2020 06 11

Karina Kozikowska-Ulmanen

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Ar Suomijos švietimo modelis yra idealus?

Unsplash.com nuotrauka

Suomijos švietimo modelis jau seniai kelia užsienio šalių susidomėjimą. Žiniasklaidoje garsiai diskutuojama apie jo privalumus. Tačiau ne visuomet pateikiami faktai iš tiesų atitinka tikrovę. Todėl kaip lenkė, gyvenanti Suomijoje ir auginanti pusiau suomę dukrą, kuri lanko įprastą suomišką pagrindinę mokyklą, norėčiau pasidalinti nuomone šia tema.

Mažieji suomiai pradeda mokytis būdami šešerių – nuo vadinamos „nulinės” klasės, kurią dažniausiai baigia tame pačiame anksčiau lankytame darželyje. Šioje stadijoje pamokos yra didžiąją dalimi paremtos žaidimu, kurio metu vaikai pažįsta raides ir skaičius, paprastesnius gamtos dėsnius, tačiau pradėdami tikrąją mokyklą jie neprivalo mokėti skaityti, rašyti ar skaičiuoti. To jie išmoks pirmojoje klasėje. 

Pagrindinė mokykla Suomijoje susideda iš dviejų etapų – pirmas trunka šešerius, o antras – trejus metus. Praktikoje pakankamai retai pasitaiko, kad vaikas pradėtų mokslą būdamas šešerių metų amžiaus. Psichologai ir pedagogai mano, kad tokio amžiaus vaikai dar nėra iki galo pasiruošę mokykliniam gyvenimui. Dažnai būna taip, kad vaikas praleidžia papildomus metus, tėvams siekiant į pirmąją klasę jį vesti vėliau. Pastaruoju metu daug rašoma apie tai, kad antroje metų pusėje gimę vaikai turėtų į pirmąją klasę eiti metais vėliau, praktiškai tik po to, kai jiems sukaks septyneri. 

Pirmame etape visos pagrindinės mokyklos šalyje yra panašaus lygio, taigi vaikai dažniausiai lanko arčiausiai namų esančią mokyklą. Nebent tėvai nusprendžia atiduoti vaiką į švedakalbę mokyklą (Suomijoje yra dvi valstybinės kalbos – suomių ir švedų) arba tarptautinę ar specialią. Suomijoje veikia maždaug 25 pagrindinės mokyklos, kuriose mokymas vyksta švedų kalba – jos daugiausiai yra didmiesčiuose ir vietovėse, kur tradiciškai gyvena švediškai kalbančios bendruomenės. Suomiškai kalbantys vaikai pradeda mokytis švedų kalbos penktoje klasėje – šios pamokos yra privalomos. Dėl šios priežasties reguliariai kyla diskusijos visuomenėje tarp šios prievolės šalininkų ir priešininkų, tačiau nepaisant to, ši taisyklė galioja iki šiol.   

Klasės nėra tokios mažos, kaip dažnai rašoma. Jas sudaro po dvidešimt vaikų, kartais net daugiau – tai verčiau norma. Tačiau tam, kad visi vaikai gautų vienodai dėmesio ir pagalbos – tiek, kiek jiems reikia, ypač mokymosi procese pradžioje – mokytojas turi pagalbininką. Taip pat pirmosios klasės pradžioje, po dviejų–trijų mokymosi savaičių, vaikus paskirsto į grupes pagal gabumus matematikos ir suomių kalbos srityse. Kiekviena grupė dirba prižiūrima savo mokytojo visus metus, kartais ir kitus, tol, kol pasiekimai susilygina. 

Vaikai į mokytoją, taip pat ir į kitus mokyklos darbuotojus (įskaitant direktorių) kreipiasi tiesiog vardu. Autoritetas yra grindžiamas ne distancijos laikymu, bet abipuse pagarba ir parama. Suomijos mokyklose nebūna problemų dėl disciplinos trūkumo. Pamokos vyksta tyliai, vaikai yra susikaupę, siekdami pasisakyti, vaikai pakelia ranką ir laukia, kol mokytojas leis jiems kalbėti. Per pertraukas vaikai nebėgioja koridoriais ir netriukšmauja, nes tiesiog žino, kad to daryti negalima. Visi stengiasi gerbti taisykles, kurios yra privalomos visiems.

Mokykla be streso

Suomių moksleiviai nežino, kas yra stresas mokykloje. Vaikai nesistengia įsiteikti mokytojui, nesiekia užsitarnauti jo palankumo ar atkreipti į save ypatingo dėmesio iš jo pusės, nesulaukia kritikos arba patyčių. Vaikams nuo pat pradžių yra aiškinama, kad kiekvienas jų yra skirtingas, turintis skirtingų gabumų, taip pat ir silpnesnių pusių. Teigiama, kad kiekvienam vaikui reikia mažiau arba daugiau laiko tam, kad atliktų vieną ar kitą pratimą – ir tai nereiškia, kad kažkas yra blogesnis arba geresnis už kitus. Kontroliniais darbais (taip, suomių moksleiviai turi ir juos) nesiekiama įvertinti vaiką arba papeikti jį už tingumą, atvirkščiai, norima parodyti jam – kaip ir jo mokytojui – kurioje vietoje ir dėl kokios priežasties dar reikėtų pasistengti ir pasitempti. Jei atsiranda sunkumų su vienu iš dalykų arba konkrečia sąvoka, tuo nereikia užsiimti tėvams – problemą sprendžia mokytojai, organizuodami papildomus individualius užsiėmimus su vaiku, kuriam reikalinga pagalba. 

Pamokos vyksta 45 arba 90 minučių. Pertraukos trunka 15 minučių ir per jas visi vaikai turi būtinai išeiti į lauką. Tam, kad vaikai greitai apsirengtų ir nusirengtų, mokyklose nėra rūbinių. Prie įėjimo į kiekvieną klasę yra kabyklos, kur vaikai palieka savo striukes.  Toje pačioje vietoje paliekama ir avalynė – nes mokykloje vaikštoma vien su kojinėmis, panašiai kaip ir daugumos suomių namuose. Grindys nėra šildomos, klasėse ir koridoriuose nėra ir kiliminės dangos, tačiau vaikai nešąla – šalyje, kurioje nėra įprasta nešioti šlepetes arba kitą avalynę namuose, pėdos yra pripratusios prie lengvo šaltuko. Jeigu kažkam norisi daugiau šilumos – užsimauna vilnines kojines. Jas turi beveik visi, ir beveik kiekvienoje suomių šeimoje yra senelė, teta arba bent jau kaimynė, kuri užsiima jų mezgimu. Fizinio lavinimo pamokos dažniausiai vyksta atviroje erdvėje, šviežiame ore – mokyklos stadione arba žaidimų aikštelėje, o žiemą – važinėjama rogutėmis, slidinėjama ar čiuožinėjama, kiekviena mokykla, padedant vietinei savivaldybei, žiemą įrengia čiuožyklą. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dažnai kartojama, kad Suomijos mokyklose nėra namų darbų, tačiau tai – mitas. Jau pirmoje klasėje vaikai gauna namų darbų. Jų nėra daug, jiems atlikti vaikams prireikia vos keleto minučių, bet laikui bėgant namų darbų apimtis didėja. Be kasdienių darbų namuose vaikai rengia įvairius didesnius projektus, dažnai savarankiškai, kartais grupėmis – jie turi paskirtą laiką, per kurį turi tai padaryti, ir mokosi, kaip laiku viską atlikti. 

Suomijos švietimo reforma

Prieš keletą metų Suomijoje pradėta įgyvendinti švietimo reforma. Pasikeitimai yra vykdomi palaipsniui ir iš lėto, jie yra susiję su tam tikrų dalykų mokymo būdu arba, kitaip tariant, jų jungimo ir įvairių sąvokų įsisavinimo proceso įtraukimu į vieną kontekstą. Reforma labiausiai paveikia pirmąjį pradinės mokyklos etapą, kai visų dalykų moko vienas mokytojas. Mokytojams suteikiama daug laisvės savaip realizuoti programą, pati programa yra nubrėžta bendrais bruožais, be griežtų rėmų. Be tradicinių pamokų klasėje mokytojai dar gali rengti pamokas gamtoje – pavyzdžiui, per išvyką į mišką galima arba sujungti matematikos ir gamtos pažinimo pamokas (rinkti lapus, šakeles, kankorėžius, skaičiuoti juos, radinius rikiuoti į grupes – tuo pačiu pažinti įvairias medžių ir kitų augalų rūšis), arba surengti fizinio lavinimo pamoką (įvairūs žaidimai). Vėliau per suomių kalbos pamoką galima aprašyti šią išvyką, o per dailės pamoką sukurti kažką iš atsineštų iš miško radinių. Vaikai nieko nesimoko atmintinai, bet daug informacijos ieško knygose ir internetu, ruošdami įvairius projektus, jie turi sugebėti išmokti panaudoti skirtingas žinias vienu metu. 

Neseniai internetą apskriejo žinia, kad Suomijos moksleiviai nebesimokys rašyti ranka, o rašiklius šioje šalyje pakeitė kompiuteriai. Tai nėra tiesa. Vaikai rašo ranka, bet iš tiesų jau porą metų kaligrafijos nebemokoma. Jie nebeprivalo mokėti išraityti gražias raides, lavinti rašymo būdą. Be abejo, mokinių rašysena turi būti įskaitoma ir tvarkinga, bet ne daugiau. Vaikai naudojasi kompiuteriais – jau nuo pirmos klasės dalį pamokų ir namų darbų vaikai atlieka per edukacinius portalus, o daugelyje mokyklų vaikai per kai kurias pamokas pasitelkia mokyklinius planšetinius kompiuterius, kuriuos, esant poreikiui, vaikai gali pasiimti ir namo.

Vienas iš įgyvendintų pokyčių – anglų kalbos įtraukimas į pirmosios klasės mokymo programą. Dar prieš porą metų šios kalbos moksleiviai pradėdavo mokytis tik trečioje klasėje. Nepaisant to beveik su kiekvienu Suomijos gyventoju galima susikalbėti angliškai. Vaikai iš dvikalbių šeimų, kuriose antroji kalba nėra suomių ar švedų – kaip ir vaikai iš suomių ar švedų kalbomis visai nekalbančių šeimų – turi teisę mokytis kalbos, kuria jie kalba namuose, bei atitinkamai tos šalies istorijos ir geografijos. Šių dalykų mokoma dvi valandas per savaites per papildomas pamokas. Tam, kad tam tikros kalbos mokytojas atvyktų į mokyklą mokyti, reikia, kad susirinktų penkių ta pačia kalba kalbančių vaikų grupelė. Kitais atvejais vaikams sudaromos sąlygos po pamokų vykti į kitą mokyklą, kurioje tokios pamokos vedamos.   

Nuo trečiosios klasės vaikai turi rinktis pamokas iš papildomų dalykų sąrašo, jos dažniausiai vyksta pusę metų. Tai gali būti papildomas fizinis ugdymas, šokiai, technologijos pamokos arba, pavyzdžiui, pokalbių anglų kalba grupė arba teatro pamokos. Tokiu būdu vaikai gali jau šiame mokymosi etape daryti nedidelius, bet svarbius sprendimus, paveikiančius jų mokymosi procesą ir pratinančius prie didesnių sprendimų ateityje.   

Verta paminėti ir tai, kaip yra įvertinami vaikų darbai. Vadinamoji kvalifikacija vyksta du kartus per metus, kiekvieno pusmečio pabaigoje. Paruošiamos pažymos – trumpi komentarai dėl tam tikro dalyko įsisavinimo lygio, nors dalykas vertinamas ne kaip vientisas, bet kaip susidedantis iš paskirų uždavinių. Pavyzdžiui, gimtosios kalbos dalykas susideda iš rašymo, skaitymo, skaitomo teksto supratimo, gebėjimo diskutuoti ir pan. Mokyklos vadovybė turi teisę pati spręsti, kada įvesti įprastą vertinimą, išreiškiamą balais, vėliausiai tai turi įvykti šeštoje klasėje. 

Nuo septintos iki devintos klasės kiekvieno dalyko moko kitas mokytojas, taip pat moksleivių darbai yra vertinami pažymiais nuo 4 iki 10, vaikai turi atlikti daugiau kontrolinių ir namų darbų bei savarankiškų uždavinių. 

Tuo metu prasideda ir kitos papildomos pamokos, per kurias moksleiviai susipažįsta su įvairiomis profesijomis ir pagal savo interesus ir gabumus kartu su mokytoju diskutuoja apie galimą būsimos profesijos pasirinkimą. Mokytojas parodo moksleiviams galimybes ir padeda suprasti pasirinkimo stipriąsias ir silpnąsias puses. Vaikai taip pat dalyvauja neapmokamose praktikose, kurios trunka nuo vienos iki trijų savaičių pasirinktose darbo įstaigose. Priklausomai nuo mokyklos, praktikas atlieka dažniausiai septintos arba aštuntos klasės mokiniai.   

Ne tik pagrindinės mokyklos pradžioje, bet ir 7–9 klasėse didelę mokomų dalykų dalį sudaro sporto, dailės, technologinio arba meninio pobūdžio dalykai. Susitelkiama į praktinius įgūdžius, kurių kiekvienam gali prireikti gyvenime, mažiau dėmesio yra skiriama teorijai ir informacijos įsisavinimui. Pasak Suomijos mokyklos kritikų, vaikai, baigdami mokyklą, turi mažiau bendro pobūdžio žinių – palyginus, pavyzdžiui, su jų bendraamžiais Lenkijoje ar kitose šalyse. Tačiau Suomijoje manoma, kad svarbiau yra žinoti, kur rasti reikiamų žinių ir kaip tai padaryti, nei mokytis visko iš eilės.

Stebėtina, kad tokioje technologiškai pažengusioje šalyje kaip Suomija, nors mokyklos yra labai šiuolaikiškos ir tinkamai įrengtos, vaikai nesinaudoja elektronika nuo ryto iki vakaro. Daugiau dėmesio yra skiriama kontaktui su gamta ir judėjimui.

Nemokama mokykla

Pagrindinis išsilavinimas Suomijoje yra nemokamas. Ir tai reikia suprasti pažodžiui. Vaikai mokykloje yra aprūpinami viskuo: nuo knygų, sąsiuvinių, rašymo priemonių ir medžiagų technologijos užsiėmimams iki ekskursijų į teatrus, muziejus arba vienos dienos išvykų, mokyklai apmokant visas, taip pat ir transporto, išlaidas. Tokį mokyklos biudžetą formuoja savivaldybės pagal Švietimo Ministerijos nurodymus.

Po pamokų

Suomių vaikai dažniausiai lanko mokyklą, esančią arti jų gyvenamosios vietos, dėl to – išskyrus pirmąsias dienas mokykloje – niekas jų neatveža ir nepasiima iš mokyklos. Mažieji mokiniai patys drąsiai žygiuoja iš namų į mokyklą ir atgal, antroje klasėje, tėvams pateikus sutikimą, jie gali važiuoti dviračiu, o nuo trečios klasės sutikimas nebereikalingas. 

Tuo atveju, kai mokykla yra nutolusi nuo gyvenamosios vietos daugiau kaip 5 km (matuojama pagal maršrutą, kurį vaikas turi įveikti pėsčiomis arba dviračiu), 1–9 klasės moksleiviai turi teisę nemokamai naudotis viešuoju transportu. Ypatingais atvejais yra skiriamas individualus nemokamas transportas: kai vaikas neturi galimybės atvykti į mokyklą viešuoju transportu arba pėsčiomis, savarankiškai, arba tuo atveju, kai jo maršrutas yra pripažintas nesaugiu. Retai apgyvendintose vietovėse, kuriose gyvenvietės yra smarkiai nutolusios viena nuo kitos, mokiniai į mokyklą ir iš jos vežami specialiu mokyklos autobusu. Tokias keliones finansuoja savivaldybė.

Pirmaisiais mokslo metais, kai pamokos vyksta neilgai, vaikams yra organizuojama popamokinė veikla vadinamojoje dienos salėje. Pirmokams vieta tokioje grupėje yra garantuojama, kartais ir antrokams, nors ne visada. Dienos salės veiklos Suomijoje mokykla nereguliuoja, tik pagal galimybės užtikrina plotą. Kartais popamokinę veiklą organizuoja vietinė parapija. Popamokinės veiklos organizavimas yra mokamas, į kainą yra įskaičiuotas ir maitinimas.

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar Suomijos mokykla yra ideali. Tačiau galima teigti, kad ji skatina vaikus ieškoti atsakymų, siekti žinių, neapsunkinant jų, neverčiant atmintinai mokytis dalykų, kurių jiems galimai niekada neprireiks. Mažieji suomiai nebijo mokyklos, lanko ją noriai, po pamokų jų neslegia namų darbų krūvis. Mokytojas jiems, visų pirma, yra asmuo, kuriuo jie gali visada pasikliauti, o mokymo procesas – tai žavinga kelionė, kurioje kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, pasirinkti darbo pobūdį bei žinių įsisavinimo tempą, už visa tai neskiriama nei pagyrų, nei baudų.

Suomių vaikai mokosi patys dėl savęs, o ne dėl pažymių, įvertinimų ar diplomų – ir tai, ko gero, yra vienas svarbiausių suomiškos mokyklos pasiekimų.                                                                   

Iš lenkų kalbos išvertė Nikodem Szczygłowski