2022 04 28

Laisvūnas Čekavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ar valstybės turi moralinę pareigą viena kitai padėti?

Laisvūnas Čekavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste mūsų viešojoje erdvėje pasigirsta nuogąstavimų, esą ukrainiečiais pradedama labiau rūpintis nei lietuviais. Ši ciniška pozicija yra suformuota atmetant tarptautinio teisingumo keliamus atsakomybės reikalavimus. Vis dėlto ji užkabina svarbią problemą, kurios nevalia ignoruoti – ar valstybės išties turi moralinę pareigą viena kitai padėti? Jei taip, kaip ši pareiga turėtų būti įgyvendinama?

Siekti valstybių sienų neapriboto teisingumo trukdo keletas dalykų. Vienas iš jų – visuotinių moralinių pareigų neapibrėžtumas. Žinoma, žmonės geba psichologiškai susitapatinti su kitų skausmu ir šiuo pagrindu formuoti moralines atsakomybes kitiems žmonėms, nepaisant jų politinio statuso. Tačiau mūsų moralinis įsipareigojimas dažnai lieka pagrįstas tik intuityviomis nuostatomis, o ne objektyviais kriterijais. Pavyzdžiui, tiek lietuvis, tiek prancūzas gali jausti tą patį gailestį karo žiaurumus išgyvenantiems ukrainiečiams. Vertindami genocidą, mes intuityviai jaučiame, kad toks klaikus nusikaltimas peržengia individualios valstybės politines aplinkybes. Kitaip tariant, mes visuotinai smerkiame tokius veiksmus. Tačiau kokiu pagrindu yra pagrįstas šis visuotinumas? Kokios galėtų būti bendros visą žmogiškumą aprėpiančios teisingumo normos? Tokių normų apibrėžimas suteiktų aiškesnius moralinius ir politinius įverčius tarptautinėje sferoje.

Tarptautinį teisingumą įgyvendinti taip pat trukdo visuomenių polinkis savo moralinius poreikius susieti su artimiausia aplinka. Valstybė išties turi išskirtinę moralinę vertę – nuolatinis būvis tarp bendrapiliečių ir tų pačių kultūrinių patirčių išgyvenimas mus verčia su jais labiau susitapatinti ir suformuoti daugiau moralinių pareigų. Tačiau suteikdami didesnį dėmesį vietiniams iššūkiams galime pamiršti tarptautinio masto bėdas.

Kaip galima suderinti vietines atsakomybes ir moralines pareigas visai žmonijai? Ar gali egzistuoti bendros tarptautinio teisingumo normos, kurios nepanaikintų kultūrinių bei tautinių savitumų? Į šiuos klausimus atsakymus galime rasti filosofės Marthos Nussbaum samprotavimuose.

Filosofė Martha Nussbaum. EPA nuotrauka

Pasak M. Nussbaum, mūsų svarstymai apie teisingumą pirmiausia turėtų būti susiję ne su teisių apsauga ar naudos maksimizavimu, bet su visuotiniais pajėgumais, kurie yra skirti įgalinti žmogaus funkcionavimą. Kitaip tariant, bet kokia teisingumo institucinė schema turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tai, kokiu mastu ji suteikia piliečiams „pajėgumų“, t. y. progų įsitraukti į gero gyvenimo vizijos įgyvendinimą. M. Nussbaum išveda 10 kriterijų, pagal kuriuos gyvenimas gali būti laikomas žmogišku (pvz., praktinis protas, kognityviniai gebėjimai) bei geru (pvz., pajėgumas turėti gerą sveikatą, pajėgumas susidaryti gėrio sampratą). Šios pozicijos pagrindinis privalumas yra tas, kad ji įvardija visuotinai gerą gyvenimą nustatančias aplinkybes. Tai valstybėms leidžia pamatuotai įsivertinti, ar ir kiek savo bei kitų šalių gyventojams buvo suteiktas pajėgumas gyventi gerai.

Gali pasirodyti, kad bendrų moralinių normų numatymas iš valstybių atima vieną iš pagrindinių politinių funkcijų – teisingumo nuostatų apibrėžimą. Tačiau M. Nussbaum nesudaro užbaigto gero gyvenimo elgesio taisyklių sąrašo. Ji kalba apie tai, kad reikia užtikrinti būtinus pajėgumus, leidžiančius žmogui pačiam rinktis gerą gyvenimą. Pajėgumų prieigą vertėtų suvokti kaip rėmą, kurio turinį piliečiai yra laisvi užpildyti patys, tačiau jie negali peržengti šio rėmo ribų. Piliečiai yra laisvi teikti prioritetą skirtingoms gerą gyvenimą nusakančioms sritims, taip skirtingai realizuodami gero gyvenimo viziją, tačiau visos šios potencialiai skirtingos operacijos vyks tarp tų pačių rėmų.

Vadinasi, teisingumas, pagrįstas pajėgumų prieiga, gali būti taikomas kaip toks modelis, kuris nustato bendrą atskaitos tašką skirtingų pozicijų atstovams spręsti politines problemas. Užuot kalbėjus apie abstrakčias politines laisves, pajėgumų prieiga ne tik įvardija, ką konkrečiai politinės laisvės reiškia, bet ir nusako, kodėl jos gali būti apskritai reikalingos geram žmogaus gyvenimui. Tai leidžia suteikti aiškesnę politinę kryptį gėrybių paskirstymo atžvilgiu: politikos tikslas tampa nebe pirminių gėrybių maksimizavimas, bet strateginis apibrėžimas, kokių gėrybių reikia kokiam gerovės tikslui siekti bei kodėl tas tikslas apskritai yra šios visuomenės siekinys. Pajėgumų prieiga suteikia aiškų pagrindą kiekvienai visuomenei apibrėžti savo gerovės valstybės sampratą.

Ką tai reikštų tarptautinėje sferoje? Stebėdami karą Ukrainoje, mes matome, kaip negailestingai yra naikinama ukrainiečių galimybė apskritai gyventi ir juo labiau gyventi gerai. Mums, turintiems panašią istorinę patirtį bei gyvenantiems greta agresoriaus, tai yra akivaizdu. Tačiau mūsų patirtis nėra visuotinė, didelė dalis pasaulio populiacijos į karą Ukrainoje žvelgia taip, kaip eilinis lietuvis žvelgia į karus Etiopijoje, Mianmare ar Jemene.

Pajėgumų prieiga, leisdama konkrečiai įvardyti gerą gyvenimą nusakančias aplinkybes, taip pat leidžia aiškiau įvardyti Rusijos ar bet kurios kitos agresorės sukeltas blogybes. Užuot politinį diskursą grindžiant abstrakčiais lozungais kaip „Stop the war“ ar „Peace in Ukraine“, būtų galima teigti: „Ukrainoje naikinamos ligoninės – jie netenka pajėgumo gyventi sveikai. Ukrainoje žudomi žmonės – jie netenka pajėgumo turėti artimus ryšius su kitais. Ukrainoje naikinami kultūriniai objektai – jie netenka pajėgumo patirti dvasiškai praturtinančias patirtis.“ Toks konkretus reiškinių apibrėžimas tarptautinėje sferoje leistų geriau įvertinti politinę situaciją.

Iš vienos pusės, būtų kalbama ne tik tai, kad Ukrainoje reikia taikos, bet kartu įvardyta, kodėl ši taika apskritai yra reikalinga – taptų aiškiau, už kokį gėrį yra kovojama. Iš kitos pusės, tai leistų išryškinti Rusijos daromus žiaurumus – jų aktai būtų vertinami ne kaip banalus blogis, prieš kurį gali nusvirti rankos, bet kaip akivaizdūs ir konkretūs nusikaltimai gėriui. Mąstant tiksliomis moralės kategorijomis, karas Ukrainoje neliktų toks tolimas, abstraktus reiškinys. Ypač toms visuomenėms, kurių karas tiesiogiai neliečia.

Taip pat blogis būtų geriau atpažįstamas ne tik radikalia savo forma kaip dabar. Situacijos išryškinimas gali sukelti didesnį moralinį susirūpinimą. Volodymyras Zelenskis yra teisus sakydamas, kad tai yra ne tik ukrainiečių, o visų Vakarų karas su Rusija. Tai yra karas tų, kurie geba vadovautis bendromis moralinėmis ir teisingumo normomis, su tais, kurie šias normas sąmoningai bando sunaikinti.

Maža to, ši teisingumo teorija leidžia atsakyti, kodėl mes turime moralinę pareigą padėti kitoms valstybėms. Bendrų moralinių normų laikymasis numato bendras moralines atsakomybes. Pavyzdžiui, jeigu sutinkame, kad pajėgumas gyventi sveikai yra kiekvieno gero žmogiško gyvenimo sudedamoji dalis, būtų moraliai neteisinga manyti, kad vokiečiams, japonams ar bet kuriai kitai tautai gali nerūpėti ukrainiečių pajėgumas gyventi sveikai.

Pajėgumai kaip moralinės normos yra pagrįstos universaliu pagrindu – jos reikalingos visų ir kiekvieno žmogaus geram gyvenimui. Tuo tarpu pajėgumų interpretacijos ir konkretūs įgyvendinimai yra priklausomi nuo politinių aplinkybių – kiekviena valstybė sau apibrėžia, ką šis pajėgumas jiems turi reikšti ir kaip jį reiktų įgyvendinti. Tai reiškia, kad tarptautinė teisingumo teorija, pagrįsta pajėgumų prieiga, numato, kad mes turime moralinę pareigą užtikrinti valstybėms progą pačioms apibrėžti pajėgumų turinį bei juos įgyvendinti. Pavyzdžiui, pajėgumas gyventi sveikai reiškia pajėgumą apibrėžti ir įgyvendinti savo sveiko gyvenimo sampratą. Valstybių pasirinkimas nepadėti viena kitai šiame kontekste būtų moraliai neteisingas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Esminį iššūkį kelia šios moralinės pareigos vykdymo apimtys. Mąstant vien politiškai („realistine“, šmitiška prasme), valstybių tarpusavio pagalbą skatina saugumo sumetimai. Pavyzdžiui, Lietuvos didesnė pagalba Ukrainai gali būti paaiškinta tuo, kad lietuviai supranta, jog dabar nepadėjus ukrainiečiams karas persikels čia. Nors ši mąstymo linija gali pasirodyti įtikinama, tai suteiktų kur kas mažiau paskatų padėti kitoms valstybėms, kurioms karas Ukrainoje lemia mažesnę tiesioginę grėsmę jų saugumui. Kitaip tariant, tokia nuostata jiems nesuteiktų papildomos motyvacijos didinti savo tiekiamą pagalbą Ukrainai. Dėl šios priežasties moralinio argumento integracija į politinį diskursą gali paskatinti geresnius rezultatus. Jeigu puoselėsime ir kartosime mintį, kad Rusijos karas prieš Ukrainą yra ne tik politiškai, bet ir moraliai neteisingas, galbūt išvysime ankstesnę jo baigtį. Jeigu nesustosime konkrečiai įvardinti, kokius žiaurumus vykdo Rusija ir už kokį gėrį kovoja Ukraina, galbūt tai paskatins mus visus operatyviau reaguoti.

Pajėgumų prieiga leidžia į politines problemas pažvelgti iš moralinės perspektyvos apibrėžiant gėrio (ar blogio) turinį. Viešajame diskurse dažniausiai yra kalbama apie technines karo detales ir rečiau užsimenama apie valstybių moralines pareigas bei atsakomybes viena kitai padėti. Tai nereiškia, kad techninės detalės nėra svarbios, tačiau moralinis žiūros taškas leidžia geriau atpažinti blogio kilmę, formą, šaknis ir kviečia išrauti jo daigus. Karą Ukrainoje sukėlusio blogio šaknų jau neišrausime, tačiau galime sau ir kitiems priminti, kodėl turime pareigą ukrainiečiams padėti siekti gero gyvenimo.