo vaikus, apdairiai ir su meile kalbantis ir bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes bei visuomenines kultūrines vertybes.“

P. S. Tarpreliginio dialogo ir pagarbos rodymo kitoms religijoms nederėtų painioti su sinkretizmu. Pastabėlę pridedu, nes iš praktikos žinau, kad, kalbant šia tema, visada bijomasi sinkretizmo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.