2021 07 17

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ar šiandien lietuvių vienybė tebėra gyva?

Portlando lietuvių bendruomenės archyvo nuotrauka

Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išeivijoje apsigyvenę lietuviai fiziškai nebegalėjo grįžti į Lietuvą. Tėvynės ilgesys ir siekis, kad ji vėl taptų laisva – buvo pagrindinė varomoji jėga, skatinusi veikti Lietuvos naudai, puoselėti lietuvių kalbą, papročius bei tradicijas. Valstybei atgavus nepriklausomybę, gyventi svetur plūstelėjo trečioji išeivių banga. Tačiau tikslo, dėl kurio dešimtmečius uoliai darbavosi tautiečiai – nebeliko. Todėl lietuvių bendruomenės nariai ir vėl turėjo paklausti: kodėl jie tebesirenka į susitikimus? Ar yra tikslas, kurio reikėtų siekti? Ir ar tebėra gyva lietuvių vienybė?

Liepos 17-ąją minima Pasaulio lietuvių vienybės diena. Tad minėtus klausimus uždaviau 70-ies metų jubiliejų švenčiančios JAV lietuvių bendruomenės atstovei Loretai Timukienei. 14 metų su šeima Čikagoje gyvenanti moteris keletą metų dirbo ilgiausiai pasaulyje be pertraukos leidžiamo lietuviško laikraščio „Draugas“ redaktore, dabar redaguoja JAV LB Naujienlaiškį, dėsto lietuvių kalbą Lemonte įsikūrusioje Maironio lituanistinėje mokykloje, dalyvauja klubo „Alatėja“ ir kitose lietuviškose veiklose.

Lietuvių bendruomenėje – trys kartos

Po Antrojo pasaulinio karo daug Niujorke ar Pensilvanijos valstijų kasyklose dirbusių lietuvių persikėlė į Čikagą, nes čia atsirado darbų. „Daugelis klausia – kiek jūsų, lietuvių, Čikagoje gyvena? Skaičių įvardinti sunku, bet tai didžiausia lietuvių bendruomenė Jungtinėse Valstijose“, – sakė L. Timukienė.

Lietuvių bendruomenė turi gerai organizuotą struktūrą, ji steigia bei remia lituanistines mokyklas, organizuoja teatro festivalius, dainų ir šokių šventes, sporto varžybas, mokslo simpoziumus ir puoselėja lietuvišką veiklą JAV. Lietuvių bendruomenės tvirtos šaknys ir senos tradicijos vienija lietuvius ir skatina juos saugoti bei puoselėti paveldėtas tautines vertybes. Pagal bendruomenės įstatus, jai priklauso visi JAV gyvenantys lietuviai ir jų sutuoktiniai, net jeigu jie – kitos tautybės. Nors Čikagoje gyvena bene daugiausia lietuvių, tačiau JAV galima suskaičiuoti ir dar keliasdešimt tautiečius vienijančių bendruomenių. Vienos jų gausios ir aktyviai veikiančios, kitos nedidelės – susirenka tik per Valstybės atkūrimo ar Lietuvos nepriklausomybės dienų minėjimus.

Valstybės dienos šventės minėjimas Čikagoje, 2017 m. Sandros Scedrinos nuotrauka

Svarbu pažymėti, kad JAV lietuvių bendruomenė vienija tris kartas, arba kitaip – tris išeivių bangas. Pirmoji banga – emigravusieji po Pirmojo pasaulinio karo. Antroji banga – vadinamieji dipukai (angl. displaced persons), kurie pasitraukė į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą. Trečiajai bangai priskiriami išvykusieji Lietuvai atgavus nepriklausomybę. „Esame panašūs, bet kartu ir skirtingi. Nors išeivijos Lietuvių bendruomenės veiklose šiuo metu dalyvauja daugiausia trečios bangos lietuvių, tačiau yra ir dipukų kartos senjorų. Jie – bendruomenės pamatas. Jie mus moko ir kartais netgi pakritikuoja, pataria, ką turėtume daryti kitaip“, – teigė pašnekovė.

Bendruomenei priklausančios bažnyčios, kiti pastatai, paramos fondai – visa tai buvo sukurta pirmos ir antros išeivių bangų rūpesčiu. Šiuo „palikimu“ naudodamiesi trečiosios bangos išeiviai gali lengviau plėtoti bendruomenės veiklą, imtis įvairių iniciatyvų. Kitaip tektų pradėti nuo nulio, kaip kad savo veiklą pradeda tautiečių sambūriai Europos šalyse. Jie renkasi vieni kitų namuose arba nuomoja susitikimams patalpas, kartu kuria bendruomenės įstatus, ateities planus.

JAV lietuvių bendruomenės atstovė sako, kad jeigu lietuvių veiklose dalyvautų visų su pirmąja ir antrąja bangomis atvykusiųjų vaikai ir anūkai, šiandien bendruomenė būtų bent keliskart didesnė. Visgi ne visi randa laiko dalyvauti lietuviškoje veikloje, o priežasčių pasitaiko įvairių: karjera, šeima, nutautėjimas ar dideli atstumai. Kai pirmosios ir antrosios kartos emigrantai apsigyvendavo didžiuosiuose JAV miestuose, juose buvo įkuriamos parapijos, apie jas burdavosi bendruomenės. Šiandien išeivijoje gyvenantys lietuviai yra labiau vieni nuo kitų nutolę geografiškai, todėl atstumas ir kelionės laiko sąnaudos kelia sunkumų.

JAV lietuviai dalyvauja sporto renginiuose. Pirmame plane – maratoną bėgęs Rimvydas Bilevičius. JAV lietuvių bendruomenės nuotrauka

Kas šiandien skatina puoselėti lietuvybę?

„Po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje apsigyvenę lietuviai negalėjo grįžti į Lietuvą. Tai skatino norą burtis į bendruomenes, išlaikyti stiprybę ir tarpusavio ryšį, jų pagrindinis tikslas buvo aiškus – laisva Lietuva. Tikslas buvo pasiektas, todėl dabar neretai savęs klausiam – kodėl mes susirenkame? Kodėl mūsų vaikai, užuot šeštadieniais ilsėjęsi, turi anksti keltis ir važiuoti į pusdienį trunkančias pamokas lituanistinėje mokykloje?“ – samprotavo L. Timukienė.

Pasak jos, bendruomenės „bendras vardiklis“ ir vienijantis veiksnys – lietuviškoji tapatybė. Tautiečius taip pat vienija bendra kalba, kultūriniai panašumai, patirtis augant ir gyvenant Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Taip pat reikšmingas ir skolos tėvynei jausmas. Todėl tautiečiai savo veikla arba finansine parama stengiasi prisidėti ne tik prie JAV, kurioje gyvena, bet ir Lietuvos gerovės. Tačiau, pasak pašnekovės, Lietuva tampa vis stipresne valstybe, todėl ankstesnė parama rūbais ar daiktais jau nebėra tikslinga. Dabar dažniau prisidedama dalyvaujant bendruose projektuose ar tiksline parama, pavyzdžiui, padedant tautiečiams padengti ligų gydymo užsienyje išlaidas.

„Galiausiai mes, lietuviai, esame panašūs ir mums smagiau kartu. Niekada nebūsime amerikiečiai, skirtumas tarp mūsų – mažesnis ar didesnis – visada bus“, – dalinosi pašnekovė ir pridūrė, kad tarpusavio ryšį palaikantys lietuviai neretai tiesiog kartu leidžia laisvalaikį, užsiima mėgstama veikla. Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo įkurtas Čikagos lietuvių golfo klubas, veikia ir daugiau įvairių klubų, draugijų, vienijančių panašius pomėgius ar tikslus turinčius tautiečius.

Po miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Sandros Scedrinos nuotrauka

Siekiant pritraukti daugiau tautiečių – pokyčiai būtini

Nors jaunoji karta nemažai išmoko ir perėmė iš vyresniųjų išeivių, tačiau kai kas bėgant laikui neišvengiamai turi keistis. Keičiantis laikams ir kontekstui būtina ieškoti naujų formų norint sudominti, atkreipti į save dėmesį, pritraukti. L. Timukienės manymu, dabar, kai Lietuvių bendruomenės veikloje dalyvauja daug trečiosios išeivių bangos atstovų, permainos vyksta sparčiai.

Vienas iš būdų sudominti išeivijoje gyvenančius tautiečius – organizuoti veiklas, kuriose dalyvautų iš Lietuvos atvykę profesionalai: atlikėjai, menininkai, mokslininkai. „Garsios pavardės į koncertus, parodas, konferencijas pritraukia jaunų žmonių, kuriems įdomūs ne tik cepelinai, klumpakojis ar kepurinė, jie ieško kokybės“, – sakė pašnekovė.  Pavyzdžiui, prieš keletą metų bendruomenės kvietimu Čikagoje vyko miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ (Anželikos Cholinos teatras). Beveik 4 tūkstančių vietų prestižiniame Čikagos centre įsikūrusiame „Auditorium“ teatre spektaklio žiūrėti rinkosi tiek lietuviai, tiek amerikiečiai.

„Tokiu būdu mes reklamuojame Lietuvą, parodome, kad turime ne tik tautinių šokių grupes“, – teigė L. Timukienė ir pridūrė, jog dabartinės sprendimų paieškos, kaip būtų galima kurti ir dalintis tuo, kas būtų įdomu platesnei išeivijoje gyvenančių lietuvių grupei, nėra baigtinės. Tai procesas, kuris kinta keičiantis mus supančiam pasauliui. Ir net jeigu bus rasta, kuo tautiečius sudominti, kitai bendruomenėje besidarbuosiančiai tautiečių kartai reikės ieškoti vis kitokių veiklų.

Lietuviai Padėkos dienos parade Čikagoje, 2017 m. Sandros Scedrinos nuotrauka

Ar lietuvybė aktuali jaunajai kartai?

L. Timukienė gyvendama Lietuvoje dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Atvykusi į Čikagą, ji nenorėjo nutolti nuo savo specialybės, jautė poreikį dirbti pedagoginį darbą, bendrauti su tautiečiais. Todėl netrukus pradėjo dirbti Čikagos lituanistinėje mokykloje. Į ją lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir kitų lietuvybę puoselėjančių mokomųjų dalykų vaikai ir paaugliai renkasi mokytis savaitgaliais. Tad tiek pašnekovė, tiek dauguma kitų lituanistinių ugdymo įstaigų mokytojų dirba vos dieną ar dvi per savaitę, laisvu nuo pagrindinio darbo metu.

Nors, sūnums baigus lituanistinę mokyklą, L. Timukienė nusprendė pedagoginį darbą palikti, tačiau po poros metų ir vėl grįžo mokytojauti. Tiesa, šįkart Čikagos priemiestyje įsikūrusioje jau daugiau nei 50 metų veikiančioje Maironio lituanistinėje mokykloje, kurioje dviem pamainomis (penktadieniais ir šeštadieniais) mokosi per 700 mokinių. O po 10 klasių, baigę lituanistinę mokyklą, moksleiviai neretai joje įsidarbina mokytojų padėjėjais.

Ar lietuvybė jiems – aktuali? Ar dalyvavimas lituanistinės mokyklos užsiėmimuose – tarytum nuolankumo tėvams išraiška? „Vaikai, jaunimas tai „atsineša“ iš šeimos. Jeigu šeimoje puoselėjama lietuvybė, tai didesnė tikimybė, kad ir vaikų santykis su Lietuva bus šiltas. O jei lietuvių šeimoje, pavyzdžiui, kalbama anglų kalba arba tai – mišri šeima, tikėtina, kad tokiose šeimose augantys vaikai lietuviškoje veikloje nedalyvaus“, – dalinosi pašnekovė.

Loreta Timukienė kartu su vyru Svajūnu. Audronės Sidaugienės nuotrauka

Ji pastebėjo, kad yra šeimų, kurioms kelionė nuo gyvenamosios vietos iki lituanistinės mokyklos trunka valandą ir ilgiau. Vis dėlto, jeigu yra noras sužinoti, išmokti bei susitikti, atstumas ir laiko sąnaudos retai tampa kliūtimi. Kiekvieną savaitę pusę dienos penktadieniais arba šeštadieniais trunkantys užsiėmimai pareikalauja ne tik tam tikros aukos iš vaikų, bet ir iš jų tėvų. Juk jie, užuot šeštadienį pietavę restorane arba smagiai leidę laisvalaikį, taip pat turi anksti keltis ir atvežti vaikus. Kai kurie tėvai tą pusdienį ir pasilieka mokykloje, nes vykti į namus ir vėl grįžti jiems tiesiog neapsimoka.

Nors Jungtinėse Valstijose veikia beveik 40 lituanistinių mokyklų, tačiau, pasak L. Timukienės, jeigu visų lietuvių vaikai lankytų tokias mokyklas, prireiktų ir dar keliasdešimties. Taigi lietuviškoje veikloje nedalyvaujančios jaunosios lietuvių kartos dalis yra didesnė už tą, kuri reguliariai puoselėja lietuvybę. „Globali Lietuva, pasaulio Lietuva, technologijos ir su tuo susijusios galimybės – tai ir privalumas, ir trūkumas. Save jauni žmonės pristato pasaulio žmonėmis, jiems didelio skirtumo, ar gyventi Aukštupėnuose, ar Čikagoje, nėra, nes gali dirbti iš bet kur“, – sakė ji.

Visgi pasitaiko atvejų, kai lietuviškoje arba mišrioje šeimoje augę tautiečiai ir „dipukų“ kartos senjorai taip pat rodo iniciatyvą mokytis kalbos. Mokėdami vos keletą frazių, tokių kaip „cepelinai“ arba „aš tave mylu“, jie ateina vedami troškimo išmokti kalbėti lietuviškai. Kiti domisi iš smalsumo, jiems lietuvybė tarsi egzotika. Treti galbūt pirmąkart po keliasdešimties metų pertraukos vyksta į Lietuvą, todėl nori įgyti minimalius lietuvių kalbos pagrindus.

Ar šiandien lietuvių vienybė tebėra gyva?

„Kol mes gyvi – vienybė gyvuos“, – pabrėžė JAV lietuvių bendruomenės atstovė ir pridūrė, kad mus visų pirma vienija tai, kad esame lietuviai. O kuo daugiau kartu ir prasmingai veikiame, tuo vieningesni tampame. Pasak jos, norėtųsi, kad būtų stebimasi ne tik dideliu išeivių Amerikoje skaičiumi, bet ir jų darbais. Kadangi anksčiau išeiviai turėjo tikslą išlaisvinti Lietuvą, todėl jų veikla siekiant šio tikslo buvo svaresnė. Bendruomenė susitikdavo su JAV politikais, siekė inicijuoti politinius veiksmus. Taip pat buvo imamasi iniciatyvos ir ekonominėse, socialinėse srityse. Apie sėkmingą rezultatą šiandien byloja bendruomenei priklausantys pastatai, lietuvių pastatytos bažnyčios.

„Tai buvo matoma vienybės išraiška. Dabar veikla gali apsiriboti ir susitikimu vienąkart per metus giedoti tautinės giesmės. Kiti gali paklausti – tai kokia čia vienybė? Bet tai – vienybė. Reikia džiaugtis, kad susirenkame, esame matomi. Pavyzdžiui, šiais metais lietuviai giedojo Lietuvos himną Čikagos centre, plaukdami upe didžiuliu laivu. Klausinėjantiems amerikiečiams aiškinome, kad tai – mūsų šventė, mūsų vėliava, mūsų himnas. Tai – taip pat tam tikra vienybės išraiška“, – dalinosi pašnekovė.

Pokalbiui besibaigiant L. Timukienė pažymėjo, kad tik išvykus iš Lietuvos įvertinama tai, kas buvo turėta: „Gyvenant užsienyje labiau norisi sakyti, kad esi lietuvis, negu gyvenant Lietuvoje. Kartais sakau, kad tėvynė kaip mylimoji. Jeigu ji toli, ji tokia graži ir idealizuota! O būnant kartu ne visada tokia galantiška… Ameriką ir Lietuvą skiriantis didelis atstumas dar labiau stiprina norą puoselėti lietuvybę.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien