Vidutinis skaitymo laikas:

18 min.

Ar šiuolaikinę krikščionybę išrado imperatorius Konstantinas?

Konstantinas Didysis. Mozaikos fragmentas Dievo Išminties katedroje (Stambulas). Wikipedia.org nuotrauka

Internete sklando daugybė dokumentinių filmų ir legendų apie tai, neva šiuolaikinę krikščionybę su jos tikėjimu į Dievą – Jėzų Kristų, Švč. Trejybę ir pan. – išrado imperatorius Konstantinas, krikščionybę pavertęs valstybine Romos religija.

Štai keletas šio mito teiginių, surinktų iš interneto platybių:

* Konstantino dėka atsirado „Trejybės, sielos nemirtingumo, ugninio pragaro, skaistyklos, maldų už mirusiuosius, rožinio, paveikslų, atvaizdų naudojimo ir panašių dalykų samplaika – „krikščionybė“;

* „Konstantinas greitai užgniauždavo visus prieštaravimus – ne mokymo tiesa, o daugumos pritarimu“;

* „Jis ir valstybė galėjo kontroliuoti Bažnyčios doktrininę politiką“;

* „Konstantinas niekada nenustojo garbinęs saulės“;

* „Pati krikščionybė yra ne kas kita, o sukičinta pagonybė“;

* „Krikščionių Bibliją sukūrė žmogus – Konstantinas.“

Paprastai turima omeny, kad iki Konstantino Kristaus sekėjai tikėjo vienais dalykais, praktikavo vienokias apeigas, o Konstantino dėka jų religija smarkiai pakito. Tuo metu senoji religija valstybiniu lygiu buvo naikinama ir persekiojama. Naikintos ir į Konstantino Bibliją nepatekusios „tikrosios“ Evangelijos.

Atrodytų, Konstantinas yra tokia įtakinga figūra, sukūrusi pasaulinę religiją! Tačiau kodėl istorijos vadovėliuose apie tai nutylima? Žinoma, atsakymas yra tas, kad visi šie teiginiai yra netiesa.

Tikėjimas į Visuotinę Bažnyčią

Vienas iš svarbių krikščionybės tikėjimo pamatų – tikėjimas Visuotine Bažnyčia (gr. Katholike Ekklesia), kuri istorikų dar pirmaisiais amžiais vadinama „Didžiąją Bažnyčia“ (kaip ta pagrindine grupe, kuri tapo šiuolaikine krikščionybe). Viena krikščionių grupių – katalikai – taip vadina ir savo religinę bendriją – Katalikų Bažnyčia, t. y. Visuotine. Bet į Bažnyčios visuotinumą tiki visi be išimties krikščionys.

Kas yra tikėjimas į Visuotinę Bažnyčią? Krikščionys nuo pirmųjų amžių tikėjo, kad visos krikščionių bendruomenės – Efezo, Korinto, Sardų, Jeruzalės ir t. t. – sudaro vieną pasaulinę Bažnyčią. Kartais Naujasis Testamentas apie Bažnyčias kaip bendruomenes kalba daugiskaita: „Tapote sekėjais Dievo Bažnyčių Judėjoje“ (1 Tes 2, 14); „Dvasia sako Bažnyčioms…“ (Apr 2, 11), vadina jas vardais pagal miestus ar regionus. Tačiau kitur vartojama vienaskaita: „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18);  „Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią“ (Apd 20, 28); „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25), „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kol 1, 18). Bažnyčia vienaskaita – tai Visuotinė Bažnyčia, daugiskaita – Dalinės (Vietinės) Bažnyčios.

Patį terminą Visuotinė Bažnyčia (Katholike Ekklesia) pirmasis pavartojo apaštalo Jono mokinys šv. Ignotas Antiochietis, apaštalo paskirtas Antiochijos vyskupu. Laiške Smirnos Bažnyčiai apie 110 m. jis rašė:

„Visi privalote klausyti vyskupo, kaip Jėzus Kristus klausė Tėvo, o kunigų kaip apaštalų. Diakonus gerbkite kaip Dievo įstatymą. Niekas teneužsiima Bažnyčios reikalais už vyskupo pečių. Tik ta Eucharistija turi būti laikoma teisėta, kuri atliekama vyskupo ar jo įgaliotinio. Ten, kur ateina vyskupas, tegul būna ir bendruomenė, panašiai kaip ten, kur Kristus Jėzus ten ir Visuotinė Bažnyčia.“

Kitaip tariant, jau apaštalų ir pirmųjų jų mokinių laikais buvo aiškus supratimas, kad Kristaus sekėjai visame pasaulyje sudaro vieną Bažnyčią. Apie šią Bažnyčią buvo kalbama kaip apie mistinę tikrovę, Kristaus Sužadėtinę. Negana to, ir Apaštalų darbų (Apd 20, 28), ir šv. Ignoto Antiochiečio citatose matome, kad ta Bažnyčia, pirmųjų krikščionių įsitikinimu, turi hierarchiją – ten yra vyskupai, kunigai, diakonai, ir tik ta Bažnyčia yra Visuotinė, kuri veikia išvien su vyskupais.

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmosios atskalos („erezijos“)

Jei šv. Ignotas Antiochietis moko, kad reikia klausyti vyskupų, tai savaime aišku, kad buvo žmonių, kurie vyskupų neklausė. Iš tikro kartais tarsi naujovė yra iškeliamas faktas, kad nuo pat apaštalų laikų egzistavo skirtingos „krikščionybės versijos“, kurių viena tapo populiariausia (ir ji šiandien vadinama krikščionybe), o kitos – pradingo istorijos užmarštyje. Iš tikro jos visai nebuvo pamirštos, nuorodų į jas randame jau Naujajame Testamente.

Viename seniausiųjų Naujojo Testamento tekstų, apaštalo Pauliaus Laiške galatams, parašytame apie 53 m. po Kr., rašoma:

„Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, – nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas [anathema esto – atskirtas, pasmerktas]! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!“

Kitaip tariant, jau rašant pirmuosius Naujojo Testamento tekstus, vos apie 20 metų po Jėzaus išėjimo (mirties, prisikėlimo ir įžengimo į dangų, kaip tiki krikščionys) keliama Evangelijos (Gerosios Jėzaus naujienos) iškraipymo problema ir sakoma, kad turi būti atskirtas, prakeiktas (anatemizuotas) nuo Bažnyčios tas, kuris skelbia iškreiptą Evangeliją. Visi kiti Naujojo Testamento tekstai, įskaitant keturias Evangelijas, parašyti vėliau, po laiško galatams, ir visuose juose galime matyti įvairių Evangelijos iškraipymų neigimą. Pavyzdžiui, garsusis Evangelijos pagal Joną, kurios galutinis tekstas užrašytas apie 90–110 metus (bet ištakos – ankstesnės), prologas:

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. […] Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. […] Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau […].“ Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.“

Pabrėžti, kad Jonas „nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą“ buvo prasminga tik tuo atveju, jei buvo priešingai manančių žmonių, lygiai taip pat, kaip pabrėžti, jog Jėzus Kristus – Dievo Žodis, tapęs kūnu, kuris yra Dievas. Tokių vietų būtų galima rasti daug, o viename vėlesnių Naujojo Testamento tekstų, tradiciškai Petrui priskiriamame laiške:

„Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui.“ (2 Pt 2, 12)

Tradiciškai Jonui priskiriamame laiške netgi pateikiamas patarimas, kaip atskirti apgaviką:

„Pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų. Iš to pažinsite Dievo dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs.“ (1 Jn  4, 13)

Rubensas. Apaštalas Jonas,1611 m. Wikipedia.org nuotrauka

Galima atkreipti dėmesį, kad ši citata jau kalba apie kitą klaidingą mokymą. Jn 1 prologe skaitėme tekstą, kuris lyg ir atsako netikintiems į Kristaus dieviškumą ir sureikšminantiems Joną Krikštytoją, o 1 Jn 4 jau kalba apie tuos, kurie taip sudvasina Kristų, kad net netiki, jog Jis tikrai turėjo kūną. Todėl autorius teigia, kad tikras pranašas turi išpažinti, jog Kristus tikrai buvo atėjęs kūne, turėjo tikrą kūną.

Naujajame Testamente galima rasti daugybę nuorodų į skirtingas nuomones bei skilimus – Apaštalų darbų 15 skyrius aprašo, kaip kilo ginčas dėl to, ar Kristaus sekėjams būtina laikytis žydų papročių ir kaip apaštalai Jeruzalėje sušaukė susirinkimą, kad išspręstų šį klausimą. 8 skyrius mini burtininką Simoną, norėjusį iš apaštalų nusipirkti dvasininko šventimus. Laiške korintiečiams minimi netikintieji prisikėlimu, o paskutinėje Naujojo Testamento knygoje – Apreiškime Jonui – atskala jau pirmą kartą įvardijama pavadinimu: kalbama apie „besilaikančius nikolaitų mokslo“ – didachen ton nikolaiton. Šis sąrašas, be abejo, ne baigtinis, ir įvairių priešingų Naujajam Testamentui mokymų jame galima atsekti labai daug.

Įvairūs susiskaldymai dar Naujajame Testamente pavadinami žodžiu hairesis (pvz., 1 Kor 11, 19), kuris reiškia „nuomonę, judėjimą“. Nuo jo išvestas lietuviškas „erezija“. Taip antikoje buvo vadinamos filosofijos mokyklos, o krikščionybėje šis žodis įgyja neigiamą atspalvį – kaip nuomonė, kuri skiriasi nuo Visuotinės Bažnyčios mokymo.

Taigi, jau dabar galime tvirtai daryti išvadą, kad I–II a. jau egzistavo ne tik mokymas apie Visuotinę Bažnyčią, bet ir pats Visuotinės Bažnyčios mokymas, su kuriuo nesutinkantieji sudarė kitas religines grupes, Visuotinės Bažnyčios narių vadinamas „erezijomis“.

Bauerio-Ehrmano hipotezė

Čia iškart galime paminėti ir vieną iš šiuolaikiniame moksle egzistuojančių požiūrių į krikščionybės istoriją, kurį suformulavo Walteris Baueris (1877–1960) ir Bartas Ehrmanas (g. 1955). Šis požiūris kritikuoja Naujojo Testamento Bažnyčios pirmumą erezijų atžvilgiu ir kvestionuoja jos istorinį teisumą.

Walteris Baueris atkreipė dėmesį į tai, kad tradicinė krikščionybės istorijos samprata stipriai paveikta Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorijos“ (IV a.) – pirmojo tokio tipo veikalo, kuris pasakoja keturių Bažnyčios gyvenimo šimtmečių istoriją, rodydamas, kaip Visuotinė Bažnyčia kentėjo pagonių persekiojimus, grynino savo mokymą ir t. t. Veikalas parašytas apie 313 m., dar prieš Nikėjos susirinkimą (325 m.) ir todėl jo kulminacija, aukščiausias taškas – tai krikščionybės legalizacija, kurią paskelbė imperatorius Konstantinas. Visos ilgos Bažnyčios bėdos ir vargai vaizduojami kaip pagaliau pasibaigę valdant šiam imperatoriui, ir Euzebijus nesusilaikydamas šį imperatorių iškelia ir liaupsina. Juk dar 303 m. Bažnyčia išgyveno Didįjį persekiojimą, kai krikščionys buvo žudomi masiškai ir itin žiauriai, o dabar pirmą kartą būti krikščioniu Romos imperijoje tapo leistina.

Walteris Baueris,1911 m. Wikipedia.org nuotrauka

Baueris teigė, kad šis žvilgsnis į istoriją šališkas ir tikėti juo mokslininkui nėra priežasčių. Iš Euzebijaus raštų, pasak Bauerio, susidaro įspūdis, kad tas tikėjimas, kuriam atstovavo Euzebijus, visados buvo daugumos save laikančių Kristaus sekėjais tikėjimas ir kad erezijos sudarė tik įvairias mažumas. Bauerio teigimu, priešingai, Euzebijaus tikėjimo atstovai sudarė daugumą tik Romoje, o kituose kraštuose dauguma buvo „erezijų“ atstovai. Jis teigė, kad Romos krikščionys po Konstantino atėjimo į valdžią savo mokymą padarė visuotine norma ir primetė, ir taip jis tapo daugumos tikėjimu, kuris buvo formalizuotas Nikėjos susirinkime (325).

Šią hipotezę plėtojo Bartas Ehrmanas, kuris Naujojo Testamento ir Euzebijaus atstovaujamą tikėjimą pavadino „proto-ortodoksija“, nes Nikėjos išpažinimo atstovai save vadino ortodoksais (lietuviškai, pažod. „tikratikiais“), o proto-ortodoksija jis pavadino „tikėjimą, kurio žmonės laikėsi iki IV a. ir kuris IV a. tapo dominuojantis“ (B. Ehrman, „Prarastosios krikščionybės“). Greta Bauerio idėjų, kurias kiek pakoregavo, jis apie „ortodoksinius iškraipymus“ (angl. orthodox corruption) pridėjo hipotezę, kuri teigia, kad IV a. „užėmę valdžią“ Nikėjos ortodoksai tyčia pradėjo keisti Šventąjį Raštą, klastoti istoriją, naikinti kitas grupes ir t. t. Jie naikino kitų „krikščionybių“ (jų akimis – erezijų) parašytas bei naudotas evangelijas, o paliko tik savo naudojamas keturias evangelijas, tik savo Šventąjį Raštą ir t. t. Kitaip tariant, ortodoksai aktyviai bandė ištrinti kitų „krikščionybių“ istoriją.

Bauerio, o paskui Ehrmano vystytas požiūris kritikuotas mokslo bendruomenėje nuo pat jo atsiradimo. 1934 m. išėjo Bauerio knyga „Ortodoksija ir erezija ankstyviausioje krikščionybėje“, ir jau tada dalis jo recenzentų pastebėjo metodologines knygos problemas. Pasak Andreaso J. Köstenbergerio ir M. J. Krugerio, recenzentai pirmiausia atkreipė dėmesį, kad Baueris naudojasi II amžiaus istorine situacija (kai jau gerai žinome apie markionitų, doketistų ir kitas erezijas) kalbėdamas apie I a. krikščionybę – tai yra anachronizmo klaida. Antra, jis gausiai naudojasi „argumentu iš tylos“, kai, neturėdamas duomenų apie kažką, naudoja tai kaip argumentą. Trečia, jis supaprastina situaciją, nutyli ortodoksijos egzistavimą tam tikruose kraštuose ir t. t. Ketvirta, jis taiko vėlesnių laikų ortodoksijos standartus I a. krikščionių grupėms aprašyti.

Panašių problemų turi ir Ehrmano požiūris, kai, pavyzdžiui, jis apokrifinę „Evangeliją pagal Tomą“, parašytą I a., interpretuoja naudodamasis II a. gnostikų pažiūromis ir taip interpretavęs daro prielaidą, kad tokių pažiūrų religinė grupė egzistavo I a. (tuo tarpu, kai tekstą galima perskaityti ir pakankamai ortodoksiškai, nors vėlgi pagal vėlesnių laikų ortodoksijos standartus).

Visų pirma, kaip rašo Kostenbergeris, kad pačiame Naujajame Testamente egzistuoja pažiūrų įvairovė, kuri vėliau nevirsta kova. Galima analizuoti skirtumus tarp pirmų trijų ir Evangelijos pagal Joną mokymų, tarp jų ir Pauliaus, jų ir Apaštalų darbų, Petro, Jono, Jokūbo bendruomenių ir t. t. Visų jų mokymai šiek tiek skiriasi ir nė vienas nebuvo paskelbtas kaip „teisingiausias“. Visus tuos mokymus jungia tikėjimas Senajame Testamente apreikštu Dievu, Jėzumi Kristumi kaip Viešpačiu (Kyrios) ir išganinga Evangelijos galia. Bauerio-Ehrmano hipotezė, kad iš pradžių buvo įvairovė, o paskui nugalėjo vienas požiūris, kuris perrašė istoriją, neatitinka tikrovės, nes nuo pat pradžių aptinkame nuomonių įvairovę, kuri lieka nepaliesta ir nepasmerkta. „Unifikacijos“ pagal vieną standartą neįvyksta.

Tai liečia ir kitą aspektą – nors teoriškai ortodoksai turėjo sunaikinti eretikus ir jų raštus, istoriškai tai niekada neįvyko. Mes žinome apie įvairias alternatyvias „apokrifines“ Evangelijas ir kitokius raštus būtent todėl, kad jie nebuvo išnaikinti, o kai kurie dar ganėtinai ilgai perrašinėti. Tas pats kalbant ir apie eretikų grupes.

Jeigu Konstantino ortodoksijos primetimas jėga buvo toks visuotinis, tai kodėl arijonai kaip religinė organizacija neišnyko iki pat VII a. (jų pažiūros išgyveno ir vėliau islame bei kitose naujose grupėse)? Kaip tame pačiame IV a. arijonai tapdavo imperatoriais, persekiodavo ortodoksus, netgi turėjo daugybę šalininkų vyskupų? O kaipgi viduramžius pasiekę bogomilai (katarai), įvairios gnostikų sektos, nuo I a. iki mūsų laikų išlikę mandėjai? Iš tikro ortodoksijos įsitvirtinimas valdžioje Konstantino laikais nebuvo nei tvirtas, nei galutinis; valdžios pozicijas ortodoksai prarado taip pat greitai, kaip gavo, o Konstantinas neišnaikino krikščionybės erezijų, jos gyvavo ir toliau, kai kurios jų pasiekė mūsų laikus, o kai kurios periodiškai atgimdavo, kaip dabar atgimė Jehovos liudytojų, mormonų judėjimuose. Krikščionybė buvo ir yra įvairi, nors ir buvo laikas, kai ortodoksija išplito.

Konstantinas Didysis. Skulptūra Jorke. Gernot Keller / Wikipedia.org nuotrauka

Apokrifinės evangelijos

Vadinamųjų „apokrifų“ atveju, t. y. raštų, netapusių krikščionių Šventojo Rašto dalimi, regime panašų paveikslą. Krikščionių Naujojo Testamento kanonas jau buvo beveik galutinai susiklostęs II a., ką liudija Muratori fragmentas (II a. pab.), kuriame išvardijamos Naujojo Testamento knygos ir apaštališkųjų tėvų raštai (kuriuose matome, kokie tekstai yra cituojami).

Nėra abejonių, kad keturios Evangelijos, kurias pripažįsta krikščionys, nors rankraščiuose jų autorius nenurodomas, priklausė apaštalų ar jų artimiausiųjų mokinių autorystei ir visos buvo parašytos I a. Galbūt Lk ir Jn galėjo būti baigtos II a. pradžioje, ne vėliau kaip 110 m. Jos buvo žinomos pirmiesiems, tiesioginiams apaštalų mokiniams (šv. Klemensui Romiečiui, šv. Ignotui Antiochiečiui, šv. Polikarpui), kurių raštus taip pat turime ir kurie jas citavo. Todėl šv. Irinėjus Lionietis (130–202), pats būdamas apaštalo Jono mokinio Polikarpo mokinys, neturi pagrindo meluoti, kai II a. rašo, kad krikščionys pripažįsta keturias Evangelijas, nes jos yra apaštališkos kilmės, moko tikrojo tikėjimo ir skaitomos jų susirinkimuose.

Apokrifinių evangelijų yra išlikę daug, jos visai nesunaikintos ir yra mokslininkų ištirtos. Evangelija pagal Markioną, Evangeliją pagal Bazilidą, Tiesos Evangelija, Evangeliją pagal Mariją Magdalietę, Evangelija pagal Judą, Egiptiečių Evangelija – visos parašytos II arba III a., t. y. vėliau nei krikščionių pripažįstamos keturios Evangelijos. Ir visos išlikusios, kad ir kokios neortodoksiškos būtų.

Vienintelė įdomi išimtis – Evangelija pagal Tomą, kuri, kai kurių mokslininkų nuomone, galėjo būti parašyta I a., tačiau tai viso labo yra 114 Jėzaus posakių (logijų), iš kurių apie 80 proc. daugmaž atkartoja tai, kas pasakyta kanoninėse Evangelijose. Iš likusios dalies posakių (proto)ortodoksiniai autoriai taip pat cituoja kai kuriuos posakius kaip kanoninę žodinę tradiciją (agrafus). Tad, ypač turint omenyje, kad I a. ortodoksija nebuvo apibrėžta, šis tekstas nėra toks jau priešiškas ortodoksinei tradicijai. Ir, žinoma, niekas iš mokslininkų nemano, kad apaštalas Tomas yra tikrasis autorius, o dalis mano, kad tekstas yra II a. ir parašytas besinaudojant keturiomis kanoninėmis Evangelijomis.

Kitas daugelio apokrifų bruožas, į kurį dėmesį yra atkreipęs prof. Vytautas Ališauskas – daugelis jų užpildo kanoninių keturių Evangelijų „tarpus“ ir tuo tarsi liudija, kad keturias Evangelijas iš tikrųjų žino. Daugybėje apokrifų veiksmas vyksta keturiasdešimt dienų laikotarpiu po Kristaus prisikėlimo, kai kanoninės Evangelijos teigia, kad Jėzus leido laiką su mokiniais, bet niekur nenurodyta, ką jie veikė ir ką Jėzus sakė. Kitur pasakojama apie Jėzaus vaikystę, kai kanoninės Evangelijos papasakoja tik apie Jėzaus gimimą. Vienintelė Evangelija pagal Luką užsimena apie incidentą, kai Jėzui buvo 12 metų, o tada iškart peršoka į Jėzaus krikštą Jordano upėje, kuris įvyko, kai Jėzui jau buvo 30 metų. Apokrifų autoriai užpildo laiką tarp gimimo ir Jono Krikšto įvairiausiomis detalėmis bei slaptais mokymais.

Šv. Irenėjus. Vitražo fragmentas Šv. Irenėjaus bažnyčioje Lione. Wikipedia.org nuotrauka

Kalbant apie „slaptuosius mokymus“, vėlgi nėra pagrindo neprisijungti prie šv. Irenėjaus nuomonės, kuris abejoja gnostikų teigimu, jog jie turi „slaptą apaštalų mokymą“. Juk apaštalai savo įpėdiniais, vietinių Bažnyčių vadovais paskyrė vyskupus, šie skyrė kitus vyskupus, ir II a., kai gyveno Irenėjus, ta grandinė nebuvo tokia jau ilga. Jį paskyrė Polikarpas, pastarąjį paskyrė apaštalas Jonas. Lygiai taip pat buvo lengva atsekti kitų vyskupų apaštališkosios įpėdinystės liniją ir visų jų paklausinėti, ar jų mokytojas, kuris pats bendravo su apaštalais, jiems perdavė kokį nors slaptą mokymą. Ir, kaip sako Irenėjus, apaštalų įpėdiniai apie jokį slaptą mokymą nėra girdėję, tuo galėjo įsitikinti kiekvienas.

Tokiu būdu, nors Walterio Bauerio darbai paskatino mokslininkus kitaip, iš naujo pažiūrėti į krikščionybės istoriją, jie nesugebėjo visiškai sugriauti tradicinės koncepcijos. Naujojo Testamento kanonas pradėjo formuotis beveik taip pat anksti, kaip ir buvo baigti rašyti jo tekstai, ir to priežastis yra akivaizdi, kai matome, kiek daug II a. buvo sukurta apokrifų erezijoms pateisinti. Kanonas formuojamas iš tam tikro tikėjimo perspektyvos, t. y. jau egzistuoja Ehrmano vadinama proto-ortodoksija, kuri laiko save Visuotine Bažnyčia, bet kurioje, skirtingai nei teigia abu minėti autoriai, egzistuoja ir tam tikras pažiūrų pliuralizmas. Erezijų pirmumo ortodoksijos atžvilgiu, būdingo Baueriui, apginti nepavyksta, šaltinių unifikacijos nematome, o daugelis apokrifų, kurie tikrai yra išlikę, kelia tokių pat abejonių, kokių kėlė ir tų laikų krikščionims.

Andreasas J. Köstenbergeris, Darellas Bockas, Joshas Chatraw 2014 m. knygoje Truth in a Culture of Doubt apie Bartą Ehrmaną rašo, kad, nors jis ir mėgsta savo pažiūras pristatyti kaip mokslinės bendruomenės normą, jos nėra visuotinai priimtos. „Ehrmanas sako, kad jo pažiūras palaiko visa mokslinė bendruomenė, nes pačią mokslinės bendruomenės sampratą apriboja pagal savo idėjas ir jos dalimi nelaiko visų, kas nepritaria jo pažiūromis.“ Kitaip tariant, dažnai Ehrmanui visi, kas nepritaria Bauerio-Ehrmano hipotezei, yra ne mokslininkai, todėl jis savo knygose ir rašo, neva tai mokslo standartas, nors akademinė realybė kitokia.

Nikėjos susirinkimo priešistorė

Kartais krikščionybės kritikai internete vaizduoja, tarsi Nikėjos susirinkimas 325 m. buvo išvis pirmasis tokio pobūdžio susirinkimas krikščionybės istorijoje. Tai – netiesa, iš tikro naujas buvo tik susirinkimo mastas, bet ne pobūdis. Susirinko Bažnyčios atstovai iš visos Romos imperijos, visos ekumenės, todėl susirinkimas pavadintas oikomenike, arba Visuotiniu.

Pirmą kartą susirinkimo būdu ortodoksijos ir erezijos ribos buvo nustatytos dar Jeruzalės susirinkime, įvykusiame apie 50 m. Jis aprašytas Apd 2 ir minimas Gal 2, jo istoriškumas didžiosios mokslininkų dalies palaikomas, nors yra ir skeptikų. Tame susirinkime apaštalai sprendė konfliktą tarp tų, kurie manė, kad iš pagonių atsivertusiems krikščionims būtinas apipjaustymas ir Mozės įstatymo laikymasis, ir tų, kurie manė, kad to nereikia.

II–IV a. žinoma daugybė kitų susirinkimų, kai kurie iš jų:

* 155 m. Romos susirinkimas;

* 193 m. Romos susirinkimas;

* 193 m. Efezo susirinkimas;

* 251 m. Kartaginos susirinkimas;

* 258 m. Ikonijo susirinkimas;

* 264 m. Antiochijos susirinkimas;

* 246–247 Arabijos susirinkimai;

* 306 m. Elvyros susirinkimas;

* 311 m. Kartaginos susirinkimas;

* 314 m. Neocezarėjos susirinkimas;

* 314 m. Ankiros susirinkimas;

* 314 m. Arlo susirinkimas;

Visus šiuos susirinkimus tarpusavyje jungia du dalykai – jie buvo šaukiami ištikus krizei, kai reikėjo išspręsti ginčą ir juose buvo brėžiama riba tarp to, kas leistina ir neleistina. Niekada jokie sprendimai nebuvo priimami tiesiog iš anksto nusprendus, o tik kaip atsakas į iškilusias dilemas.

Didelė dalis šių susirinkimų tapo ortodoksijos norma ir net kanonų teisės dalimi, todėl taip pat verta atkreipti dėmesį, kad tik pirmi du vyko Romoje. Kiti vyko ir steigė ortodoksiją ten, kur, pasak Bauerio, ortodoksai turėjo būti mažuma iki pat Nikėjos Visuotinio susirinkimo.

Nikėjos susirinkimas. XVI a. freska Siksto koplyčioje, Vatikane. Wikipedia.org nuotrauka

Nikėjos susirinkimas, kaip ir ankstesni, mažesni susirinkimai, buvo sušauktas krizės akivaizdoje – Bažnyčia buvo pasidalijusi į kunigo iš Egipto Arijaus (250 / 256–336) mokymo sekėjus ir priešininkus. Arijus teigė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia nebuvo Vienas Dievas Trijuose Asmenyse, bet kad Sūnus buvo Tėvo kūrinys, kaip ir Dvasia. Pasak Arijaus, jie yra skirtingų esmių / prigimčių (gr. heteroousioi). Egipto miesto Aleksandrijos vyskupas Aleksandras Aleksandrietis smerkė šį mokymą ir teigė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra nesukurti ir vienodai dieviški Vieno Dievo Asmenys. Bažnyčia šiuo klausimu pasidalijo.

Vienas garsiųjų Trejybės mokymo gynėjų buvo diakonas Atanazas, vėliau tapęs vyskupu ir į krikščionių istoriją patekęs kaip šv. Atanazas Didysis. Jis gynė Dievo Trejybę ir Vienybę, sakė, kad Asmenys yra vienos esmės arba prigimties (gr. homoousios). Kadangi, priešingai nei turėtų būti pagal Bauerio hipotezę, Atanazas dažnai buvo mažumoje, jis gavo pravardę Athanasius Contra Mundum  Atanazas, einantis prieš visą pasaulį.

Skirtingai, nei daug kas mano, Konstantinas nepadarė krikščionybės Romos imperijos oficialia religija. Milano ediktas (313) viso labo paskelbė krikščionybę legalia, jis sustabdė krikščionių persekiojimą. Krikščionybės prestižas išaugo, nes, nors ir imperatorius pasikrikštijo mirties patale (beje, greičiausiai jį pakrikštijo arijonų dvasininkas), jis jau buvo atsivertęs į Kristų. Nesigilinant į detales, prieš užimdamas Romą ir tapdamas imperatoriumi, Konstantinas išvydo viziją, atsižadėjo pagonių dievų, liepė vietoje imperijos ženklų žengti į kovą kariams pasižymėjus kryžiaus ženklu, todėl tapęs imperatoriumi jis rūpinosi krikščionimis. Atidėti krikštą gyvenimo pabaigai tuo metu buvo savotiška mada – žmonės, negalėję nutraukti tam tikrų nuodėmių ar nuodėmingo gyvenimo, bet tikintys Kristumi, atidėdavo tapimą Bažnyčios nariais tam momentui, kai šimtu procentu buvo įsitikinę, kad iki mirties sunkiai nebenusidės.

Konstantinui, kaip ir visiems krikščionims, rūpėjo sustabdyti Bažnyčios susiskaldymą, todėl jis pasitelkė imperijos resursus ir sušaukė visos imperijos vietinių Bažnyčių atstovus su vyskupais priešakyje, kad jie išspręstų neaiškumus susirinkime, kaip buvo įprasta krikščionims. Neįprasta buvo tik tai, kad spręsti turėjo iškart visi, ir sprendimas turėjo išspręsti problemą iškart visoje imperijoje.

Nikėjos išpažinimas

Susirinkusieji ginčijosi ir debatavo, galop buvo priimta bendra tikėjimo deklaracija, vadinama Nikėjos išpažinimu, Nikėjos simboliu arba Credo (liet. „Tikiu“). Šis išpažinimas primena senovinius tikėjimo išpažinimus, kuriuos dar iki Nikėjos susirinkimo turėjo išpažinti tie, kas norėjo krikštytis. Skirtinguose kraštuose jie buvo skirtingi, o ilgainiui Nikėjos išpažinimas tapo visuotiniu standartu:

Tikime į vieną Dievą, Tėvą, Visagalį, viso, kas regima ir neregima, Kūrėją.
Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų gimusį iš Tėvo, tai yra iš Tėvo esmės: Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienesmį su Tėvu. Per Jį visa yra sukurta danguje ir žemėje.

Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengusį ir įsikūnijusį, kentėjusį ir trečiąją dieną prisikėlusį iš mirusiųjų, įžengusį į dangų ir ateinantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Ir į Šventąją Dvasią. 

O, tuos, kurie sako: „Buvo [laikas], kada [Jo] nebuvo“, ir: „prieš gimimą [Jo] nebuvo“, 

ir: „iš nebūties atsirado“,

ir: „[Jis] iš kitos hipostazės ar substancijos“,

vadinančius Dievo Sūnų „sukurtu“ ar „tampančiu“

ar „besikeičiančiu“, Šventoji, Visuotinė (Katholike) ir Apaštališkoji Bažnyčia prakeikia [anathematizei atskiria nuo savęs, pasmerkia]

Galima atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirmiausia išpažinime nėra žodžio „Trejybė“, nes tai ir nebuvo diskusijų objektas. Žodį „Trejybė“, kurio nėra Biblijoje, dar II a. pradėjo vartoti šv. Teofilis Antiochietis, kuris šitaip pavadino nuolat besikartojantį Biblijoje asmenų trejetą: juk krikštyti Jėzus liepia vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Jis – Dievo Sūnus – taip pat žada atsiųsti Dvasią, kylančią iš Tėvo, Jordane krikštijantis Dievo Sūnui pasirodo Dvasia ir girdimas Tėvo balsas, apaštalas Paulius laimina Jų trijų vardais ir t. t. Naujajame Testamente šie trys vardai visada kartu, o Senajame Testamente galima rasti mokymus apie Dievą Tėvą, Jo Išmintį ir Jo Dvasią. taigi, tai natūraliai buvo pavadinta Trejybe, ir šis terminas nekliuvo net Arijui bei jo sekėjams. Pats terminas nebuvo probleminis, probleminiai buvo Trejybės tarpusavio santykiai.

Antra, visas Nikėjos išpažinimas kupinas Šventojo Rašto citatų. Tai jų lipdinys, nuo jų atitolstantis tik kalbėdamas apie specifiškai arijoniškus dalykus, juos neigdamas. Tai yra vienesmio (homoousios) išpažinimas ir anatema pabaigoje (o pati anatemos praktika, kaip suprantame, yra biblinė).

Arijonizmo erezijos pradininkas vyskupas Arijus. Nežinomo autoriaus piešinio fragmentas, XVI a.

Išpažinimo pažiūros, kurioms pirmą kartą istorijoje ir prilipo „ortodoksijos“ vardas, toli gražu netapo visuotinės. Pasmerkę Arijaus mokymą, kad Tėvas ir Sūnus yra skirtingų esmių, daugelis vyskupų liko prie tarpinio tikėjimo, kad Tėvas ir Sūnus yra panašių esmių (homoiousios); po to, kaip jau minėjome, buvo periodų, kai arijonų atstovai tapdavo imperatoriais (o IV a. viduryje – ir vienas pagonis, vėl trumpam uždraudęs krikščionybę), taip pat tam tikru metu arijonai užėmė aukščiausias pozicijas Bažnyčioje. Būtent dėl to IV a. pabaigoje prireikė kito Visuotinio susirinkimo, vykusio Konstantinopolyje, kuris galutinai įtvirtino Nikėjos išpažinimą.

381 m. Konstantinopolio susirinkimo delegatai šiek tiek papildė išpažinimą, reaguodami į naujus dogminius debatus, kai ką pašalino ir patobulino. Būtent šis Tikėjimo išpažinimas tapo tuo istoriniu standartu, kurį šiais laikais išpažįsta visos tradicinės krikščionių Bažnyčios. Ortodoksų Bažnyčioje Lietuvoje jis skamba šitaip:

Tikime į vieną Dievą, Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės, viso, kas regima ir neregima, Kūrėją.

Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienesmį su Tėvu. Per Jį visa yra sukurta.
Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus, ir įsikūnijusį iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos, ir tapusį žmogumi.
Valdant Poncijui Pilotui, dėl mūsų nukryžiuotą, kentėjusį ir palaidotą.
Kaip skelbė Raštai, trečiąją dieną prisikėlusį iš mirusiųjų;
įžengusį į dangų ir sėdintį Tėvo dešinėje.
Ir vėl garbėje ateinantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti; Jo Karalystė neturės pabaigos.
Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, garbinamą ir šlovinamą su Tėvu ir Sūnumi, kalbėjusią per pranašus.
Į vieną, Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią.
Išpažįstame vieną Krikštą nuodėmėms atleisti,
laukiame mirusiųjų prisikėlimo
ir būsimojo gyvenimo amžinybėje. Amen.

(Nuoroda į pažodinį vertimą)

Taigi, Konstantinui esant gyvam išpažinimas nebuvo visuotinai paplitęs ir tik IV a. pabaigoje klausimas buvo galutinai išspręstas, tada suformuluotas ir galutinis išpažinimas.

Visuotinė Bažnyčia už imperijos ribų

Nedera pamiršti ir kito įdomaus klausimo: jei į susirinkimą rinkosi daugiausia Romos imperijos vyskupai su delegacijomis, jį šaukė Romos imperatorius ir, pasak krikščionybės kritikų, Romos imperijoje bandė jį visiems primesti, kaip reagavo ne Romos imperijos krikščionys? Juk jų buvo.

IV a. krikščionių bendruomenės gyveno ne tik Romos imperijoje. Krikščionių misija pasiekė Persiją ir netgi Indiją dar ankstyviausiais laikais, IV a. Persijoje gyveno jau gausi bendruomenė. Buvo krikščionių ir į šiaurę nuo Romos imperijos, o į pietus nuo jos IV a. pradžioje krikščionybė tapo dominuojančia religija Etiopijoje, per ten pasiekė ir Nubiją.

Romos imperijoje krikščionybė buvo legalizuota tik 313 m., oficialia religija paskelbta tik 380 m., o jau II a. krikščionių dinastija valdė Edesos karalystę, 301–314 m. krikščionybė tapo oficialia Armėnijos religija, apie 326 metus pasikrikštijo ir Iberijos (dab. Sakartvelo) karalius Mirianas III. Kitaip tariant, Visuotinė Bažnyčia IV a. jau buvo pasaulinė, ir Konstantintas mažai ką galėjo padaryti, kad paveiktų Armėnijos ar Indijos krikščionių išpažinimą ar Šventojo Raštą kanoną.

Ečmiadzino katedra Vaharšapato mieste, Armėnijoje, IV a. pr. Daugelio istorikų pripažįstama kaip seniausia krikščionių katedra pasaulyje. Butcher / Wikipedia.org nuotrauka

Iškart po Nikėjos susirinkimo kaip ir pačioje Romos imperijoje, taip ir už jos ribų susirinkimo tiesų priėmimas nebuvo akimirkos procesas. Visgi IV a. pab. kaip ir Romos imperijoje, taip ir už jos ribų daugelis bendruomenių išpažino Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimą ir jis įsitvirtino kaip Visuotinės Bažnyčios standartas. Žinoma, krikščionybė visada buvo įvairi, nes tariamas ortodoksijos primetimas iš tikrųjų niekada visuotinis nebuvo, ir, pavyzdžiui, gotų gentys pakankamai ilgai išliko arijoniškos. Bet tai, kad ir Tikėjimo išpažinimas, ir Šventasis Raštas nuo tų laikų iki mūsų dienų sutampa visiškai administraciškai ir kitaip nepriklausomose Bažnyčiose, pasklidusiose po visą pasaulį, įrodo, kad tai nebuvo Konstantino primestas tikėjimas. Kalbant supaprastintai, vyskupai Romoje neturėjo jokios galios vyskupui Persijoje; imperatorius jo irgi negalėjo paveikti. Tad veikė tik tikėjimo sąžinė.

Šventojo Rašto kanono klausimo Nikėjos susirinkimas nesprendė, o formuotis, kaip jau sakėme, jis pradėjo dar II a., tad nenuostabu, kad IV a. pasklidusi po visą pasaulį Bažnyčia skaitė beveik identišką Šventąjį Raštą. Skyrėsi tik nedidelės detalės, pavyzdžiui, kai kur galėjo būti pripažįstamos kai kurios retos Senojo Testamento knygos, kitur – ne, vieni galėjo šventais pripažinti ir Klemenso Romiečio raštus, tačiau kanonas skyrėsi nežymiai, ir niekur į jį nepateko mus pasiekusieji apokrifai. Ortodoksija buvo gana vieninga ir ten, kur nesiekė Romos imperatoriaus ranka.

Visuotinė Bažnyčia šiandien

Šiandien ta Didžioji Bažnyčia, kuri priėmė Nikėjos ortodoksiją, yra skilusi į daugybę skirtingų tradicijų – tai ortodoksai, Romos katalikai, orientaliniai ortodoksai, asirai, įvairios protestantų konfesijos… Dabar neverta nagrinėti visų šitų tradicijų tarpusavio santykių. Nepaisant vidinės krikščionybės įvairovės, visos jos pripažįsta tą pačią Nikėjos ortodoksiją, tą patį Šventąjį Raštą (su mažais skirtumais), ir visos tradicinės krikščionybės kryptys turi maždaug panašų sakramentų supratimą bei skaičių. Protestantizme pripažįstami ne visi sakramentai, tačiau ir protestantų atšakos su likusia krikščionybe išsaugo apeigų vienybę suprasdami, kad jų centras – Dievo Žodžio skaitymas ir Paskutinės vakarienės prisiminimas (išgyvenimas).

Tai, kad visos senosios, tradicinės, Bažnyčios taip vieningai išpažįsta Nikėjos ortodoksiją, parodo, kad tai nebuvo vieno valdovo primestas tikėjimas. Kita vertus, jų tikėjime skiriasi antrinės detalės, kaip katalikų tikėjimas skaistykla, miafizitų tikėjimas viena Kristaus prigimtimi ir t. t. Visa tai atsirado ir vystėsi vėliau, ne Konstantino laikais ir jau remiantis Nikėjos ortodoksija.

Tad galime apibendrinti pradinių iš interneto surinktų atsitiktinių teiginių apie krikščionybę teisingumą:

Konstantino dėka atsirado „Trejybės, sielos nemirtingumo, ugninio pragaro, skaistyklos, maldų už mirusiuosius, rožančiaus, paveikslų, atvaizdų naudojimo ir panašių dalykų) samplaika „krikščionybė“. Nikėjos susirinkimas nė vieno iš išvardytų klausimų nesprendė. Trejybės, sielos nemirtingumo, ugninio pragaro mokymai vyravo gerokai iki Konstantino. Šventieji paveikslai ir atvaizdai katakombose atsirado jau II–III a., bet mokymas apie juos paskelbtas tik VIII a. Maldos už mirusiuosius randamos užrašytos jau III a. katakambose, formaliai ši praktika daugelyje Bažnyčių niekada nedogmatizuota, ji tiesiog yra. Rožinis ir skaistykla – katalikų praktika ir mokymas, atsiradę tūkstantis metų po Konstantino. Kitaip tariant, viskas, kas išvardyta, nesusiję su Konstantinu;

„Konstantinas greitai užgniauždavo visus prieštaravimus — ne mokymo tiesa, o daugumos pritarimu.“ Po Nikėjos susirinkimo arijonizmas niekur nedingo ir net vienu metu buvo tapęs valdančiųjų religija. Prieštaravimai kaip buvo iki Konstantinto, taip liko ir po jo;

„Jis ir valstybė galėjo kontroliuoti Bažnyčios doktrininę politiką.“ Konstantinas negalėjo kontroliuoti Bažnyčios doktrininės politikos jau vien dėl to, kad Bažnyčia geografiškai apėmė didesnę sritį nei visa Romos imperija. Viduje taip pat jam nepavyko įvesti vieningos doktrinos;

„Konstantinas niekada nenustojo garbinęs saulės.“ Jis pasikrikštijo, bet krikščionis buvo ir iki krikšto, kaip buvo įprasta tais laikais;

* „Pati krikščionybė yra ne kas kita, o sukičinta pagonybė.“ Pagonys menkai galėjo daryti įtaką Nikėjos ortodoksijos formavimuisi. Nikėjos susirinkime dalyvavo 303 m. pagonių Didįjį persekiojimą išgyvenę ir daugybę metų pogrindyje gyvenę žmonės, kurių eilinis valstybės spaudimas negalėjo lengvai išgąsdinti. Todėl ir Nikėjos išpažinime labai aiškiai matomos krikščioniškos tikėjimo tiesos be pagonybės priemaišų;

„Krikščionių Bibliją sukūrė žmogus Konstantinas.“ Biblijos kanonas pradėjo formuotis dar II a., Konstantino laikais jis jau buvo išplitęs gerokai už imperijos ribų ir jau daugmaž visur sutapo. Nikėjos susirinkimas Biblijos kanono klausimo nesprendė. Tad sąsaja tarp Biblijos kanono ir Konstantino išgalvota.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Krikščionybė nuo pat pradžių buvo įvairi, ir tokia išliko iki šiol. Dogmos, kaip buvo įprasta, atsirasdavo, kai pirma gimdavo erezijos, nuo kurių reikėjo atsiriboti. Tačiau niekada visos erezijos nebuvo išnaikintos, nebuvo išnaikinti ir apokrifiniai tekstai, nepatekę į Bibliją.

Konstantino asmuo, nors labai svarbus krikščionybei kaip davęs laisvę bei suteikęs galimybę visiškai kitaip veikti Bažnyčiai, nebuvo lemiamas dogmų istorijai. Krikščionybės mokymas vystėsi ir po imperatoriaus, šis mokymas turėjo savo vidinę raidos logiką, savo ginčus. Net ir tie sprendimai, kurie buvo priimti Konstantino organizuotame Nikėjos susirinkime, to paties Konstantino imperijoje netapo visuotine norma ir įsitvirtino tik IV a. pabaigoje.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu