Ar Sakartvelas lietuviams taps kultūrinio turizmo šalimi?

Taip jau atsitiko, kad per patį karantino įkarštį nervai nebelaikė ir nusprendėme rizikuoti – gal jau būsime pasiskiepiję – nusipirkome rugpjūčio pirmajai savaitei lėktuvo bilietus į Kutaisį. Kas bus, tas bus. Sakartvele, bet tik Tbilisyje, buvau gūdžiais sovietiniais laikais keletą kartų. Šiltas įspūdis išliko ilgam ir niekada neišsitrynė. Nuo tada ši šalis ir jos tauta pateko į mano mylimiausių šalių dešimtuką, jei ne penketuką. Kadangi bent Tbilisyje būta ir „anais laikais“, drįsiu atsargiai kalbėti ir apie šalies išorinius bei mentalinius pokyčius. Ar jų pasigedimą.

Mūsų vaizdiniai ir stereotipai apie Sakartvelą

Tie stereotipai – nelygu kuriai kartai. Mano mamaitė per balius dainuodavo lietuviškai „Suliko“. Ligi šiol prisimenu:

Troškau kapą rast mylimos,

O surasti jį taip sunku.

Negaliu pamiršti tos kančios,

Kurgi tu mana Suliko?

Mano tėvų karta žinojo, kad Stalins yr gruzyns, kad ten kalnai ir daug vyno. Manoji, nebedainuojanti, karta šią šalį labiausiai pažino per kiną. Na taip, buvo turistinių kelionių į kalnus, sportininkai ten nukakdavo. Bet ne visiems, aš pasakoju apie daugumą.

Taigi kinas. Topų topas – trumpametražis Iraklijo Kvirikadzės ir Rezo Gabriadzės „Ąsotis“. Šalia jo – Georgijaus Danelijos „Neliūdėk!“ ir „Mimino“, jau nekalbant apie 1967 m. Leonido Gaidajaus komediją „Kaukazo belaisvė, arba Nauji Šuriko nuotykiai“. Pastarieji du ilgam paskleidė nykių tautinių stereotipų rinkinį apie visą Kaukazo regioną, dabar mutavusį į Rusijoje vis išlendantį rasistinį posakį: „Kaukazo tautybės asmuo“. Kartvelų filmus dažnai rodė sovietų Lietuvos televizija. Per kiną sužinojome, kad kartvelai linksma, gyvenimą mylinti tauta, kad jų vyrai, palyginti su lietuviais, karštakošiai, kad jie labai vaišingi. Ten graži gamta, daug saulės, daug vyno. Tai dainuojanti ir šokanti tauta.

Bet pirmąsias jų pavardes įsiminėme vėpsodami krepšinio varžybas tarp Kauno „Žalgirio“ ir Tbilisio „Dinamo“ Modesto Paulausko laikais. Kartais lietuviai nuo kartvelų gaudavo į kaulus. Mane labiausiai nervino tbilisiečių krepšininkas Čikladzė. Gal ir ne pats aukščiausias, pliktelėjęs, gunktelėjęs į pečius, ir lemiamu metu visada pataikantis. Kaip aš jo tomis akimirkomis neapkenčiau! Laimei, bent iš snaiperio pavardės galėdavau pasišaipyti. Apie karštą kartvelų temperamentą ir tarpusavio solidarumą paliudydavo grįžę iš sovietinės armijos mano bendraamžiai.

Senoji kartvelų kultūra, kino grandai Tengizas Abuladzė, Otaras Joselianis ar Sergejus Paradžanovas atėjo kiek vėliau. Bet tai jau labiau inteligentų reikalas. Na, o šių dienų visuomenės vaizdinius ir stereotipus apie Sakartvelą nulėmė, jų atspirties tašku tapo 2008 metų rugpjūtis. Visa Lietuva tuo metu buvo su Sakartvelu. Vilniuje vyko palaikymo akcijos, koncertai, o miesto Rotušė ir Užupio menininkų kvartalas pasidabino Sakartvelo vėliavomis ir palaikančiais plakatais. Solidarumą vainikavo tuometinių Lenkijos ir Lietuvos prezidentų, Lecho Kaczynskio ir Valdo Adamkaus, netikėtas pasirodymas Tbilisyje rugpjūčio 11-osios vėlų vakarą. Netikėtas, nes buvo Olimpiados pradžia Pekine, savaitgalis. Spėję į tautai lemiamą mitingą Rustavelio aikštėje, atvykę per Baku jau vidurnaktį, nes Tbilisio oro uostas buvo užblokuotas, o rusų kariuomenė buvo sostinės prieigose, vos per dvidešimt kilometrų. Tuomet jie pasakė drąsias, kategoriškai Rusijos kariuomenės invaziją smerkiančias kalbas. Rusų tankai sustojo. Nebūtinai išsigandę ES prezidentų netikėto atsiradimo, bet mums tuo metu taip atrodė.

Tą akimirką daliai mano tautiečių užgimė įsivaizdavimas, kad tai jiems prezidentas Valdas Adamkus uždirbo amžinąjį kartvelų svetingumą. Esu net keletą kartų nugirdęs jaunų lietuvių komentarų, kad Sakartvele mus labai myli, vaišina be galo, be krašto, nepaleidžia, kol nenugirdo iki žemės graibymo. Vis dėkoja už istorinę paramą. Tuomet taip ir įsivaizdavau tautiečius, Sakartvele demonstratyviai garsiai kalbančius lietuviškai, viliantis, kad šie susipratę būtinai pakvies pas save į namus pasimaitinti. Utriruojant – nepraleisk progos susirasti kartvelų draugų, ir pusvelčiui per savaitę atsišersi. Grįši išburkusiu veidu ir tįsančiu paliaukiu. Tokių skėrių tikrai buvo plūstelėję į Sakartvelą labai daug. Būtent jų entuziazmas ir arogancija mane atgrasė: ilgam atidėjau kelionę į Sakartvelą.

Kodėl tiek ilgai kalbu apie mūsų vaizdinius ir stereotipus? Todėl, kad nuo jų neįmanoma pabėgti: kelionėse jie suponuoja vos ne visus mūsų lūkesčius ir elgesio modelius.

Lietuviški ženklai Sakartvele

Taigi po 2008-ųjų karo Tbilisyje atsirado Vilniaus aikštė. Du atminimo ženklai geležinkelio tiltų ir jų magistralių inžinieriams statytojams: Tbilisyje paminklinė lenta lietuvių nacionalinio judėjimo šului Petrui Vileišiui, o Boržomio mieste – garsiosios komedijos „Amerika pirtyje“ autoriui Antanui Vilkutaičiui-Keturakiui. Beje, vieno energingiausių Lietuvos diplomatų, tuometinio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Laimono Talat-Kelpšos iniciatyva.

Manoji karta gerai prisimena, kad carinės Rusijos Tiflisyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą Oteno vaistinėje provizoriaus padėjėju dirbo tuomet tik pradedantis rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas. Dar yra kam prisiminti jo nuotrauką dešimtos klasės literatūros vadovėlyje. Rašytojas pasidabinęs balta čerkese su kinžalu pajuostėje ir gauruota kailine papacha. Prisimena ir aštuntoje klasėje nagrinėtą legendą „Prakeiktieji vienuoliai“, demagogiškai pritaikytą ateistinei propagandai.[1] Nenorėčiau sureikšminti Vienuolio kūrybos formuojant lietuviškus vaizdinius apie Sakartvelą, bet rašytojo įtaka formuojant romantizuotą įvaizdį apie Sakartvelą mano kartai neginčytina.

Žinome, kad Pirmojo pasaulinio karo metu lietuvių karo pabėgėlių būta labai daug, o prieš karą Tbilisyje pagal dydį lietuvių bendruomenė buvo trečia.

Ženklų yra. Ir lietuviai Sakartvele jų neaplankydami parodytų silpną pilietinę savimonę. Labiausiai mūsų nesuprastų kartvelai. Negi rusai nebraukia ašarėlių prie Tolstojaus, Gribojedovo vietų Tbilisyje, o Kutaisyje prie gimnazijos, kurioje mokėsi Vladimiras Majakovskis? Nedūsauja atpažindami Aleksandro Puškino ir Michailo Lermontovo aprašytas vietas? Nejaugi mes prastesni už rusus?

Sakartvelo antiįvaizdžiai

Mano didžiausia motyvacija vykti į Sakartvelą buvo ne tik lituanistiniai ženklai. Labai masino, kad tai bene garsiausio pasaulyje dailininko primityvisto Niko Pirosmanio, kino režisierių Otaro Joselianio ir Sergejaus Paradžanovo žemė. Taigi pirmosiomis dienomis iš Tbilisio kone pusdienį leidomės į Mirzaani, Pirosmanio tėviškę. Ten mūsų laukė Pirosmanio rankomis statytas išlikęs namas, kuriame dar daug metų gyveno jo sesuo, laukė visa aplinka ir vienintelė, tik Pirosmaniui skirta, galerija. Kuo labiau tolstame tuo sostinės, tuo labiau sustojęs laikas, tarsi mūsų 1995 metai: pakeliui apgriuvę buvusių kolūkių ūkiniai pastatai, sunykusios tarybinės gyvenvietės, krūvos surūdijusių automobilių, traktorių, apleistų negyvenamų belangių namų. Iki Michailo Saakašvilio laikų Sakartvelą paliko pusantro milijono gyventojų.

Artėjame prie tikslo, bet jokių rimtesnių rodyklių taip ir nepamatome, tik trejetą nespalvotų natūralaus dydžio Pirosmanio portretų šaligatviuose – suprask, artėjate prie tikslo. Tik neaišku, ar už dešimt kilometrų, ar šimto metrų? Na ir Pirosmanį tik įgudusi akis tegali atpažinti. Man jis buvo panašus į kaunietį rašytoją Abraomą Mapu. Kuo artėjame prie tikslo, tuo gatvė siaurėja, didesnis autobusas nelengvai pravažiuotų. Pasiekiame tikslą. Pasitinka neseniai pastatytas apsauginis įėjimo vartų namelis. Prieš jį paliekame automobilį. Patraukiame į nepaprasto grožio erdvę. Kalnų slėnis. Kairėje – administracijos pastatas, į kurį skubiai nutursena mūsų gidas Zurabas bilietėlių. Ilgai negrįžta. Priešais mus įstabios skulptūros ir Pirosmanio statytas namas.

Netrukus ateina simpatinga juodai pasidabinusi moteris, tarsi iš septintojo dešimtmečio kartvelų filmų atsivesta. Entuziastingai sukame jos link – bet be bilietų neįleidžia. Po pusvalandžio pasirodo tikrai gražiais bilietais apsirūpinęs mūsų gidas. Pasirodo, reikėjo palaukti, kol darbuotojos ateis ir atidarys patalpas. Suprantama, visgi kaimas, žmonės turi svarbesnių reikalų. Pradedame nuo namuko. Moteris kalba kartveliškai, mūsų vedlys ekspromtu tampa vertėju. Jaučiame, kad ji myli šitą erdvę, net leidžia ranka paliesti Pirosmanio lopšį, iš arti fotografuoti, neužturkšta, kai paprašau kartu nusitėkšti.[2]

Pasidžiaugę pasukame galerijos link. Pastatas lyg ir modernus, bet man jis labiau primena karinį bunkerį – dzotą. Šalia dešinėje didelis šilkmedis ir apsauginių namelis. Jame keturi įmitę vyrukai šnekučiuojasi, organizuojasi maistą. Į mus nekreipia dėmesio, net kai aš neiškentęs ragauju šilkmedžio uogas. Pasukame į galeriją, kurioje mus pasitinka dvi jaunos darbuotojos, vėlgi kalbančios tik kartvelų kalba. Jos pasirodė po keturiasdešimties minučių. Bet mes pagailime gido. Patys viską įdėmiai apveizėsime. Keturiolika darbų. Didesnė dalis mano visai nematyti, į Vilnių 2008 metais jie nebuvo atvežti. Vienas darbas ne Pirosmanio – Pablo Picasso grafikos darbelis Pirosmanio tema. Galerijos šone – vykusio edukacinio projekto paroda. Nepribloškianti, bet svarbi.

Viską apžiūrėję tiesiame pinigines – čiupsime ką nors atminčiai: magnetukų, marškinėlių, knygų. Mums tepasiūlo maišelį su Picasso grafikos darbeliu. Grįžtame nuleidę uodegas į mašiną, pakeliui užsukdami į atokiausiai pastatytą būdelę systelti. Pagal voratinklius ir nelaimingas muses supratome, kad šią savaitę buvome pirmieji lankytojai. Neslėpsiu, buvome sutrikę. Jokio motelio, jokios suknistos kavinės, jokių suvenyrų, jokių reklaminių brošiūrėlių. Rodos, tiek nedaug tereikia. Šitaip pažeminti savo tautos genijų…

Be abejo, Signagio miesto galerijoje situacija visai kitokia. Nors ten vienu Pirosmanio darbu mažiau. O į kitą objektą pakliuvome pasiūlius kelionės organizatoriams. Gori miestas net keletą kartų buvo pakeliui. Juolab kad jame ne tik Stalino muziejus, kitoje gatvės pusėje – puikaus maisto kavinė. Pradėjome nuo didingo, primenančio mauzoliejų muziejaus, kuris buvo pastatytas iškart po generalisimo mirties. Įpiršo gidę. Susidarius nedidelei grupelei pradėjome tautų tėvo šlovingo gyvenimo stacijų lankymus. Gidė apyjaunė, ne daugiau kaip trisdešimt penkerių, laisvai kalbanti rusiškai.

Pirmajame aukšte originalių eksponatų ne itin daug, tenkinamasi nuotraukų, laikraščių kopijomis, paveikslais ar maketais. Klausiausi ne paviršutiniškai, o įtempęs ausis. Neva objektyvūs pasakojimas. Hm… sutampantis su paskutiniąja Kremliaus dvaro istoriko Sviatoslavo Rybo Stalino biografijos versija. Tik selektyviai parenkant faktus, dar labiau sušvelninta versija. Apie fizinį susidorojimą su Trockiu ir kitais politiniais oponentais, Tbilisio banko apiplėšimą, jo inicijuotus sušaudymus, tremtis – nei mur mur. Antrajame aukšte – tautų dovanos didžiajam proletariato vadui, jo knygų vertimai. Ačiū Dievui, nebuvo nė vieno lietuviško ženklo. Dar Maskvos darbo kabinetas, jam dovanoti kailiniai etc. Viską vainikuoja nulieta pomirtinė kaukė – altorius.

Pasakojimą gidė baigė netikėta atomazga: „O po to jį apkaltino!“ Kadangi gidei labai krito į ausis mūsų niurnėjimas ir „kvaili“ kausimai, sukandusi dantis tik mūsų grupelę nuvedė į du represijų kambarius, kuriuose dėmesys sukoncentruotas į kartvelų tautos aukas. Kas jas organizavo, sunku suvokti. Žodžiu, vyko istoriniai procesai, klasių kova, pasitaikydavo klaidų. Taigi XXI amžiuje į Vakarus pasukusiame Sakartvele Rusija net už dyka turi savo oficialaus naratyvo filialą, kuris nuodija protus ne tik kartvelų tautai, bet ir visiems, ypač labiausiai muziejų lankantiems rusų turistams. Lietuvoje turime ne vieną istorinės atminties šizofreninį atvejį, bet Gori kazusas… Čia mums ne apie Cvirkos paminklą diskutuoti… O suvenyrų gausybė! Nors maišais, konteineriais vežkis: marškinėliai, maišeliai, magnetukai, knygos, degtukų krabikės, skulptūrėlės. Bet linksmiausia – kad gali rinktis Staliną ir pagal amžių, aprangą. Ir pardavinėjama ne tik muziejuje, bet ant kiekvieno kampo. O Gorio namų fasaduose tebesimato 2008 metų šūvių pėdsakai.

Viltingi ženklai

Telavyje vakarieniavome su turistinės firmos vadovais Data ir Marina, pastaroji pagal mūsų įnoringus pageidavimus sudarė kelionės maršrutą. Puiki šeima. 2011 metais įkūrė savo turistinę firmą Sakartvel Travel. Ir tais pačiais metais įniko į visuomeninę veiklą. Sakartvele labai daug valkataujančių kačių, bet ypač šunų. Ėmė organizuoti jų sterilizavimą, vakcinavimą ir minimalų maitinimą. Dabar steigia labdaros organizaciją „Šuns gyvenimas“ (Dog‘s Life), nes nebeaprėpia veiklos masto bei galimybių pirkti ar sukaupti maisto gyvūnams. Sako, kad tai, ką jie daro, tik lašas jūroje. Tik nuo Michailo Saakašvilio laikų benamiais šunimis pradėta rūpintis: suklipsuoti, sterilizuoti. Jeigu šuo su geltonu klipsu – tai jis savotiškas šalies pensininkas, legalus benamis, žmonės noriau tokius sušelpia. Jie įsikuria prie kavinių, benzino kolonėlių. Su Stalino muziejaus klipsuotais šuneliais net fotosesiją pasidariau.

Data ir Marina prieš dvejus metus iš Tbilisio persikėlė gyventi į Kachetiją, Kvarelio miestą. Šnekučiuojamės apie savo kelionę, kultūrinio turizmo perspektyvas Sakartvele. Viską dėstau atvirai. Ypač juos palietė mūsų įspūdžiai Pirosmanio tėviškėje.

Priešpaskutinė diena – lūkestėlis pakiurksoti tikrame Sakartvelo kaime. Pradedame nuo Vanio miesto Archeologijos muziejaus. Tai Tbilisio nacionalinio muziejaus filialas. Pataikėme į Neapolio muziejaus kilnojamąją parodą „Gyvenimas ir mirtis – Pompėjos šlovė“. Jėga – vargingame Sakartevlo regione pasaulinio lygio ekspozicija. Po globalios rekonstrukcijos muziejus atidarytas prieš ketvertą mėnesių. Pagrindas – antikiniai archeologijos radiniai. Apšvietimas, ekspozicija – viskas pagal aukščiausius standartus. Malonūs jauni ir vyresni darbuotojai. Ir angliškai čiauška, ir į terasą pasidairyti duris atrakina vos jas paklebenus, ir suvenyrų, parodų katalogų pasiūlo. O ir pats pastatas modernios architektūros. Turi smagų beždžionių tiltą, nuo kurio galima apžiūrėti antikinius miesto vartų griuvėsius, patekti į administracijos patalpas.

Po to vykstame į Gurijos rajoną, Khidistavi kaimą, ten ir pietausime. Prieš tai užsukame mylimiausio kartvelų rašytojo Nodaro Dumbadzės muziejų. Šiame kaime, 1937 m. represavus jo tėvus, būsimasis rašytojas gyveno pas savo mylimą tetą. Čia prabėgo jo paauglystė ir jaunystė. Muziejuje pasigedau tik lietuviškų Dumbadzės vertimų. Estų tai buvo! Miela muziejaus darbuotoja parodo ir rašytojo namą, kuriame jis užaugo. Dabar ten keža giminaičiai. Ima krapnoti, žaibuoti. Pirmasis mano gyvenime lietus Sakartvele.

Automobiliu išlinguojame į sodybą, kurioje mūsų laukia sotūs pietūs, kelių rūšių čiačia, naminis vynas. Pasiekiame dviaukštį namą. Matosi ir daugiau trobesių. Tik išsiritus iš mašinos pasitinka ne šeimininkai, o du elegantiški vokiški aviganiai. Kaip vėliau sužinojau: Rokis ir Gabriela. Labai meilūs. Įslenkame į svetainę-virtuvę. Iškart krenta į akis laptopas, internetinė įranga. Autentiška ir modernu. Kartu ir bohemiškos dvasios esama: ant sienų krūvos svečių įrašų, dalis jų su piešiniais, kabo paveikslai ar linksmai nuteikiantys neaiškios paskirties babykai[3]. Antrajame aukšte įrengta vienuolikai žmonių apsistojimo vietelių. Susipažįstame su tokio originalaus namo gyventojais: šeimininkais Archilu Kalandadze ir Daka Berdzenišvili bei Archilo seserimi Tamara. Pietaudami įsikalbame. Pasirodo, šeimininkai kilę iš šio kaimo. Gyveno Tbilisyje. Nusprendė grįžti. Atstatė savo namus. Verčiasi džiovintų vaisių gamyba. Verslas plėtojamas.

Bet ne apie tai mano pasakojimas. Juk daug dabar tokių naujai pradėjusių. Žmonės labai šilti, empatiški. Tokių dalykų nesuvaidinsi, neišmoksi jokiame seminare. O lietus lyja, tiesiog pliaupia, net nebesinori grįžti į Kutaisį. Kadangi mes pas juos pirmieji lietuviai, sienoje paliekame autografą – nupiešiu savo katiną – Toleikį. Daka autografui pasiūlė gan matomą vietelę, ne kokį užpečkį, dėl to širdyje slapčiomis buvau patenkintas.

Po pietų dar trainiojamės po sodybą. Tik tuomet pastebiu, kad jų kieme kalnų slėnio fone šalia vienas kito auga trys medžiai: palmė, trešnė ir liepa. Kaip kokie mokinukai išsirikiavę. Galvoju, kad tokie žmonės kuria šalies ateitį, jie kuria šalies veidą, kuris taps mums pirmąja asociacija prisimenant Sakartvelą. Ne tik Sakartvele, visur, kur tik nukankame, kur tik nukaksime.

Liaudies diplomatija ir didaktiniai pagraudenimai

Sugrįžkime prie mano niurnėjimų apie dvi erdves, kurios kaip tas šaukštas deguto medaus statinę visgi gadina. Kaip sakytų Kauno kardinolas: „Tai ką tu siūlai?“ O siūlyčiau labai nedaug. Net už galimybių studijas nereikėtų susimokėti kartvelams. Dauguma Lietuvos menininkų, rašytojų Sakartvelą iš tiesų myli. Ir jų yra visas tabūnas, ypač Vilniaus Užupio Respublikoje. Pirmoji užduotis jiems: jie turi įkyrėti kartvelams iki gyvo kaulo, siūlydami organizuoti tarptautinius Pirosmanio plenerus būtent tik Mirzaani kaime! Pradžioje menininkai gyventų pas vietinius žmones, vėliau vis tiek kas nors pavydo genamas visus svečius norės monopolizuotis ir savo ūkinį pastatą perstatys į viešbutuką. Įdarbins savo dukterėčias ir seserėnus. Kiti tieks maistą, rūpinsis kitais švariais ekologiškais produktais. Visiems bus gerai. Vietos valdžia, neapsikentusi tarptautinės gėdos, pagerins kelius, pastatys rodykles. Mirzaani tikrai gali tapti prancūziško tipo vietove, į kurią madinga nukakti kūrybai. Gal net pusmečiui. Nesvarbu, kad netoli Azerbaidžanas. Gal net geriau, kad toliau nuo didmiesčių. Mažiau pagundų – tektų arba kurti, arba gerti. Žodžiu, Pirosmanio reputacijai reabilituoti – Lietuvos menininkų pilietinė patriotinė pareiga.

Gorio atvejis kur kas sudėtingesnis. Čia nepajuokausi. Komunistai – žmonės rimti ir neturi humoro jausmo. Nebent makabrišką. Jeigu atvejis būtų paprastas, Michailas Saakašvilis šį muziejų būtų užlenkęs su visomis komunistuojančiomis tetutėmis. Žinojo, kad uždarymo atveju kiltų riaušės. Tokio pažeminimo Stalino stabmeldžiai neatlaikytų. Svarbiausia, ką reikėtų padaryti, tai jokiu būdu neuždaryti muziejaus neriboto laiko restauracijai kaip mūsų Žaliojo tilto skulptūrų. Aš net siūlyčiau tuos du kambarius apie represijas – figos lapelį užsieniečiams – kuo skubiausiai panaikinti. Net angliškus užrašus panaikinčiau. Tegul lieka, kaip atrodė iki Perestrojkos laikų. Ir… įkurti pasaulinio lygio MUZIEJŲ APIE MUZIEJŲ. Tai būtų įstabus naratyvas pasauliui apie kvailinimo ir kvailinimosi kone septyniasdešimt metų trukusią epopėją. Įsikurtų įdomus Tyrimų institutas, atvyktų tuntai stažuotojų, savanorių, baigusių istorijos ar kitas studijas. Juolab kad Tbilisyje yra Sovietų okupacijos muziejus 1921–1991.

Be abejo, gali būti ilgokas pereinamasis laikotarpis. Kantrybė reikalinga. Bet laikas kartvelams šiuo diskretišku klausimu padėti. Jeigu mes tikrai jiems simpatizuojame. Taigi lietuviai turi su begaline kantrybe ir geranoriškumu vykti į šį muziejų ir kankinti tas tetutes nepatogiais klausimais. Bet tik pagarbiai, su meile. Dar ir lenkų pasikvieskime, latvių, ukrainiečių, estų – jų premjerai ir Ukrainos prezidentas taip pat buvo Rustavelio aikštėje tą lemtingą naktį. Būtinai pakviesčiau ir savo bičiulius rusus, tiek iš Lietuvos, tiek iš Rusijos. Turime padėti vieni kitiems, o ne slapčiomis džiūgauti dėl kitų nesėkmių. Čia mūsų misija, jau užrašyta dangaus knygoje.

Galbūt, aš spėju, yra ir psichologinis aspektas – įsivaizduojama moralinė kompensacija už kone septyniasdešimt metų trukusią komunistinę vergiją: visgi mūsų kraštietis sukūrė pirmąją komunistinę, ir dar kokią galingą, valstybę. Stalino bijojo net Amerika! Jis niekada nebuvo atitrūkęs nuo mūsų žemės, visam pasauliui išgarsino dainą „Suliko“ ir kartvelišką vyną… Na ir kas? Mes gi nepradedame Lietuvos pristatymą amerikiečiams pasakojimu apie vieną kiečiausių Amerikos gangsterių lietuvį Alvį Karpį, o kalbame apie Jurgį Mačiūną, Joną Meką ar Džeromo Selindžerio senelius. Lenkams visų pirma giriamės, kad davėme jiems Adomą Mickevičių, Juzefą Pilsudskį, Česlovą Milošą. Bet jokiu būdu ne Feliksą Dzeržinskį. Net į galvą neateitų. Kartvelai turi Prometėjo, Jasono mitus, viduramžių freskas, pasaulinio lygio kiną, pagaliau – Pirosmanį. Rytų Europos tautos jų kontekste atrodo kukliai. Bet ne. Dominuojantis, bent jau popsinis šalies brendas, turizmo ženklas išlieka Stalinas… Kvailiausia, kad būtent Stalinas inicijavo sovietinio rusiškojo šovinizmo naratyvą dar gerokai anksčiau už garsųjį jo karo pabaigos tostą: „Aš keliu taurę už didžiąją rusų tautą“. Iš čia ir ruso vyresniojo brolio paradigma, ir mąstymo klišės apie visas tautas priglaudžiančią motiną Rusiją. Dabartinė Rusų pasaulio ideologija ne kas kita, kaip Stalino sudėliotų idėjų mutacija.

Lietuviai tikrai mėgsta Sakartvelą. Vertina jų ištikimybę laisvei ir pasirinką vakarietišką šalies vystymosi viziją. Bet kiek gi galima gyventi iš Valdo Adamkaus dividendų! Tuoj nauja karta užaugs. Manyčiau, kad tos mūsų simpatijos neturi likti tik pagyrūniškais plepalais. Tam lojalumui įrodyti reikia nedaug. Nelėkti atostogų kažkelintą kartą į Tenerifę, Hurgadą ar Antaliją, o pasirinkti būtent Sakartvelą. Ir palikti ten ne tik dalį savo atostoginių, bet ir dalį širdies, prisiminimų apie naujus draugus, siekį suprasti, kas mus vienija ir kas skiria. Ir tai bus mūsų pilietinės savimonės ženklas. Užgimęs asmeninis santykis su kita šalimi visada padeda įvertinti ir savo šalį, nebesijausti pasaulio bambomis, suprasti kitą, o ne arogantiškai jį nepaliaujamai vertinti ir teisti. Pavojaus tėvynei atveju jūsų naujieji draugai pirmieji išeis į gatves, nes jie, išgirdę apie Lietuvos bėdas, visų pirma ne išgirs politinių naujienų žinutę, o matys jūsų veidus. Kaip aš dabar matau Archilo, Dakos, Datos, Marinos, Romo, Sabos, Tamaros, Zurabo veidus. Tai mano atsinaujinęs Sakartvelas.

Zūbiškės, 2021 08 17

[1] Literatūros vadovėlyje Vienuolio legendos „Prakeiktieji vienuoliai“ cenzoriai vietoj žodžio „Dievas“ įžūliausiai pakeitė žodžiu „Balsas“. Rašytojo legendoje tautai pagailėjusius aukso vienuolius prakeikia Dievas. Tarsi nedidelis redagavimas, bet iškreipia visą kūrinio esmę. Ištisus dešimtmečius per šią legendą buvo pučiama mintukė, kad vienuoliai tik nemylintis tėvynės gobšūs žmogėnai.

[2] Nusifotografuoti.

[3] Daiktai.