Ar Taivano laukia Ukrainos likimas?

Kinija su Rusija turi nemažai bendro – abi yra didelės valstybės, iki šiol neatsisakiusios imperinių užmačių. Vis dėlto Ukrainos ir Taivano situacijos negalime visiškai sulyginti dėl skirtingos istorinių procesų raidos. Tad pirmiausia pažvelkime į Taivano istorines ištakas, kad geriau suvoktume, kiek reali yra Taivano aneksijos grėsmė.

Taivano praeitis

Pirmieji žmonės Taivaną pasiekė prieš 5000 tūkstančius metų, tačiau išorinio pasaulio susidomėjimo sala susilaukė tik XVI a. Tuo metu ji patyrė didelį Kinijos gyventojų antplūdį bei sulaukė pirmųjų Europos keliautojų. Taivanas netrukus buvo padalintas į Olandijos, Ispanijos ir Portugalijos įtakos zonas. Olandai, kurie kontroliavo didžiąją dalį, statė mokyklas, skleidė krikščionybę bei diegė europietiškas vertybes. Tačiau pasirodė Mingų dinastijos generolo Koxingos armada. Koxinga įveikė svetimšalius ir įkūrė ten Tungningo karalystę, vėliau tapusią prieglobsčiu visiems nuo naujosios Čingų (Qing) dinastijos bėgusiems Mingų dinastijos šalininkams. Karalystė gyvavo iki 1683 m. kol galiausiai dėl tarpusavio konfliktų ir nusilpusios kariuomenės buvo priversta pasiduoti Čingų dinastijai.

XIX a. Taivane jau gyvena 2 milijonai kinų ir jis oficialiai įtraukiamas į Kinijos sudėtį kaip Taipėjaus prefektūra, taip stengiantis atgrasyti britus bei prancūzus nuo bandymų įjungti salą į savo imperijų sudėtį. Taigi vos per 300 metų laikotarpį dėl Taivano kovojo ne tik skirtingos kinų dinastijos, bet ir visos stipriausios to meto Europos imperijos – portugalai, olandai, ispanai, britai ir prancūzai. Tai parodo, kokia strategiškai svarbi ir ekonomiškai naudinga buvo salos lokacija.

1894 metais, kilus pirmam Kinijos–Japonijos karui dėl įtakos Korėjos pusiasalyje, kinai jį triuškinamai pralaimėjo ir prarado ne tik Korėjos, bet ir Taivano kontrolę. Netrukus sekęs antrasis Kinijos–Japonijos karas įsiliejo į II pasaulinio karo kontekstą Japonijai tapus Ašies dalimi, o Kinijai prisijungus prie Sąjungininkų aljanso. Japonija įvykdė masišką Taivano industrializaciją, skirtą patenkinti jos karinius poreikius. Daugybė Taivano gyventojų buvo išsiųsti tarnauti į Japonijos kariuomenę ir žuvo per karą.

Po karo Taivanas buvo grąžintas Kinijai. O 1949 metais į Taivaną su savo šalininkais ir kariuomene pasitraukė Kinijos nacionalistai, vedami Chiang Kai-sheko, pralaimėję pilietinį karą prieš Mao Zedungo komunistus. Tada Taivanas tapo Kinijos Respublika, o žemyninėje dalyje buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika. Iki dabar jokia svari taikos sutartis tarp dviejų pusių nepasirašyta ir teoriškai pilietinis karas tęsiasi iki pat šių dienų. Likusį pasaulį tai pastato į kontroversišką padėtį, nes, dviem vyriausybėms atstovaujant tam pačiam politiniam vienetui, jų dalyvavimas tarptautinėje politikoje priklauso nuo kitų valstybių sprendimų, kurią vyriausybę pripažinti kaip teisėtą Kinijos atstovę.

Kinijos užmačios

Pirmi vieši ženklai, kad komunistinė Kinijos Liaudies Respublika planuoja aneksuoti Taivaną, pasirodė XX amžiaus pabaigoje. Tuo metu Taivano piliečiai pirmą kartą demokratišku būdu išsirinko prezidentą, kuris Vakarų spaudoje buvo vadinamas pirmu laisvai išrinktu kinų lyderiu per pastaruosius 5000 metų, o JAV kongresas jam išdavė leidimą apsilankyti Amerikoje. Kinija, negalėdama to pakęsti, pradėjo mobilizuoti savo pajėgas Fudziano provincijoje, kurią nuo Taivano teskiria 130 kilometrų. Ten pradėtos vykdyti didelio masto karinės pratybos, kurių viešai demonstruojamas tikslas – vandens ruožo, skiriančio Taivaną ir Kiniją, kirtimas. Bet JAV į tai reagavo žaibiškai, per sąsiaurį, skiriantį Taivaną nuo Kinijos, buvo perplukdyta visa stipriausia Amerikos karinė technika, demonstruojamos galingiausios to meto pasaulyje raketų sistemos – taip siunčiant aiškią žinią, kokia galinga Amerikos kariuomenė ir kieno pusėje ji iš tikro yra.

Po tokios galios demonstracijos Kinija visiškai atsitraukė ir nerodė jokių agresijos ženklų daugelį metų. Šitas incidentas paveikė ir pačių taivaniečių identiteto pojūtį – vis daugiau gyventojų vadina save taivaniečiais, o ne kinais, taip pat proporcingai sumažėjo norinčiųjų, kad šalis sugrįžtų į Kinijos sudėtį. O 2000 m. Gomindano partija, valdžiusi Taivaną nuo pat jo įkūrimo, pirmą kartą pralaimėjo rinkimus prieš Demokratų partiją, kurios kampanija išsiskyrė priešiškumu Kinijos vykdomai politikai. Šie procesai privertė sunerimti Kinijos vyriausybę ir ties Taivano sienomis vėl suaktyvinti karinę veiklą, kuri lėmė tik dar didesnę taivaniečių atstūmimo reakciją.

2019 metais keli Kinijos lėktuvai pažeidė Taivano oro erdvę, 2020-aisiais – jau buvo užfiksuoti 380 pažeidimai, o 2021-aisiais jų skaičius išaugo iki 961, vadinasi, Taivano oro erdvė buvo pažeista vidutiniškai triskart per dieną. Į tai reaguodama JAV ėmėsi tos pačios taktikos – palei Kinijos pakrantę vėl praplaukė amerikiečių laivai, šį kartą prisijungė dar ir Kanados laivynas. Ir antskrydžiai sustojo. Porai dienų… O tada vėl prasidėjo ir netrukus tapo dar intensyvesni nei anksčiau, nes Kinijos kariuomenė tiek patobulėjo per pastaruosius 20 metų, kad tokios atgrasymo priemonės tapo nebeveiksmingos.

Pačios provokacijos, tikėtina, daromos dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – kiekvieno antskrydžio metu yra renkami duomenys, kaip greitai ir efektyviai reaguoja Taivano oro pajėgos į iškilusią grėsmę. Tokiu būdu siekiama sumažinti Taivano kariuomenės budrumą. Mat, skrydžiams tapus kasdieniu reiškiniu, į juos pradedama kreipti mažiau dėmesio ir tampa paprasčiau vieno iš daugybės antskrydžių metu pradėti realią ataką. Taip pat, kadangi Taivanas atsakydamas į provokacijas turi pakelti į orą kelis savo lėktuvus, taip trumpinamas jų eksploatacijos laikas. Galiausiai tokiu būdu siekiama identifikuoti, kokio masto akibrokštus Vakarų pasaulis yra pasiryžęs toleruoti.

Kinija vis dažniau imasi ir minkštosios galios žaidimų, darydama spaudimą valstybėms, palaikančioms taivaniečių laisvės troškimą. Tai mes Lietuvoje galėjome pajusti labai aiškiai. Kaip rodo istorija, labai daug šalių neatlaiko šio spaudimo. Po komunistų pergalės Kinijoje 1949 m. Mao režimą palaikė tik SSRS blokas, o visas Vakarų pasaulis rėmė į Taivaną pasitraukusius nacionalistus. Bet dabar juos pripažįsta tik 14 valstybių, tarp kurių didžiausias yra Paragvajus, visos kitos yra perėjusios į Kinijos pusę. Net JAV, kuri po Kinijos pilietinio karo palaikė Taivano pusę, pakeitė nuomonę 1979 m. ir nuo tada žemyninės Kinijos vyriausybę oficialiai laiko teisėta. Taip pat ir Jungtinėse Tautose nuo 1971-ųjų Kinijos atstove laikoma ne Kinijos Respublika (Taivanas), o Kinijos Liaudies Respublika.

Kadangi daugiau nei ketvirtadalis Taivano eksporto keliauja į Kiniją, vyriausybei yra labai lengva manipuliuoti ir šia niša. Pavyzdžiui, 2013 m. buvo žymiai sumažinti tarifai ananasams, ir tai paskatino Taivano fermerius pereiti prie jų auginimo, nes šie vaisiai pradėjo generuoti didžiausią pelną. Po kelerių metų jų buvo išauginama trigubai daugiau, radosi daugiau darbo vietų ir stiprėjo ekonomika. 2021 metais Kinija staiga uždraudė ananasų importą ir pardavimai smuko 70 proc., o nukentėję ūkininkai pradėjo kaltinti Taivano vyriausybę, kad konfliktuoja su Kinija ir taip kenkia jų verslui. Ir tokio tipo pavyzdžių yra daugybė įvairiose sferose.

Taivano svarba

Ši sala Kinijai yra nepaprastai reikalinga dėl savo strateginės padėties, nes beveik visos kitos salos, esančios palei Kinijos pakrantę, priklauso valstybėms, bendradarbiaujančioms su JAV. Jose yra karinės Amerikiečių bazės, plaukioja JAV laivai, kurie gali blokuoti visus vandens kelius į Kiniją ir iš jos, taip panardindami šalies ekonomiką į visišką stagnaciją. Taivano užėmimas leistų pralaužti šią salų grandinę ir užtikrinti, kad resursai į Kiniją plauktų nepertraukiamai.

Taivanas dominuoja puslaidininkių pramonėje, kurios reikšmė yra nepaprastai išaugusi, nes jie reikalingi beveik visų elektronikos prietaisų gamybos procese, pradedant telefonais ir baigiant pažangiausiomis karinėmis technologijomis. Jei Taivano puslaidininkių pramonė patektų į Kinijos vyriausybės rankas, visas pasaulis taptų nuo jos dar labiau priklausomas, taip pat išaugtų grėsmės saugumui, žinant Kinijos valdžios praktikas į savo produkciją implantuoti sekimo ar duomenų apdorojimo įrangą. Be to, kadangi per 90 proc. šių itin svarbių puslaidininkių komponentų pagaminami būtent Taivane, ši nedidelė sala beveik patenka į stipriausių pasaulio ekonomikų dvidešimtuką. O kompanija, kuri atsakinga už saloje vykdomą puslaidininkių gamybą, – TSMC – laikoma viena iš 10 vertingiausių pasaulio korporacijų.

Ekonominis Taivano pranašumas Kinijai visų pirma svarbus dėl jos pačios ekonomikos riboto galiojimo – ekonomistai prognozuoja, kad Kinijos ekonomika savo galybės viršūnę pasieks maždaug 2035 metais, tada iš lėto prasidės jos nuosmukis. Demografijos tendencijas stebintys ekspertai taip pat pastebi, kad žmonių skaičius Kinijoje turėtų pradėti mažėti jau 2026-aisiais.

Darbingo amžiaus gyventojų skaičius Kinijoje mažėja jau nuo 2010 metų ir, tikėtina, ateityje kris dar sparčiau. Darbo jėgos iš užsienio į šalį taip pat atvyksta proporcingai gerokai mažiau nei į kitas pasaulio supervalstybes. Šie veiksniai jau padarė neigiamą įtaką nekilnojamojo turto rinkai. Pasiūla stipriai viršija paklausą, ištisi miestai, galintys apgyvendinti iki 5 milijonų žmonių, stovi tušti ir apleisti, tačiau įsiskolinimai, susiję su gyvenamaisiais būstais, pasiekė visų laikų aukštumas. Atsižvelgiant į visas šias tendencijas, tikėtina, kad, jei Kinija planuoja išpuolį prieš Taivaną, jis turėtų prasidėti iki 2030-ųjų, nes vėliau tiek karinis, tiek ekonominis šalies potencialas mažės ir pergalės perspektyvos taps vis mažiau tikėtinos.

Puolimas pasmerktas žlugti

Nors akivaizdu, kad Taivano kontrolė suteiktų Kinijai dar didesnį ekonominį pranašumą bei sustiprintų jos geopolitinį svorį regione, visgi salos užėmimas būtų nepaprastai sudėtinga operacija. Tikėtina, kad Kinija siektų perimti salos kontrolę per kuo trumpesnį laiką (idant nespėtų įsikišti JAV kariuomenė), padarydama kuo mažesnę žalą. Užtikrinti tokios atakos sėkmę prireiktų mažiausiai 600 tūkstančių karių, – beveik trečdalio visos aktyvios Kinijos kariuomenės. Kinija turėtų apsirūpinti ir milžiniškais maisto ištekliais kariams maitinti.

Užduoties nepalengvintų ir faktas, kad salą nuo žemyninės Kinijos skiria 130 km vandens ruožas. Todėl puolimui būtų reikalingi bent keli tūkstančiai laivų pergabenti daugiau nei pusės milijono žmonių armiją, didžiulė lėktuvų eskadrilė sunaikinti Taivano gynybos sistemas ir daugybė kitos technikos bei karinių sprendimų, be kurių sėkminga ataka neįmanoma. Tokio masto puolime netikėtumo faktorius iš esmės prarandamas, nes milžiniška pajėgų ir amunicijos mobilizacija tikrai neliktų nepastebėta. Taip pat, nors JAV nepripažįsta Taivano kaip suverenios valstybės, bet yra neoficialiai įsipareigojusi sergėti salos autonomiją nuo Kinijos ir ginti ją išpuolio atveju. Kaip tik neseniai apie šį įsipareigojimą priminė prezidentas Joe Bidenas. Tokią poziciją yra užėmusi net tik JAV, bet ir kitos Ramiojo vandenyno karinės jėgos – Korėja, Australija ir Japonija.

Taip pat Kinijai susiduria su nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis, puolimas yra įmanomas tik balandžio ir spalio mėnesiais, nes kitu metų laiku regione siautėja taifūnai, pučia itin stiprus vėjas ar tvyro labai tirštas rūkas, kuris apsunkintų ir taip sudėtingą operaciją. Taivano geografinė padėtis irgi labai patogi gynybai. Visoje rytinėje pakrantėje dominuoja kalnai, kurie apsunkina išsilaipinimą. Ties vakarine kranto linija vanduo yra seklus ir laivus būtų keblu prišvartuoti. Todėl atakai tinkamos būtų tik nedidelės teritorijos salos šiaurinėje ir pietinėje dalyse, tačiau jose yra įrengtos pačios stipriausios gynybinės linijos. Taip pat ten stovi nemažai TSMC gamyklų, kurios puolimo metu būtų neišvengiamai sunaikintos, o to Kinija sau niekaip negali leisti, nes ji stipriai priklausoma nuo iš Taivano importuojamų puslaidininkių.

Jei Kinijai vis dėlto pavyktų užimti salą, pati TSMC kompanija galėtų imtis drastiškų priemonių ir sunaikinti savo gamyklas. Toks veiksmas sugrąžintų visą pasaulio puslaidininkių pramonę keleriais metas atgal. Mat šiuo metu Taivano įmonė, kuri kruopščiai saugo savo technologijų paslaptis, parūpina 92 % pasaulio lustų. Tačiau labiausiai po tokio žingsnio nukentėtų pati Kinija.

Galiausiai pralaimėjimo atveju Kinija patirtų didžiulį pažeminimą, kuris galėtų sudrebinti dabartinės valdžios pamatus ar suteiktų progą perversmui bei naujos politinės galios iškilimui. Lygiai taip pat nutiko Kinijai pralaimėjus Opijaus karus prieš Vakarų modernesnę kariuomenę XIX amžiaus viduryje. Tai lėmė Čingų dinastijos žlugimą ir viso imperinio aparato, valdžiusio Kiniją kelis paskutinius tūkstantmečius, griūtį. Kita vertus, Rusijos pavyzdys rodo, kad net ir itin menkos sėkmės prošvaistės diktatorių kartais nesulaiko nuo kvailų ėjimų, kainuojančių tūkstančius gyvybių. Belieka tikėtis, kad Xi Jinpingas skaičiuoja geriau nei Putinas.