Ar Vokietijos sinodinis kelias veda į konfrontaciją su Šventuoju Sostu?

Griežtas perspėjimas Vokietijos katalikams

Pareiškime pabrėžiama, kad Vokietijos sinodas neturi įgaliojimų įpareigoti vyskupus ir tikinčiuosius priimti naujus valdymo būdus ir naujas doktrinines bei moralines nuostatas. Jame taip pat primenama, kad bet kokie pokyčiai Bažnyčios struktūrose ar doktrinoje gali būti įgyvendinami tik susitarus dėl to visuotinės Bažnyčios lygmeniu.

Čia cituojamas ir 2019 metais paskelbtas Šventojo Tėvo laiškas keliaujančiai Dievo tautai Vokietijoje: „Visuotinė Bažnyčia gyvena dalinėse Bažnyčiose ir dalinių Bažnyčių dėka, lygiai kaip dalinės Bažnyčios gyvena ir klesti visuotinėje Bažnyčioje ir jos dėka, o jei jos atsiskiria nuo visos Bažnyčios kūno, jos silpsta, ima irti ir miršta. Todėl reikia visada palaikyti gyvą ir veiksmingą bendrystę su visu Bažnyčios kūnu.“

Šventojo Sosto pareiškimo pabaigoje išsakoma viltis, kad Vokietijos dalinių Bažnyčių sinodinio kelio pasiūlymai bus įtraukti į visuotinės Bažnyčios sinodinį kelią, kad praturtintų viena kitą ir parodytų vienybę, kuria Bažnyčios kūnas liudija savo ištikimybę Viešpačiui Kristui.

Vokietijos sinodinio kelio ypatingumas

Vokietijos sinodinį kelią visų pirma paskatino pastaraisiais metais dalyje šios šalies vyskupijų nustatytas didelis dvasininkų vykdyto lytinio išnaudojimo mastas. Vienas iš sinodo tikslų – teikti siūlymus bažnytinėms reformoms, kurios leistų užkirsti kelią tokio pobūdžio nusikaltimams ateityje. Vokietijoje pirmoji sinodinė asamblėja įvyko dar 2020 m. sausį, o baigiamoji – 2022 m. vasarį. Priminsime, kad Vatikano inicijuotas Sinodinis kelias visuotinėje Bažnyčioje buvo pradėtas 2021 m. rudenį, jo pabaigos laukiama 2023 m. rudenį Romoje įvyksiančiame Vyskupų sinode.

Tarp keturiolikos Vokietijos sinodinio kelio rezoliucijų, priimtų pasauliečių delegatų ir visų šalies vyskupų dviejų trečdalių balsų dauguma, buvo sprendimas dėl tikinčiųjų teisės dalyvauti parenkant naujus vyskupus, siūlymas panaikinti privalomą kunigų celibatą, atverti galimybę moterims priimti bent diakonato šventimus bei raginimas iš esmės peržiūrėti Bažnyčios mokymą apie homoseksualumą, taip pat ir dėl galimybės laiminti Bažnyčioje visas mylinčias poras, nepaisant jų lytinės orientacijos.

Ar Vatikanas siekia numarinti Vokietijos sinodinį kelią?

Vokietijos katalikų žiniasklaidai žinia apie tokį Vatikano pranešimą buvo gana netikėta, tačiau reakcijų į gana kritišką pranešimo toną, kaip ir buvo galima tikėtis, būta skirtingų.

Erfurte dirbanti dogmų teologijos profesorė Julija Knopp interviu agentūrai KNA atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas Šventojo Sosto pareiškimas yra nepasirašytas, taigi neaišku, kas yra jo rengėjas. Be to, profesorės įsitikinimu, rašte išsakomas nerimas eilinį kartą neturi pagrindo, nes kiekvienas dalyvavęs Sinodinio kelio susitikimuose gali paliudyti, kad niekas neturėjo intencijos vienašališkai spręsti klausimus, kuriems reikalingas visuotinės Bažnyčios pritarimas. Teologė išreiškė viltį, kad, laikantis Šventojo Sosto numatytų procedūrų, Vokietijoje priimti sinodiniai nutarimai bus aptariami ir Pasauliniame sinodiniame kelyje, ieškant visuotinei Bažnyčiai tinkamų sprendimų ar korektūrų, pavyzdžiui, dėl sinodinio vyskupų valdžios įgyvendinimo, dėl struktūrinės moterų diskriminacijos įveikos ir dėl diskriminuojančio Bažnyčios mokymo apie netradicinį seksualumą.

Gerokai griežčiau apie minėtą Vatikano pareiškimą atsiliepė portalo „Publik-Forum“ apžvalgininkas Matthias Drobinskis. Didžiausią pasipiktinimą jam kelia tai, kad Šventojo Sosto vardu pareiškime kalbama pabrėžiant turimos galios monopolį ir akivaizdžiai priešinantis net mintims apie galimus pokyčius. M. Drobinskis piktinasi akivaizdžiu tiek Vatikano, tiek popiežiaus nenoru girdėti tikinčiųjų siūlymų nei dėl vyskupų parinkimo, nei dėl moterų šventimų, nei dėl celibato, nei dėl homoseksualumo, nei dėl kontracepcijos.

Portalo „Publik-Forum“ apžvalgininko nuomone, dabar Sinodiniam keliui, pradėtam siekiant esminių Bažnyčios reformų, gresia mirtis. Rugsėjo pradžioje vėl susirinksiantiems Vokietijos sinodo delegatams teks rinktis tarp dviejų prastų alternatyvų. Viena iš jų būtų visų iš Romos gautų įspėjimų ignoravimas ir savų sprendimų laikymasis, remiantis pagrįstais teologiniais argumentais. Drauge tai reikštų atvirą ir fundamentalų konfliktą su popiežiumi ir Romos kurija. Daugeliui Vokietijos vyskupų tokia eiga būtų neįsivaizduojama. Ji keltų ir didelę skilimo grėsmę daugelyje bendruomenių. Kita alternatyva – tai numatytų planų atsisakymas, kuris tarp dalies tikinčiųjų sukeltų nusivylimo bangą ir abejonių dėl tolesnio priklausymo tokiai reformų nepajėgiančiai įgyvendinti institucijai.

Užkirstas kelias Bažnyčios protestantizacijai?

Popiežius Pranciškus, prieš kelias savaites atsakydamas į klausimą dėl Vokietijos sinodinio kelio krypties, atsakė trumpai: „Vokietijoje jau yra viena puiki evangelikų Bažnyčia. Nereikia dar vienos.“ Panašaus požiūrio laikėsi Bonos miesto dekanas ir vienas iš Sinodinio kelio delegatų kun. Wolfgangas Pickenas. Jis teigiamai vertino Vatikano ryžtą nužymėti Vokietijos sinodiniam keliui aiškias ribas, interviu portalui Domradio.de pabrėždamas, kad daugelis Sinodo priimtų nutarimų prieštarauja tiek dabartiniam Bažnyčios mokymui, tiek bažnytinei teisei. Kunigo nuomone, jais siekiama iš esmės pakeisti Bažnyčios mokymo pagrindus ir sukurti naujas bažnytines normas vokiškai kalbančiose šalyse. Bonos dekano nenustebino tai, kad popiežius Pranciškus nedelsdamas sureagavo į procesus, keliančius grėsmę visuotinės Bažnyčios vienybei, todėl svarbiausia šio Vatikano pareiškimo žinia Vokietijos Bažnyčiai – tai kvietimas derinti savo reformų planus su visuotine Bažnyčia ir tokiu būdu išvengti rimtos konfrontacijos ar net skilimo pavojaus.

Kunigo nuomone, tragiška yra tai, kad pastaroji raida riboja būtinų reformų ir pokyčių galimybę ir gali sukelti daug nusivylimų eiliniams tikintiesiems. Jis pasidalijo ir tam tikra nuoskauda dėl to, kad sinodiniuose susitikimuose vietos diskusijoms nebuvo paliekama, nebuvo linkstama įsiklausyti į oponuojančius balsus tiek iš išorės, tiek iš vidaus, o siekiama vien įgyvendinti tą darbotvarkę, apie kurią nuo pat pradžių buvo paskelbta.

Laikraščio „Die Tagespost“ redaktorius Guido Horstas taip pat tvirtina tikėjęsis, jog Roma imsis priemonių, kad Sinodinis kelias Vokietijoje nesibaigtų nauja Bažnyčios protestantizacija. G. Horsto įsitikinimu, reformos neabejotinai bus vykdomos, tačiau tik vienybėje su popiežiumi ir visuotine Bažnyčia.