Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ar tikrai mums vis dar trūksta atvirumo kitoms religijoms?

Kun. Romualdo Dulskio knyga „Evangelija pagal Konfucijų“ (2021 m.). Kun. Gintaro Jurgio Sungailos nuotrauka

Taigi perskaičiau šią nedidelę knygelę – kun. Romualdo Dulskio „Evangelija pagal Konfucijų“. Pavadinimas provokuojantis, bet pats turinys dalykinis ir konstruktyvus: jei nepaisytume įvado ir apibendrinimo, tai knyga tėra trumpa, struktūruota konfucianizmo mokymo santrauka. Knygos tikslinė auditorija, matyt, yra katalikai, nes Konfucijaus pažinimo reikalingumas įvade argumentuojamas popiežių citatomis ir nuorodomis į Vatikano II susirinkimą. Tad aš – šiek tiek netipinis skaitytojas, atitinkamai žiūrintis iš savosios ortodokso varpinės.

Man kiek keista įvade matyti pastabą, kad „dabar tarp kai kurių krikščionių apologetų […] nekrikščioniški mokymai arba ignoruojami, tarsi jie būtų beverčiai, arba be atodairos demonizuojami, net nesistengiant jų deramai pažinti“. Priešingai, mano įspūdžiu, nuo XX a. vidurio daugelis viešųjų kalbėtojų bei akademikų ne tik nedemonizuoja kitų religijų, bet tapo mada apskritai demonais ir šėtonu nebetikėti (pradedant Bultmanno demitologizacijos tradicija), o multikultūralizmo lozungai jau kurį laiką skamba iš kiekvieno kampo.

Mokyklą baigiau prieš daugiau nei dešimt metų, ir jau tada mokykloje bei jaunimo renginiuose buvo kalbama apie toleranciją ir įvairovę, o studentavimo metais jau susidūriau su mada, kad gali kritikuoti krikščionybę kiek nori (juk raganų medžioklės, kryžiaus žygiai, atsilikėliai), bet tik pabandyk panašiai pasakyti apie islamą (kuris yra graži taikos religija ir neturi nieko bendro su teroru) ar kitą religiją. Tuo, beje, noriai naudojasi Kinijos komunistai, mėgstantys savo kritikus kaltinti netolerancija Kinijos kultūrai.

Gintaras Sungaila konferencijoje „Tėvo namai. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Lino Atgalainio nuotrauka

Šiuo požiūriu aktualesnės mūsų laikui atrodo knygos „Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją?“ (Thomas E. Woods, 2016 m., Katalikų pasaulio leidiniai) arba „Penki antikatalikiški mitai“ (Gerard M. Verschuuren, 2017 m., Vox Littera). Kaip ir tų knygų autoriai, jaučiu, kad krikščionybės vertė (minėtų knygų atveju – katalikybės) mūsų civilizacijai šiandien žmonėms yra gerokai mažiau akivaizdi. Visi mielai klausosi paskaitų apie budistinius koanus, lanko jogą, o kas toks šv. Grigalius Nysietis ir ką jis rašė, mažai kas žino, nes krikščionybė jiems neįdomi, jie jos nepažįsta ir nenori pažinti.

Vienas amerikietis ortodoksas, gimęs katalikų šeimoje, dalijosi savo tikėjimo keliu, kai, beskaitydamas, ką Thomas Mertonas rašo apie budizmą, jo požiūris taip „praplatėjo“, kad dvidešimčiai metų jis paliko krikščionybę ir praktikavo būtent budizmą, kuris iš tų knygų pasirodė daug turtingesnis ir įdomesnis nei krikščionybė. Grįžti į krikščionybę jį paskatino Bažnyčios Tėvai, kurie jam atskleidė iki tol nepažintą krikščionybę.

Matyt, taip skirtingai matau situaciją, nes esu visiškai kitos kartos atstovas. Ta kultūra, kurioje aš užaugau (gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje), knygos autoriaus gyvenime yra tik epizodas. Kita vertus, tai yra JAV bumerių religinė kultūra, ir anapus Atlanto vykusius bei vykstančius procesus galime stebėti iš šalies.

Kun. Romualdo Dulskio knygos „Konfucijus ir Kristus“ pristatymas. Iš kairės: Bronė Gudaitytė, Romualdas Dulskis, Antanas Andrijauskas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka

Antras klausimas, kuris man viduje kyla – dėl žodžio „Evangelija“. Ar tikrai Evangelija – tai Geroji naujiena, „kad nuolat kintančioje žmonijos sąmonėje mums atsiveria vis nauji Dieviškosios Tikrovės slėpiniai“ (105 p.)? Ar tikrai „šiandienos ir rytojaus žmogui, vis labiau išsilavinusiam, […] reikia Evangelijos, kurios centre būtų žmogus, jo autentiškoji tapatybė, jo dieviškoji prigimtis ir šventėjimo problematika“ (103 p.)? Ar netampa tada vienodai, kokią religiją žmogus išpažįsta, nes visur jis gali tobulėti ir visur yra kažkoks šventumas?

Bet kokiu atveju tokia religinė koncepcija yra tai, prieš ką XX–XXI amžiuose aktyviai pasisakė daugybė Ortodoksų Bažnyčios dvasininkų. Patriarchas Kirilas susilaukė nemažai sekuliarių žmonių kritikos už tai, kad prieš kelerius metus pradėjo šnekėti apie „žmogaus garbinimo ereziją“, kai žmogus ir jo tobulėjimas atsiduria visa ko centre. Bet prieš beveik pusę amžiaus labai populiarus ortodoksų kunigas Seraphimas Rose’as išreiškė dar radikalesnių idėjų knygoje „Ortodoksija ir ateities religija“ (Orthodoxy and the Religion of the Future).

S. Rose’as iki tapimo krikščioniu buvo homoseksualus kinų filosofijos studentas, studijavęs pas žymųjį Alaną Wattsą, apsigynęs magistro darbą apie daoizmą. Jis kaip tik buvo atstovas bumerių, hipių ir sektų kartos, kuri žavėjosi Rytų religijomis ir toleravo tos pačios lyties santykius. Bet kažkas jo galvoje pasisuko „ne taip“ ir jis pasikrikštijo, tapo vienuoliu bei rašė knygas apie tai, kokia krikščionybei pavojinga ta visa jogų ir meditacijų mada, užtvindžiusi Ameriką.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Man atrodo, kun. Dulskis yra tiesiog kitos kartos žmogus. Kartos, kuriai sutikti kiną ar arabą buvo mažos tikimybės įvykis; kartos, kuri praktikavo jogą ar karatė rūsiuose, daugiausia remiantis samizdatu. Šiandien didmiesčių gyventojai su tomis kultūromis kontaktuoja nuolat, o jogos ir dzen mokyklų gausu visoje Lietuvoje. Aš, augdamas Lietuvoje, karatė treniruotėse pirmiausia buvau apmokytas dzadzen meditacijos ir ją praktikavau, o tik po to, jau studentavimo metais, sužinojau, kad egzistuoja krikščioniška meditacija. Žinau, kad aš toks ne vienas, nes ne vienai auditorijai Lietuvoje esu pasakojęs apie krikščionišką meditaciją kaip apie kažką naujo ir negirdėto, kai visi tikrai yra girdėję apie jogą…

Tokie spontaniški pamąstymai po skaitymo. Žinau, kad įvairūs mano skaitytojai, tarp kurių yra ir buvusių Rytų religijų sekėjų, supras, apie ką kalbu.