Ar tikrai išėjusiuosius reikia gerbti tik kapinėse?

Nejučia pasidaro nesmagu, vairą suspaudusios rankos nežymiai įsitempia, veidas surimtėja. Bent sekundėlę apima atsakomybės jausmas. Tačiau per radiją pumpuojamos savaitės topo melodijos ir keleivių balsingi pašnekesiai vėl pamažu sugrąžina mus į kasdienio gyvenimo ritmą. 

Manau, kiekvienas atpažįsta tą keistą susidūrimą su kita tikrove, kuri netikėtai sudrumsčia mūsų ramybę. Ruošdamasi šiai temai perskaičiau vieną straipsnį, kuriame laikomasi nuomonės, kad paminėti mirusiuosius reikia tik tam skirtose vietose – kapinėse. Vadovaudamasi folkloristo Jacko Santino idėjomis, šiame straipsnyje paprieštarausiu tokiai pozicijai ir mėginsiu įvardyti spontaniškų atminimo vietų įtaką ir svarbą mūsų visuomenėje. Arba, trumpai tariant: kaip paprastas paminėjimas virsta politika? 

Ką mes darome atmindami

Jackas Santino yra folkloristikos mokslų daktaras, jo specializacija – ritualų, švenčių ir populiariosios kultūros studijos. J. Santino 2004 m. esė „Performatyvūs atminimai, asmuo ir visuomenė: spontaniškos atminimo vietos bei besivystantys ritualai“ (Performative commemoratives, the personal, and the public: spontaneous shrines, emergent ritual) aprėpia palaipsniui susiformavusį ir jau daugelyje kultūrų įsivyravusį moderniosios visuomenės ritualą. 

Turiu omenyje J. Santino sąvoką „performatyvieji atminimai“, iš pirmo žvilgsnio skambančią gana paradoksaliai. Čia „atminimai“ nurodo į atmintį, į kažką, ką mes prisimename, ištraukiame iš atminties. Mes prisimename mirusiuosius, juos įvardijame čia ir dabar, akimirką padarome matomus dabartyje. Atminimai yra momentiniai, statiški, nesikeičiantys: mes pagerbiame mirusįjį kapinėse, paskui vėl sugrįžtame į savo įprastą gyvenimą už kapinių ribų. Čia žodis „performatyvus“ nusako dinamišką veiksmą, kuris arba paskatina pokyčius įsigalėjusioje tvarkoje, arba kaip tik įtvirtina status quo. Tuomet performatyvūs atminimai nurodo ne ką atminame, o verčiau – ką mes darome atmindami. 

Tokiu būdu performatyvūs atminimai įkontekstina praeitį: pagal praeitį orientuojamasi į dabarties aktualijas ir ateities galimybes. Performatyvūs atminimai konkrečiai pasireiškia spontaniškų atminimo vietų pavidalu, kaip antai anksčiau minėti pakelės kryžiai. 

Šios atminimo vietos nėra iš anksto suplanuotos galią turinčių valstybinių institucijų, o verčiau yra kolektyviai sukuriamos individualių paprastų piliečių. Jos gali išdygti bet kur, nors dažnai atsiranda toje vietoje, kur žuvo žmogus. Tradiciškai mes mirusįjį paminime kapinėse per laidotuvių ceremoniją, kurioje dalyvauja mirusiojo artimiausi pažįstami. Tačiau spontaniškos atminimo vietos priklauso viešajai erdvei, jų atviras pobūdis skatina visuotinį piliečių įsitraukimą. Ši mirtis paliečia jau ne tik žuvusiojo artimuosius, bet ir visą visuomenę, net su žūtimi nesusijusius praeivius. 

Spontaniškos atminimo vietos išreiškia aiškią poziciją tam tikrų visuomenėje vyraujančių diskursų atžvilgiu. Todėl tokiu atveju nepažįstamo žmogaus mirtis iš dalies tampa ir kitų visuomenės veikėjų atsakomybe. Pavyzdžiui, pakelės kryžiai kritikuoja vairavimo išgėrus kultūrą, neatsargų ir neatsakingą vairavimą. Remiantis tuo, pakelės kryžius tiesiogiai kelia klausimą jį pastebėjusiajam: kokia gi tavo pozicija šios temos atžvilgiu? 

Reikėtų pabrėžti, kad spontaniškos atminimo vietos sužmoginą mirusįjį ir išryškina mirties asmeniškumą. Per daug esame pripratę prie aukų statistikos, prie žiniasklaidos (ne)neutralumo, prie to, kad tikri žmonės yra paverčiami nuasmenintais skaičiais ar pažymimi ne savo vardais, asmenybės bruožais ar gyvenimo visapusiškumu, bet beveidžių „mirusiųjų“ etiketėmis. Spontaniškos atminimo vietos užtat atveria mums akis (o ypač širdis) į užmirštą faktą, kad nukentėjusieji vis dėlto lieka žmonės, šeimos nariai, dukros, sūnūs, mamos, tėvai, seneliai, kažkieno vaikai, draugai, kolegos. Tai, kas asmeniška, yra paverčiama politika, ir tokiu būdu spontaniškos atminimo vietos ragina žmones bei visuomenę keisti(s), jos skatina pokyčius, aktyviai dalyvauti sprendžiant visuomenės problemas. 

Toliau norėčiau išryškinti kelias įdomias spontaniškas atminimo vietas. 

Pavyzdžiai: smėlio ir sniego neužmirštuolės 

Šiais metais pasaulio lietuviai minėjo Sausio tryliktąją itin kūrybiškai. Kalifornijos lietuviai nuspalvino Santa Monikos paplūdimį šviesiai mėlynomis popierinėmis neužmirštuolėmis. Panašią akciją surengė ir Kanados lietuvių bendruomenė, tik šįkart neužmirštuolės išdygo sniege. Tačiau Santa Monikoje vyko viešas minėjimas – neužmirštuolės skirtos ne tik Los Andžele gyvenantiems lietuviams, bet ir visiems miesto (JAV) gyventojams.

Šia akcija tarptautiniu mastu primenama apie Sausio tryliktosios dienos žiaurumus, kur teisingumas vis dar iki šiandienos nėra galutinai įvykdytas. Todėl ši naujai atsiradusi tradicija yra labai svarbi mūsų visuomenei: ja ne tik prisimename už tėvynę kovoje kritusius tautiečius, bet kartu atkreipiame dėmesį į teisingumo būtinybę. 

Pavyzdžiai: gėlės, žvakės ir karstai prie ambasadų

Viena vertus, gėlių nešimas prie tam tikros ambasados gali reikšti solidarumą su ta valstybe ir jos piliečiais. Tokį atvejį matome Kijeve prie Nyderlandų ambasados, kur žmonės nešė įvairių pagarbos ir atminimo ženklų kaip atsaką į Ukrainoje numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo tragediją, pražudžiusią 193 Olandijos piliečių gyvybę. Ši atminimo vieta taip pat ženklina nepilnametes aukas: pliušiniai žaislai mena žuvusius vaikus, kažkieno sūnus, dukteris, per anksti iškeliavusius iš šio pasaulio. Plakatas „Stop Terrorrussia“ vėlgi mena atminimo vietos politiškumą kaip teisingumo ir tiesos reikalavimo išraišką. 

Kita vertus, gėlės ir plakatai prie ambasados kaip tik gali reikšti tos šalies veiksmų kritiką bei pasmerkimą. 2020 m. visame pasaulyje vyko „Black Lives Matter“ protestai prieš JAV policijos brutalumą, ypač dėl George’o Floydo nužudymo – įskaitant Lietuvoje. Plakatai, gėlės ir žvakės buvo dedamos prie JAV ambasados Vilniuje, o policija tikrai nesėdėjo rankų sudėjusi. Regis, šios atminimo vietos politinė įtaka buvo pastebėta: netrukus plakatai buvo pašalinti policijos. Iki šiol neaišku, kodėl taip buvo pasielgta, galima tik spėti, kad galbūt baimintasi aktyvaus žmonių pritraukimo, sambrūzdžio ar net riaušių.

Panaši situacija vyko šių metų gegužę ir rugsėjį, kai prie Baltarusijos ambasados buvo dedamos gėlės ir žvakės kaip protesto režimui išraiška. Atsižvelgdama į tai Baltarusijos ambasada priekaištavo Vilniaus merui dėl tariamos netvarkos. Akivaizdu, kad ambasada taip pat suprato politinę protesto reikšmę. Matome dar kartą, kad atminimo vietos liudija politikos asmeniškumą – nuo režimo nukentėjusių baltarusių portretai įkūnija tikrų žmonių kančią. 

Spontaniškose atminimo vietose galima aptikti ir simbolinių atminimo objektų, kaip antai karstų. Kaip jau žinoma, karstai ženklina mirtį. Tačiau jeigu karstas yra pastatomas prie ambasados, tai galėtų ženklinti tos šalies terorą. 1990 m. Vašingtono ir Filadelfijos lietuviai kaip atsaką į Sausio tryliktosios įvykius nuvežė medinį karstą prie sovietų ambasados ir tokiu būdu protestavo prieš režimo brutalumą, kartu atmindami aukas ir atkreipdami JAV piliečių dėmesį į Lietuvos nepriklausomybės siekiamybę.

Šiuolaikinis pavyzdys galėtų būti tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ (Reporters Without Borders) protesto akcija prie Kinijos ambasados Paryžiuje ir Berlyne, kur buvo simuliuojamos Honkongo laikraščio „Apple Daily“ laidotuvės. Įdomu tai, kad ši spontaniška atminimo vieta minėjo ne žmogaus, o verčiau spaudos laisvės metaforišką mirtį.

Pavyzdžiai: skaitmeninės atminimo vietos

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į naujojo dešimtmečio skaitmenines atminimo vietas. Šių metų gegužės 23 d. prezidentas Aliaksandras Lukašenka priverstinai nutupdė „Ryanair“ lėktuvą, kad suimtų opozicijos aktyvistą Romaną Protasevičių ir Sofiją Sapiegą. Vilniaus oro uostas iki šiol atvykimo skyriaus ekranuose rodo #freeprotasevich skelbimą. Tai atvira diskusijai, nors aš šį skelbimą traktuočiau kaip spontanišką atminimo vietą, nes jis buvo sukurtas po šių įvykių.

Nors minime ne mirusį žmogų, R. Protasevičius turėjo atsidurti būtent šiame oro uosto atvykimo skyriuje, kur ekrane kabo jo portretas. Skelbimas tampa nuolatiniu priminimu apie dingusį žmogų, kurio laisvė buvo, metaforiškai kalbant, atimta Baltarusijos režimo. Kiekvienas, atvykęs į Vilniaus oro uostą, pamato šį skelbimą ir tokiu būdu vis prisimena Baltarusijos režimo žiaurumą. Šis skelbimas ir toliau kabės, kol teisingumas bus įvykdytas, kol Romanas su Sofija sugrįš. 

Literatūra:

„Bowling Green State University“ puslapis apie Jacką Santino.

Santino, Jack, Performative commemoratives, the personal, and the public: spontaneous shrines, emergent ritual, Bial, Henry, ir Sara Brady, (2016), The Performance Studies Reader, London: Routledge, 3 leidimas.