Ar vaikų, turinčių intelekto negalią, įtraukusis ugdymas apims darželius, mokyklas ir mokymąsi visą gyvenimą?

Tačiau būtent specialistų ir sąlygų poreikis kelia didžiausią nerimą tėvams, auginantiems vaikus, turinčius intelekto negalią. „Betzatos bendruomenės“ atstovės Vaivos teigimu, protiškai neįgalius žmones turime sutikti, pažinti ir priimti visur – lopšeliuose, darželiuose, darbo vietose, sporto klubuose ir, žinoma, mokyklose.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, praėjusiais mokslo metais iš viso bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi beveik 337 tūkst. mokinių. Specialiųjų ugdymosi poreikių turėjo daugiau nei 70 tūkst. mokinių, iš jų per 65 tūkst. mokėsi bendrosiose ir daugiau 4 tūkst. specialiosiose mokyklose. Statistika rodo, kad vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, įtrauktis į ugdymosi procesą aktuali iš esmės visoms bendrojo lavinimo mokykloms, o ugdymo kokybė ir rezultatai svarbūs ne tik šių vaikų tėvams bei globėjams, bet reikšmingi visos šalies mastu.

Tikimasi, kad nuo 2024 metų įdiegiamas įtraukusis vaikų, turinčių negalią, ugdymas turėtų praturtinti visą visuomenę, tačiau gali ir labai nuvilti, jei nebus rasta resursų tinkamai pasiruošti.

Du paralelūs pasauliai

Pasak VšĮ „Betzatos bendruomenės“ koordinatorės plėtrai ir neįgalų sūnų Timotiejų auginančios mamos Vaivos, ilgą laiką Lietuvoje neįgaliųjų ir įgaliųjų pasauliai egzistavo paraleliai. Todėl dabar reikia pradėti nuo pradžių – nuo susitikimo ir pažinimo. Susitikimai turi vykti visur, pradedant lopšeliu, darželiu, mokykla, įvairiose darbo vietose, sporto klubuose. Dabartinė įtraukiojo ugdymo koncepcija yra apie tai, kad visi vaikai, nepaisant jų negalios, galėtų lankyti bendrojo ugdymo mokyklas.

„Viskas yra įmanoma, kai pats žmogus, nepaisant jo negalios, matomas kaip unikali vertybė. „Betzatos bendruomenėje“ sakome: „Kiekvienas žmogus – šventa istorija.“ Bendruomenėje veikiančiuose „Gyvenimo namuose“, „Medžio dirbtuvėse“ kuriame susitikimo erdves, kviesdami žmones savanoriauti arba tiesiog atvažiuoti ir būti kartu per šventes, dalyvauti edukacijose, kurias organizuoja medžio dirbtuvėse dirbantys protiškai neįgalūs žmonės“, – sakė neįgaliesiems galimybes kuriančios organizacijos atstovė.

Šeimų, auginančių vaikus, turinčius intelekto negalią, patirtys

Kaip pasakojo vaikus, turinčius intelekto negalią, auginančios mamos, nors jų vaikams mokyklose ir sudaromos sąlygos pasisemti akademinių žinių ir išsiugdyti socialinių gebėjimų, tačiau socialinė atskirtis nuo turinčios visas galias visuomenės dalies neįgalius žmones dažniausiai lydi visą gyvenimą.

Net ir tuo atveju, kai intelekto negalią turintys vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, jų buvimas su sveikaisiais, patirtis bei mokymasis iš bendraamžių, yra labai apriboti.

Pasak vilnietės Ramunės, auginančios 10 metų sūnų Simoną, kuriam nustatytas Dauno sindromas ir kuris mokosi vienos katalikiškos gimnazijos specialiojoje klasėje, iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo visai neblogai. Neįgalių moksleivių klasėje dirba specialioji pedagogė bei jos padėjėja, dalykinių mokslų mokytojai – sporto, užsienio kalbos, matematikos, lietuvių kalbos ir kt. – į klasę yra ateinantys. Klasė nedidelė, anksčiau joje mokėsi 7 vaikai, dabar – 5.

Kiekvienas vaikas turi individualią mokymosi programą. Tačiau skirtingo amžiaus vaikai – antrokas, trečiokas ir 3 ketvirtokai – mokosi tuo pačiu metu toje pačioje klasėje. Savarankiškesniems vaikams skiriamos užduotys, ir jie bando jas atlikti, tačiau jos vaikui reikėtų, kad šalia būtų žmogus – asistentas, kuris vaikui padėtų.

Mokymasis iš bendraamžių

„Neįgalių vaikų klasė yra atskirta nuo kitų klasių, su likusia mokyklos bendruomene neįgaliuosius vaikus jungia tik bendri koridoriai ir valgykla, jokių bendrų veiklų su kitais gimnazijos vaikais nebūna. Jeigu nėra bendrų veiklų, ekskursijų ir renginių – tai vaikas tik pro tas pačias duris įeina į mokyklą ir nueina į savo kamputį, kur yra jo atskira erdvė. Todėl specialiosios klasės tikrai nėra įtraukusis ugdymas. Anksčiau, prieš karantiną, buvo galimybė vaikui su padėjėju eiti į būrelius. Tačiau karantino metu visi būreliai užsidarė, o nuotolinis būrelių lankymas vaikams, turintiems intelekto negalią, – nėra priimtina išeitis, tad galimybės pabūti tarp bendraamžių nebeliko“, – sakė Ramunė.

Anot mamos, kita problema, kad specialiojoje klasėje mokosi vaikai, turintys įvairių negalių – tai ir autizmo spektro sutrikimai, ir judėjimo negalia, ir Dauno sindromas, ir raidos sutrikimai, t. y. įvairios negalės „surinktos“ į vieną vietą. Vaikai mokosi vieni iš kitų, perima vieni kitų įpročius. Pagal matomus pavyzdžius visiems vaikams daug paprasčiau suvokti dalykus, perimti elgsenas, greičiau suvokiama bei įsisavinami įgūdžiai. Tačiau specialiojoje klasėje intelekto negalią turintis vaikas neturi pavyzdžių, iš kurių mokytųsi visai visuomenėje įprastos, atitinkamo amžiaus vaikams būdingos elgsenos.

„Gerai, jei specialiojoje klasėje yra šnekančių vaikų, o jei vaikai – nešnekantys? Vaikas, kuris pradeda kalbėti, pradeda labiau domėtis pasauliu, iš kitų vaikų mokytis, su juo bendrauti tampa paprasčiau ir tėvams, ir kitiems visuomenės nariams. Tačiau, jei klasėje dominuoja sutrikusios kalbos vaikai, intelektualiai neįgalus vaikas, nors potencialiai ir gali šnekėti, neugdomas ar net pradeda prarasti šią savybę“, – sakė mama.

Augti ir gyventi drauge su neįgaliaisiais

Pasak Ramunės, jos sūnus lankė įprastus vaikų darželius. Kiti vaikai jį priėmė labai natūraliai. „Tarkim, pamatydavo, kad Simonas ne ten eina – tai kitas vaikas paimdavo už rankos ir nuvesdavo, kur reikia, arba pamatę, kad Simonas negali apsiauti batų, padėdavo jam tai padaryti. Sveikieji vaikai į kitus neįgalius vaikus žiūri labai natūraliai. Todėl, jei nuo darželio jauniausiems visuomenės nariams bus įprasta matyti šalia jų kitus vaikus, kurie kai kurių savybių neturi ar jų kai kurios galimybės ribotos, toks požiūris natūraliai persikeltų ir į mokyklas, ir į brandžios visuomenės gyvenimą. Kai tokioje aplinkoje užaugę, tokį darželį ir mokyklą lankę žmonės taps valdininkais, įmonių vadovais, – jie pagalvos ir apie darbo vietų neįgaliesiems pritaikymą, ir neįgaliesiems pasiekiamos informacijos pateikimą. Tokiu būdu natūraliai įvyktų ir neįgalių įtrauktis į visuomenę“, – įsitikinusi Simono mama.

Sūnų Justą, turintį intelekto negalią, išauginusi (šiuo metu jam 21 metai) šiaulietė Danutė pasakojo, jog darželį bei pradines klases sūnus lankė su sveikaisiais, o 5–6 klasėje perėjo į specialiojo ugdymo centrą. Kiek jai teko susidurti, Šiaulių regiono mokyklos, gimnazijos iš esmės nepritaikytos vaikams, turintiems intelekto negalią. Pagrindinė problema – specialistų, kompetentingų dirbti su tokiais vaikais, trūkumas. Ne todėl, kad apskritai jų nebūtų, tačiau todėl, kad mokyklose jų darbas menkai apmokamas.

Ar didėjant krūviams daugės darbuotojų?

Priimtos Švietimo įstatymo pataisos numato, kad nuo 2024 m. visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, t. y. visi vaikai, turintys įvairių formų sutrikimų – intelekto, klausos, regos, autizmo spektro ar kitokių, galės lankyti bendrojo ugdymo mokyklas. Mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti motyvuodamos tuo, kad neturi specialistų ar tam tinkamų sąlygų.

Neįgalius vaikus auginančios mamos numatomas reformas, įteisintas Švietimo įstatymo pataisose, vertina pozityviai, tačiau kol kas yra labai daug nežinomųjų. Kad įstatymo raidė taptų kūnu ir iš tiesų į bendrojo lavinimo mokyklas būtų įdiegtas įtraukusis ugdymas, reikia dar atlikti labai daug „namų darbų“.

Ramunės nuomone, vaikai, kurie turi lengvą negalią, puikiai orientuojasi, jiems taikoma palengvinta mokymo programa – užtenka, kad mokytoja ar jos padėjėja prieitų retkarčiais pasižiūrėti, tačiau vaikams, turintiems vidutinę ar sunkią intelekto negalią, reikėtų asmeninio asistento. Problema ta, kad bendrojo ugdymo mokyklose yra labai didelės klasės, tad, jei mokytojas bus paliktas be pagalbos, jam bus be galo sunku. Prie protiškai neįgalių vaikų reikės prieiti atskirai, paaiškinti, parodyti dėmesį, o jei klasėje 20–30 vaikų, – tai tiesiog fiziškai taps neįmanoma.

Anot moters, kol mokyklose nebus pakankamo skaičiaus mokytojų padėjėjų, asmeninių neįgalių mokinių asistentų, psichologų, medicinos specialistų, ir, kol šie darbai mokyklose nebus oriai apmokomi, tol problema išliks.

Resursai ir priemonės

„Bendrojo ugdymo mokyklose turėtų veikti sistema, kad ateinantis į klasę neįgalus vaikas, atsinešdamas su savimi atitinkamą mokinio krepšelį, kartu „atsineštų“ ir savo pagalbos specialistus. Mokykloje turėtų būti logopedai, psichologai, kt. medicinos specialistai, socialiniai pedagogai. Jeigu neįgaliam vaikui prireiktų pagalbos, mokytojas neturėtų būti paliktas vienas su neįgaliais vaikais, be to – su visais kitais vaikais. Įtraukusis švietimas apims visus neįgalius vaikus. Tarp jų gali būti vaikas, sergantis epilepsija, ar vaikas su diabeto diagnoze, kuriam reikės suleisti insuliną. Galbūt nutiks kažkas emocingo, tad turėtų būti žmogus, kuris vaiką išvestų iš klasės, sudarytų jam galimybes kažkur ramiai pabūti. Įtraukusis švietimas pareikalaus labai daug žmogiškųjų resursų – tai didžioji problema. Todėl mokyklos gana skeptiškai žiūri į įtraukųjį ugdymą, nes supranta, kad, kol resursų nebus, viskas guls ant tų pačių mokytojų pečių“, – nerimavo neįgalaus vaiko mama.

Kita jos įvardinta problema, į kurią kreipiama per mažai dėmesio, – nėra mokomojo turinio, parengto skirtingų negalių vaikams. Jeigu mokomoji informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba, trumpesniais sakiniais, didesniu šriftu – tai tiktų ir intelekto negalią, ir regėjimo negalią turintiems vaikams. Neįgalūs vaikai tikrai gali mokytis pagal tas pačias ugdymo programas, tačiau jos turi būti pritaikytos, palengvintos. Įtraukusis ugdymas nevyks, jei klasė nagrinės vienas temas, o neįgalusis vaikas kažką sau spalvos ar karpys ir bendrame mokymo procese nedalyvaus.

Įtraukusis ugdymas – nuo vaikų darželio

Intelekto negalią turinčių vaikų mamų nuomonės sutampa, kad į mokyklas turi ateiti pagalbos specialistai, kurie jau turėtų reikalingų žinių arba turėtų galimybę tobulintis. Galbūt mokytojams ir nebūtina žinoti apie visas negalias, tačiau, jei savivaldybės susiskaičiuotų pagal darželius, su kokiomis negalėmis vaikai į bendrojo lavinimo mokyklas pas juos ateis, tada galėtų tikslingiau pasiruošti.

„Įtraukusis ugdymas turėtų prasidėti dar darželyje. Ten vaikai pamato vieni kitus, bendrose grupėse tarpusavyje apsipranta, visi drauge lengviau mokosi. Vaikams nėra didelės problemos, ar kitas vaikas blogai mato, ar sunkiai eina. Jie labai natūraliai visa tai priima. Problema natūraliai priimti neįgalius žmones – didesnė suaugusiesiems nei vaikams. Jeigu jau iš darželio ateitų informacija, į kokią mokyklą neįgalus vaikas eis, mokytojas galėtų pasiruošti, kad jo klasėje bus, tarkim, vienas vaikas, turintis judėjimo negalią, kitas – intelekto. Tada būtent tokios pagalbos specialistų galima pasitekti, o pedagogams įgyti atitinkamų žinių apie konkrečius neįgalumus. Neįmanoma ir, matyt, nereikalinga, kad mokytojas žinotų apie visas ligas ir negalias, o mokykloje būtų visų medicinos sričių specialistai“, – realistiškai į problemos spendimą žiūri Ramunė.

Ribos ir užribiai

Anot Simono mamos, baigęs specialiąją ugdymo programą, vaikas gali rinktis tik kelias, rankų pirštais suskaičiuojamas, specialybes – floristo, kepėjo ar virėjo padėjėjo ir pan. Dažniausiai – tai specialybės, kurios nelabai padės gyventi ir išgyventi ateityje.

„Vaikai, turintys intelekto negalią, baigę bendrojo lavinimo mokyklas turėtų gauti pažymėjimą, su kuriuo galėtų tęsti mokslus profesinėse mokyklose. Rinktis specialybes iš didesnio jų spektro ir įgyti, kad ir siaurą, tačiau pomėgius ir gebėjimus atitinkančią profesiją. Tada jaunuoliai galbūt rastų neįgaliesiems pritaikytų darbo vietų ar patys su kitų pagalba jas sau susikurtų. Nederėtų pamiršti ir mokymosi visą gyvenimą galimybės, kurią turi sveikoji visuomenės dalis, o intelekto neįgalios žmonės jos neturi“, – pastebi Ramunė. Justo mamai Danutei ne kartą tarnybiniais reikalais (ji dirba policijoje) teko susidurti su konfliktinėmis situacijomis mokyklose, kurios parodė, jog labai dažnai mokyklų administracijos, vyresnio amžiaus pedagogai neturi įgūdžių bendrauti nei su neįgaliuosius vaikus auginančiais tėvais, nei su pačiais neįgaliais vaikais. Lietuvos visuomenė, ypač regionuose, dar nėra pasirengusi į savo tarpą priimti kitokius visuomenės narius kaip sau lygiaverčius. O svarstant apie neįgaliųjų privalomą priėmimą į visas bendrojo lavinimo mokyklas – yra pagrįsto nerimo.

„Yra vaikas, kuris gali apsiginti, ir yra vaikas, kuris pats neapsigins. Deja, niekur nedingusi ir patyčių subkultūra, kuriai ne kiekvienas gali atsispirti, juolab pasipriešinti. Todėl ypač svarbus tėvų vaidmuo. Reikėtų, kad jie eitų į mokyklas, paaiškintų kitiems vaikams, jog yra vaikas, kuris kitoks, lėtesnis, kažko nesuprantantis ir pan. Tiesa, tėvai tai vis drąsiau daro, tačiau reikia, kad ir ugdymo įstaigos tokius tėvus priimtų, juos suprastų ir veiktų drauge. Todėl vaikų, turinčių intelekto negalią, įtraukimas į bendrąjį ugdymo procesą kelia labai daug abejonių. Galbūt Vilnius tam yra pasirengęs, tačiau mažesni miesteliai – ne, nes nėra specialistų, mokytojų padėjėjų, o savivaldybės neturi tiems tikslams pinigų“, – apgailestavo Justo mama.

 

Kliūtys ir tėvų pastangos

Ramunės teigimu, vaikų, turinčių intelekto negalią, baigus mokyklas pasirinkimas toks: mokytis kelių specialybių, kurių darbo rinkoje nelabai reikia, eiti į dienos centrą ir tiesiog ten leisti laiką arba sėdėti namuose. Kol kas neįgalių žmonių perspektyvos labai ribotos. Būtent todėl įtraukusis švietimas turėtų apimti darželį, bendrojo lavinimo mokyklą ir profesinę mokyklą, kad ir neįgalus žmogus būtų paruošiamas gyvenimui visuomenėje, ir visuomenė ugdytųsi natūraliai priimti į savo tarpą negalią turinčius žmones.

Pasak Danutės, kadangi ji turi teisę anksčiau išeiti į pensiją, tad baigė kursus ir įgijo kirpėjos specialybę. Ketina įsteigti kirpyklą neįgaliesiems. Joje sūnus galėtų dirbti administratoriumi. Jos nuomone, visais atvejais patys tėvai turi dėti visas pastangas, kad užtikrintų savo vaikui visaverčio gyvenimo visuomenėje galimybes.

„Jei Justą kasdien aplankytų socialinis darbuotojas ir padėtų išspręsti netipinius sunkumus, sūnus galėtų gyventi gan savarankiškai. Tačiau jei susirgtų ar kas nutiktų – reikėtų pagalbos. Deja, Lietuvoje tokios valstybinių institucijų teikiamos pagalbos nėra. Galima sulaukti pagalbos iš nevyriausybinio sektoriaus, tačiau visuomeninės organizacijos dažniausiai negali garantuoti teikiamos pagalbos tęstinumo“, – sakė neįgalaus vaiko mama.

Tikslas– sutikti, pažinti ir priimti

Pasak „Betzatos bendruomenės“ atstovės ir neįgalaus vaiko mamos Vaivos, „Betzatos bendruomenėje“ gyvena ir dirba jau suaugę žmonės, turintys intelekto negalią. Dauguma jų bendrojo ugdymo įstaigose mokėsi arba nesimokė dar tarybiniais metais. Kai kurie iš jų iš viso nelankė ugdymo įstaigų, dauguma buvo mokomi specialiosiose mokyklose-internatuose. Kad ir koks buvo tuometinis ugdymas, bet visų dabartinių negerovių šaknis – atskirtis. Negalią turintys vaikai bei suaugę asmenys buvo atskirti nuo „sveikųjų“ pasaulio. Jie vieni kitų nematė, nebendravo, nežaidė ir jokiais kitais būdais nesusidūrė.

„Dabar tie vaikai užaugę, užima įvairiausius valstybinius, politinius postus, kuria ir įgyvendina įstatymus, užsiima verslu bei įdarbina žmones, vadovauja mokykloms, yra įvairių organizacijų vadovais, treneriais. Jų veiklose retai atsiranda vietos negalią turintiems suaugusiems žmonėms ar vaikams, nes jų aplinkoje ir patirtyse šių žmonių tiesiog nebuvo. Jie nežino apie jų poreikius ir gebėjimus bei neturėjo preteksto susimąstyti apie tai, kad žmonės, turintys intelekto negalią, lygiai taip pat, kaip ir visi kiti, nori mokytis ir mokytis visą gyvenimą, dirbti, lankyti baseiną ar tiesiog išmokti šokti“, – sakė Vaiva.

Praėjo 12 m. nuo Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo

Priimtos Švietimo įstatymo pataisos, užtikrinančios neįgalių vaikų teises lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, o mokyklas įpareigojančios tokius vaikus priimti, nurodo aiškią kryptį, kuria bus einama.

Vaikus, turinčius intelekto negalią, auginančios mamos džiaugiasi, kad Lietuvoje siekiama įdiegti tai, kas jau daugelį metų yra įprasta daugelyje Europos Sąjungos šalių. Tačiau jos neturi iliuzijų, jog visa tai įvyks greitai. Dažniausiai įvardinamas terminas – „užtruks, kol užaugs kelios naujos kartos“.

Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais, skubina įgyvendinti pokyčius. Dešimtmečiams – „kelioms kartoms“ – įtraukiojo švietimo atidėliojimo Konvencija nenumato.