2022 04 05

Aušra Gudavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ar tas, kurio bijai, yra tavo artimas?

Asociatyvi „BNS Foto“ nuotrauka

Šis Aušros Gudavičiūtės tekstas laimėjo antrą vietą „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022 dalyvių su magistro laipsniu grupėje.

Mūsų namas – praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pastatyta „chruščiovkė“, šiomis XXI amžiaus dienomis kartkartėmis palopomas blokinis penkiaaukštis, įsitaisęs vienoje iš Vilniaus Naujamiesčio gatvių, netoli ilgosios Naugarduko arterijos.

Panašūs daugiabučiai čia išrikiuoti vienas greta kito kaip domino plytelės su nedidelėmis properšomis praeiviams, šunims ir vaikams. Rodos, jeigu stipriau užkliudytum vieną, tai be jokio vargo vienas ant kito nuvirstų visa eilė tokių gyvenamų dėžučių. Nors šiems gūdžiojo sovietmečio masinės statybos reliktams jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, bet visgi griūti jie, atrodo, nežada – juose bei aplink juos ir dabar knibždėte knibžda žmonių, languose – katinų, šaltuoju metų laiku laiptinėse – bomžų arba visur zujančių „Bolt“ ar „Wolt“ kurjerių. Viena iš tokių kurjerių neperseniai pasirodė besanti mano senų laikų draugė, turinti aukštąjį išsimokslinimą, bet dabar vežiojanti prekes po įvairiausius Vilniaus kvartalus.

Ši sostinės dalis – tai toli gražu ne meno mekos vardą įgijęs Užupio rajonėlis, ne kurortą primenantis Žvėrynas, ne romantiškasis Antakalnis, ne didingoji Pohulianka – dabartinė Basanavičiaus gatvė, ne prestižinė Čiurlionio gatvė, vedanti į Vingio parką… XIX amžių, kai išplėstas Vilniaus miesto planas, į kurį įtrauktas ir Naujamiestis, čia mena vos keli šen bei ten stūksantys ir jokio praeivių dėmesio nesulaukiantys carinės epochos mūrinukai, o šiaip Naugarduko, Žemaitės, Švitrigailos, Birželio 23-iosios gatvių tinklas jungia buvusias sovietmečio gamyklas, administracinės paskirties pastatus, iš kurių vienas ar kitas šauna į viršų lyg kokia graudi šio rajonėlio puošmena, lyg svarbą praradęs aplinkinių gyvenimų orientyras.

Visgi, nors ši gana judrių gatvių raizgalynė su tipiniais daugiabučiais šiek tiek kelia klaustrofobijos būseną ir daro keistos miegamojo ir pramoninio rajono samplaikos įspūdį, bet viena ar kita gatve paėjėjus kuria nors kryptimi, gyvenimas ima zuiti kiek linksmiau: kiek nusileidus Naugarduko gatve, randasi vis daugiau kavinukių, užkandinių, muziejų, pažingsniavus Vytenio gatve, atsiremi į gėlių turgelį, o iš ten nebetoli ir kino teatras ar Vingio parkas, Švitrigalos gatve nusitaikius Naujininkų pusėn randi jaunimo pamėgtą muzikos erdvę „Loftą“. Va tik bažnyčios ar teatro šiame kvartale nėra, bet vis tiek ištrūkus iš ankštų blokinių daugiabučių tarpunamių galima pajausti, kad bendra šio kvartalo nuotaika kartu su bene vienintelės viename iš kiemų išlikusios Vilniaus miesto karvelidės įnamiais sklendžia viltinga kryptimi.

Menų fabrikas „Loftas“. „BNS Foto“ nuotrauka

Pasakiau „mūsų namas“, nors iš tiesų dabar savo keturiasdešimt šešių kvadratinių metrų ploto bute gyvenu viena. Tačiau kitaip pasakyti neįmanoma, nes būdama tame inkile, pro kurio langus ir balkoną gana gražiai atsiveria kiemas su dviem stamantriais beržais, kažin kaip išsitenkančiais siaurame tarpunamyje, niekada nesijaučiu viena. Visuose namo kampuose, tarpiniuose butuose, virš manęs, po manimi ir man iš šonų krebžda, kuičiasi, bruzda, tyliai šnekučiuoja, garsiai rėkia, kartais nosis šnypščiasi ar knarkia žmonės. Neišmanau statybų technologijų, bet šio blokinio namo perdangos taip gerai praleidžia garsą, kad tenka patvirtinti prieš keletą metų butą man pardavusios buvusios šeimininkės liudijimą, esą ji girdėdavusi už sienos ir mylintis, ir verkiant, ir netgi perdžiant. Tokia buto „reklama“ anuomet neatbaidė manęs nuo troškimo jį įsigyti, nors šio inkilo svajonių būstu tikrai nepavadinsi.

Tikrai daug ką ir aš girdžiu. Matau taip pat nemažai. Tačiau tuo bendrystė su daugiabučio gyventojais ir apsiriboja. Skirtingai nuo privačių namų kvartalų ar baltai šviečiančių naujųjų daugiabučių, šiame sovietinius laikus menančiame kvartale kaimynų bendravimas taip pat primena sovietmetį. Gyventojams prasilenkiant laiptinėje, labai neįprasta pasisveikinti, taip daro nebent jaunesnieji, neseniai čia atsikraustę naujakuriai, o apie kokį nors pasišnekučiavimą iš viso nė nesvajok. Laiptinėje žmonės prasilenkia šonais, droviai ir paskubom, lyg varžydamiesi, kad taip netikėtai, neplanuotai ir visiškai nenorom pateko į vienas kito teritoriją. Po ilgų ir atkaklių bandymų sveikintis su kai kuriais senyvais gyventojais, kurie neįstengdavo atsakyti tuo pačiu, galiausiai lioviausi dėjusi pastangas ir aš.

Pirmojo aukšto gyventoja, vis besikapstanti darželyje po savo langais, kurios katiną kartais įleidžiu į laiptinę ir dėl jo netgi paskambinu į duris šeimininkei, dažniausiai nudūrusi akis žemyn, gal net nesuvokia, kad priešais mato kitą gyvą žmogų. Kita įsibaiminusi moterėlė iš penktojo aukšto taip skubiai lipa laiptais aukštyn, kad, regis, aplink save taip pat nieko nemato ir negirdi. Tiesa, su dar viena penktojo aukšto gyventoja, gerokai per šešiasdešimtį perkopusia storuliuke pavyko užmegzti ryšį, mat sykį pasisiūliau nunešti žemyn jos krepšį ant ratukų, kurį vis tamposi su savimi. Dabar ji mane kiekviena proga pakalbina ir vis kažką aiškina apie namo administratorių, ir jau aš jos imu vengti, kai pamatau, kaip įprasta, sustojusią pailsėti tarpuaukštėje.

Žinoma, tokį atsainų ir bendruomeniškų santykių visai neprimenantį vienos laiptinės gyventojų sambūvį galbūt galima paaiškinti tuo, kad dauguma čia įsikūrusiųjų – studentai, besinuomojantys būstus, dažniausiai nebūnantys namie, o vyresnieji – greičiausiai, rusakalbiai, išsaugoję šiuos butus per daugelį metų, o dabar iš varganų pensijų vos sukrapštantys privalomam balkonų remontui, ką labai tūžmingai patys tvirtino per laiptinės gyventojų susirinkimą. Bet netgi namo administratoriui visus nuraminus, kad skolos nebus išieškomos ir jas bus įmanoma pamažiukais susimokėti, be to, didelė dalis balkonų remonto yra kompensuojama savivaldybės, barniai nesiliovė, ir po susirinkimo senieji gyventojai,  prasilenkdami koridoriuje, dar atkakliau žiūrėjo įsmeigę žvilgsnį sau prieš akis, dar kategoriškiau atmetė bet kokius jaunesniųjų naujakurių siūlymus įsirengti modernesnę automatinę durų spyną, pagrįsdami tuo, kad neturi tam jokių lėšų.

***

Visgi butukas-inkilas „chruščiovkės“ ketvirtajame aukšte su vaizdu į aukštaūgius, vėjuotomis dienomis plačiai siūruojančius beržus pamažu darėsi artimas ir mielas, jame tarsi tvyrojo čia per pusę amžiaus senos mokytojos laimingai nugyventų metų dvasia, kurios nesumenkino nei svetainėje stūksanti tamsoka, per sunki, kartu su parduodamu butu palikta sovietinė sekcija, neišbaidė nei vienas kitas per virtuvę ar kambarį nuropojęs tarakonas.  Bet vis dėlto. Vienas dalykas man ėmė kelti nerimą jau pirmą savaitę po atsikraustymo, kai prieš kelerius metus įsikūriau čia su mažamečiu sūnumi.

Vakarėjant iš kažkurio buto viršutiniame, penktajame, aukšte, pasigirsdavo siaubingi riksmai ir šauksmai. Įtemptu, šaižiu, ausį rėžiančiu balsu rėkdavo vyras: „Suka! Idi spatj! Komu skazal?“ Paskui pasigirsdavo moters verksmas, o kelis kartus, rodos, netgi išgirdau kūkčiojant vaiką. Riksmus dažnai lydėdavo trenksmai, po jų – gailios moters aimanos: „Nie nada, ja prošu tebia“, raudodavo vaikas (berniukas ar mergaitė?), vyras vis labiau įsisiautėdavo, jo riksmas tapdavo panašus į žvėries urzgimą, trankymasis pagreitėdavo, ir šitaip tęsdavosi apie valandą, kol pamažu viskas nurimdavo. Tikriausiai to buto gyventojai pagaliau nueidavo „spatj“ – miegoti.

Tik atsikrausčiusi čia gyventi, nedrįsdavau net pagalvoti apie tai, kad reikėtų nueiti ir paskambinti į tas duris, už kurių galbūt vykdavo ši drama, kuri, kas žino, vieną vakarą gali užsibaigti ir tragedija. Paskui kurį laiką mano butas stovėjo tuščias ir iš viršaus atsklindančius šiurpius riksmus sugerdavo tik sienos. Kartkartėmis čia sugrįždama, vis spėliodavau, ar vakarais tebevyksta šis niūrus serialas, kurio košmariškus vaizdus, gulėdama lovoje ar skaitydama knygą, mintyse vis piešdavausi. Spėliodavau, kuris iš viršutinio aukšto kaimynų galėtų būti tas ligonis, kitaip jo ir nepavadinčiau, ir kuri gi moteris galėtų gyventi su tokiu psichopatu. Įtarimai krito ant vienintelio kartais sutinkamo iš penktojo aukšto besileidžiančio vyro – nedidelio, bet tvirto sudėjimo prakalaus tipo neurotiko veidu, visad susiraukusio, visad kažko pikto, kuris pasveikintas labai nenoriai, bet per dantis iškošdavo: „Zdrastie…“ Jo moterį spėjau esant smulkią ir baugščią lyg pelytė viršutinio aukšto gyventoją, visad prabėgdavusią pro šalį, kad tik nesumanyčiau su ja pasisveikinti. Bet kurgi tas vaikas, kurį tikrai girdėdavau verkiant? Jokio vaiko nusileidžiant iš penktojo aukšto niekad nebuvau mačiusi. O juk tikrai viršuje girdėdavau vaiko verksmą, net raudą. Tačiau tokio amžiaus žmonės kaip tiedu iš viršutiniojo aukšto, kurių, beje, nė sykio nesu mačiusi kartu, juk negali turėti mažų vaikų? Jiems jau gerokai per šešiasdešimt. Nebent būtų to vaiko seneliai.

Vaizduotė jau piešė baisiausius scenarijus apie slepiamą ir į lauką neišleidžiamą, jeigu ne kankinamą, tai terorizuojamą mažylį, o širdis šaukė: reikia pranešti! Apie šią akivaizdžiai disfunkcinę šeimą (jeigu tai šeima?!) tuojau pat reikia pranešti Vaikų teisių apsaugos tarnybai arba kokiai nors moterų pagalbos linijai kaip apie rimtą smurto artimoje aplinkoje atvejį. Juk tai konkrečiausias pavyzdys! Tačiau, dar pati gyvendama savo bute, nešdrįsau to padaryti, būgštaudama, kad vyras neurotiko veidu ir vis gniaužomais kumščiais neišlietų savo įtūžio ant manęs arba, neduok Dieve, ant mano sūnaus, o juk kas galėtų garantuoti, kad taip nenutiks? Kita vertus, stabdė mintis apie tai, kad aš juk tiksliai nežinau, iš kurio buto sklinda šie garsai, o gal visai ne iš viršutinio, esančio tiesiai virš mūsų. Kaip šiame klaidžiame sienų ir durų labirinte nustatyti garso sklidimo kryptį? Kurioje pusėje nuo manęs įsikūręs tas neapykantos kupinas žmogus ir jo artimieji?

Aušra Gudavičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tiesa, to piktai atrodančio kaimyno ūmiu būdu turėjau progos įsitikinti vieną sekmadienio popietę, kai atvykęs pagelbėti sūnaus tėtis ėmėsi gręžti mano buto sieną ir netrukome sulaukti šiaip jau nelinkusių bendrauti kaimynų skambučių į duris ir klausimų, ar ilgai užtruks gręžimas. Atlėkė ir kaimynas iš viršaus, laužyta lietuvių kalba košdamas pro dantis: „Aš tooooks pyyyktas… Jeigu tuojau nebaigsite, skambinu polycijai.“ Tačiau daugiau jokių įrodymų, kad riksmai, trenksmai ir raudos sklinda iš viršutinio buto, neturėjau.

Ar aš privalau kam nors pranešti? Ar man tiesiog nueiti ir stipriai pabelsti į numanomo buto duris, o šeimininkams atidarius, pasakyti, kad negalime miegoti dėl triukšmo, ir paklausti, gal jiems reikia pagalbos? Deja, šitame daugiabučio knibždėlyne, kur žmogus, rodos, taip arti žmogaus, neatsirado pakankamo pagrindo man įveikti sieną – šiame name lyg tirštai apgyvendintoje tvirtovėje, pilnoje ne bet kam atidaromų durų, neturėjau, ko paklausti, su kuo pasitarti. Visai panašiai jausdavausi, viešėdama pas bičiulį, kurio kaimynai laikė aptvare šunį ir niekad jo nevedžiojo, o šis iš senumo kimiai belodamas jau net dusdavo, visą amželį praleidęs už grotų. Taip, tai buvo vargšas šuo, bet juk ir šuo gali būti tavo artimas, kai eini pro šalį ir tau suskausta širdį dėl jo nykios būties. O čia, viršutiniame aukšte, – juk žmonės!..

Pamenu, panašus neteisybės ir bejėgystės jausmas apimdavo, kai seniau gyvendama kitame anaiptol ne prestižiniame Vilniaus rajone netoli stoties, palei namus vis matydavau besišlaistantį romų tautybės vyriškį, dažnai įkaušusį, su mažu apsisnarglėjusiu pypliu. Mažylis būdavo murzinas, kažką tyliai inkšdavo panosėje, laižydamas nutįsusį snarglį, bet klusniai sekiodavo paskui vietos po saule nerandantį tėvą. Kai anuomet kažkuriame interneto forume užklausiau, ar turėčiau kur nors pranešti, nes norėjau būti socialiai atsakinga, be to, labai gailėjau tikriausiai nuolat alkano mažylio, vienas pažįstamas filosofas mane supeikė, kad kritiškai žiūriu į tokią tėvystę tik todėl, kad jos atstovas – romų tautybės žmogus.

Taigi, o čia, kažkur virš mano galvos – ne romų, o rusų tautybės žmogus, ir jam bei jo sugyventinei gyvenimas akivaizdžiai nemielas. Ar man tai turi rūpėti? Ar jis – mano artimas? Jeigu ir taip, aš jo bijau. Ar tas, kurio bijai, irgi yra tavo artimas?..

Taip samprotaudama ir gyvenau su sūnumi tame bute, kol ilgainiui prie visų tų naktinių riksmų pripratome. Kartais net pasišaipydavome, neva užriaumodami vienas kitam kaip įmanoma rūsčiau: „Idi spatj! Komu skazal!“ Mintis apie tai, kad kažkam reikėtų pranešti, prigesusi ruseno, kol galiausiai visai išblėso. Piktąjį vyriškį retkarčiais susitikusi vis dar pasveikindavau, tikėdamasi, kad gal parodytas dėmesys bent akimirksniui sumažins jo įtūžį ant gyvenimo ir ant pasaulio. Pagaliau persikėlėme gyventi į kitą vietą, o bute kartkartėmis apsistodavo tai mano brolis, tai trumpam atvykę pažįstami, kuriems prireikdavo laikinos pastogės.

Ir brolis, ir pagal „Erasmus“ programą studijuoti į Vilnių atvykusi mergina čekė tvirtino vakarais girdintys tuos riksmus. „It’s terrible“, – sušnibždėjo čekė iš Brno, – „He is mad“. O dažniau čia paviešintis brolis svarstė, kad gal nesantaika verda visai ne viršutiniame bute, o kaip tik apatiniame: „Garsas čia sklinda labai apgaulingai, gali atrodyti visai priešingai“.

Idi spatj“ tapo ironišku šio buto laikinų gyventojų priežodžiu. Tuo tarpu kažkam visai šalia šie žodžiai reiškė prievartą, terorizmą ir nelaisvę, iš kurios tie žmonės negalėjo (ar nenorėjo?) išsivaduoti. Ar tokia gyvenimo filosofija, tokia bendravimo etika pasmerkta gyvuoti tol, kol stovės šitie chruščioviniai namai? Ar ją skatina šios blokinės sienos, šie apsilupinėję laiptinės koridoriai? Gal kitur, kitoje vietoje, tarp naujesnių sienų arba dar atviresnėje erdvėje šie riksmai neturėtų galimybės sklisti ir nugestų, vos tik gerklėje užgimę?

Ėjo dienos, o vakarinių dramų paslaptis Naugarduko gatvės bute vis liko neįminta.

***

Vieną dieną, trumpam atvykusi į savo butą, lauke prie laiptinės išvydau daug vienas ant kito pūpsančių prikrautų šiukšlių maišų. Jų vis atnešdavo ir palikdavo iš viršaus žemyn ir vėl aukštyn laipiojantys žmonės – keletas vyriokų, moteris. Užlipusi į savo ketvirtąjį aukštą, supratau, kad veiksmas vyksta viršuje, penktajame aukšte – kažkurio buto gyventojai iš čia išsikrausto.

Sambrūzdis tęsėsi visą tą dieną, tarpuaukštėje prie lango vis stoviniavo žmonės, paprastuoliai žmogeliai, maišų kaugė lauke vis augo. Pagulėjusi lauke porą dienų, supakuotų daiktų šūsnis iš kiemo išnyko.

Negi to baisiojo buto, kuriame vykdavo rietynės ir muštynės, iš kurio girdėdavosi verksmai, gyventojai išsikrausto?.. Negi kas nors vis dėlto pranešė ten, kur reikia? Neilgai trukus po to dar sykį sutikau tą pikto veido kaimyną – vadinasi, vis dėlto ne jis išsikraustė? Ar tai jis rėkdavo ant savo moters? Ar išsikraustė tik moteris? Kokia būtų jai laimė, kaip aš dėl jos džiaugčiausi!

Po kurio laiko ir aš pati grįžau gyventi į savo butą. Sūnus liko gyventi nuosavame name su tėčiu. Vakarais per „Panoramą“ žiūrėdama vaizdus iš Charkivo, Mariupolio ir kitų sugriautų Ukrainos miestų ir braukdama dėl jų ašarą, sykį vėl išgirdau įprastus garsus: „Perestanj, ja skazala, perestanj!“ – „Nu, suka, ubju!“ Garsai iš kažkurio mūsų namo aukšto ir šįsyk sukrėtė ne mažiau nei vaizdai iš televizoriaus ekrano. Kažkur čia, visai šalia, lygiai kaip ir ten, Ukrainoje, vykdomas smurtas. Tegu čia, pas mus, dar niekas ir nežūsta, bet kiek gi gali tęstis ir kuo gali baigtis ši tokia artima, tiesiog ranka pasiekiama agresija? Šis prievartinis varymas miegoti? O gal ji tiesiog įsigėrusi į seno namo sienas ir skamba man ausyse, nors gyventojai jau ir išsikraustė?..

***

Į ištuštėjusio penktojo aukšto buto erdvę atkilo ukrainiečių šeima: mama, dvi mergytės ir močiutė. Sutinkamos koridoriuje, jos labai maloniai pasisveikina, nors akys sklidinos liūdesio. Galvoju, kad jos tarsi netikėti angelai apsaugos mūsų namą nuo bet kokių vaidų. Gal net ir nuo bombų. Ar šiaip kokio neatsargaus vienas kito stumtelėjimo. Bet riksmai iš kažkurio buto vis dar girdisi, aidi tarp sienų, o gal tik mano galvoje. Reikėtų, būtinai reikėtų į tas duris smarkiai pasibelsti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien