Ar tikrai vienas balsas nieko nelemia?

Donatas Puslys. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Ką čia tas vienas mano balsas, nieko jis gi nepakeis. Štai tokį argumentą kartais tenka išgirsti iš žmonių, kurie svarsto ne tai, už kokią partiją ar kandidatą jam balsuoti, o ar apskritai keliauti prie balsadėžių. Čia, man regis, svarbūs keli aspektai.

Visų pirma, ką gi reiškia, kad nieko nelemia? Ar balsavimo biuletenis yra auksinė žuvelė, kuriai išsakai savo norus, įmeti – tik ne į upę, o į urną – ir lauki, kol viskas išsipildys? Neišsipildė, vadinasi, nelemia? Šiuo atveju svarbu suprasti, kad balsavimas rinkimuose yra ne vienintelė politinio dalyvavimo forma. Tiesa, ji bene paprasčiausia, nes reikia tik pasidomėti ir nepatingėti nueiti iki apylinkės. Tad, man regis, jei jau nebalsuoji manydamas, kad čia nieko nelemia tas balsas, tai su kitomis dalyvavimo formomis bus tik sunkiau, nes jos reikalauja daugiau indėlio. Tačiau kam jis, jei mano balsas nieko nelemia? Taip ir užsiveria vartai pilietiniam aktyvumui.

Tuo tarpu pilietinio dalyvavimo labai reikia. Tą puikiai parodo nauja Darono Acemoglu ir Jameso A. Robinsono knyga „Siauras koridorius: valstybės, visuomenės ir laisvė“, nagrinėjanti aplinkybes, kurioms esant sužydi demokratija. Autoriai remiasi Thomo Hobbeso teorija, kuri teigia, kad prigimtinėje būklėje žmogus gyveno „visų karo prieš visus“ sąlygomis, kurios pavertė gyvenimą vienišu, vargingu, brutaliu ir trumpu. Iš šios būklės žmonės gali išeiti sukūrę valstybę, kuri monopolizuoja prievartos naudojimą mainais už piliečiams garantuojamą apsaugą. Taip gimsta Leviatanas. Tačiau, teigia Acemoglu ir Robinsonas, svarbu klausti, koks jis. Net ir nesant jo, žmonės organizuojasi į bendruomenines struktūras, tačiau jos negarantuoja laisvės, nes dažnai dominuoja stipriausi, žmonės gali tapti įvairiausių papročių, normų vergais.

Daronas Acemoglu. MeJudice1 / Wikipedia.org nuotrauka

Tuo tarpu Leviatanas gali atlaisvinti tas normas ar papročius, tačiau tai nereiškia, kad žmogus taps laisvas. Priešingai, stiprus Leviatanas gali tapti totalitarinės priespaudos šaltiniu – istorija ne kartą tą įrodė. Taip jis užgniaužia laisvę. Tačiau ir per silpnas Leviatanas yra blogai, nes jis nebus pajėgus įgyvendinti savo užduočių. Štai, pavyzdžiui, Francis Fukuyama savo knygoje „Tapatybė“ kalba apie vetokratiją, kai tam tikros galingos interesų grupės įgyja galią blokuoti svarbius sprendimus ir paverčia valstybę savo įkaite. Apie Leviatano silpnumą dabar daug kalbama ir globalių iššūkių akivaizdoje teigiant, kad nacionalinės valstybės pavieniui nebėra pajėgios susidoroti su kylančiais iššūkiais. Čia jau kalbama apie viršnacionalines institucijas, įvairius daugiašalius formatus, kurie įgalintų kontroliuoti situaciją.

Tačiau šįkart ne apie tai. Acemoglu ir Robinsonas siauru koridoriumi vadina situaciją, kai tiek Leviatanas yra pakankamai stiprus, kad galėtų tvarkytis su jam patikėtomis užduotimis, tiek pilietinė visuomenė yra tvirta, kad neleistų Leviatanui dominuoti. Šį fenomeną jie vadina pažabotu Leviatanu. O pažabotas jis bus ne tik tada, kai veiks formali institucionalizuota stabdžių ir atsvarų sistema, tačiau ir pilietinė visuomenė, siekdama apsaugoti laisves ir teises, bus pasirengusi aktyviai dalyvauti, pasitelkdama visus prieinamus instrumentus – ne tik balsavimą, tačiau ir aktyvų įsitraukimą į politiką per dalyvavimą politinėse partijose, pilietinėse iniciatyvose, profesinėse sąjungose ar kitur, peticijas, protestus.

Tad balsavimas yra labai svarbu ne tiek dėl matematinio išskaičiavimo, kiek lemia mano biuletenis. O jis tikrai lemia. Jis svarbus dar daugiau dėl to, kad tvirtina pilietinės atsakomybės raumenį, kuris verčia klausti, ne kas kaltas ir kam tenka visa atsakomybė dėl situacijos valstybėje, tačiau ką aš pats galiu padaryti, siekdamas pokyčio. Taigi balsavimas yra ne tik apie galutinį rezultatą, tačiau apie mūsų kaip piliečių atsakomybę ir tai, kad biuletenio įmetimu į urną politinis dalyvavimas nesibaigia – jis nuo to tik prasideda. Tad raginu balsuoti ir siekti pažaboto Leviatano.