Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 11

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Rašytojas Kurtas Vonnegutas. Wikipedia.org nuotrauka

2022 11 11

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ar žmoniją vis dar įmanoma išgelbėti nuo katastrofos? Aktualus klausimas Kurto Vonneguto šimtmečiui

Ironiškosios frazės „Nieko nepadarysi“ – So it goes – autoriui, vienam įtakingiausių XX a. rašytojų, amerikiečių prozininkui Kurtui Vonnegutui Jaunesniajam (1922–2007) 2022-ųjų lapkričio 11-ąją sukanka šimtas metų. Minėtoji frazė K. Vonneguto romane „Skerdykla Nr. 5“ sutinkama šimtą šešis kartus.

„Nieko nepadarysi“ dvasios persmelktas ne tik garsusis K. Vonneguto antikarinis autobiografiniais faktais paremtas romanas „Skerdykla Nr. 5, arba vaikų kryžiaus žygis: šokis su mirtimi iš pareigos“ (Slaughterhouse-Five, or, The Children’s Crusade: A Duty-Dance with Death), laikomas absurdo literatūros ir juodosios komedijos klasika. Visa jo proza patraukia juoduoju humoru, idėjos originalumu ir lengvumu. Tačiau už šio apgaulingo paprastumo veriasi gelmės – juodasis humoras ir „nieko nepadarysi“ dvasia tampa baimės dėl pasaulio ateities priedanga.

K. Vonneguto romanuose, apsakymuose, esė, pjesėse aštrus siužetas pinasi su moksline fantastika ir grotesku, vaizduotės polėkis – su piktdžiugiška ironija, nuoširdžia satyra, antiutopija ir tragikomedija. Esminės temos K. Vonneguto kūryboje – dehumanizuojantis technologijų poveikis, gerumas kaip vienintelis būdas įveikti kvailybę ir žiaurumą, žmogaus kova su kenkėjišku pasauliu.

Save K. Vonnegutas vadino „religingu ketvirtos kartos amerikiečių–vokiečių skeptiku-laisvamaniu“. Vienu metu jo kūryba buvo kone viduramžiškai persekiojama: pavyzdžiui, garsioji „Skerdykla Nr. 5“ JAV pateko į „kenksmingų“ knygų sąrašą, buvo šalinama iš bibliotekų, o pasipiktinę žmonės patys savanoriškai ją degindavo laužuose.

K. Vonnegutas tapo aštuntojo dešimtmečio pasipriešinimo kultūros simboliu. Savo knygose ir paskaitose kritikavo valdančiuosius ir kvestionavo mokslo pasiekimus, susijusius su naujų žudymo ginklų kūrimu. Jo knygoje „Žmogus be tėvynės“ (su paantrašte „Gyvenimo Amerikoje valdant George’ui W. Bushui prisiminimai“, A Man Without a Country: A Memoir of Life in George W. Bush’s America, 2005 m.) reiškiamos pretenzijos valdančiajam Amerikos elitui. George’ą W. Bushą ir jo kohortą K. Vonnegutas laikė psichopatais, „defektų iš prigimties sužalotomis būtybėmis, neturinčiomis sąžinės“.

„Žmonės taps laimingesni ne tada, kai išras vaistus nuo vėžio ar išsilaipins Marse, ar įveiks rasizmą, ar išvalys Erio ežerą, o tada, kai atras būdą vėl gyventi pirmykštėmis bendruomenėmis. Tokia mano utopija“, – yra teigęs K. Vonnegutas.

Kurtas Vonnegutas su kariuomenės uniforma Antrojo pasaulinio karo metais. Wikipedia.org nuotrauka

K. Vonnegutas: „Mes – destruktyvūs gyvuliai“

K. Vonnegutas gimė 1922-ųjų lapkričio 11-ąją Indianapolyje, Indianos valstijoje, Kurto Vonneguto Vyresniojo ir Edith Lieber šeimoje. Vienuolikto mėnesio vienuoliktąją JAV minima Veteranų diena, nes 1918-aisiais tądien baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Rašytojas nevienareikšmiškai vertino savo gimimo datą. Viena vertus, ir pats buvo veteranas, tik nebe Pirmojo, o Antrojo pasaulinio karo. Kita vertus, jam buvo mieliau šią datą sieti ne su Veteranų, o su Paliaubų diena, koks šventės pavadinimas buvo iš pradžių.

K. Vonneguto gyvenimas buvo nelengvas. Vaikystė prabėgo JAV Didžiosios depresijos laikotarpiu. Dėl akcijų rinkos griūties šalis paniro į skurdą. Kurto tėvo finansinė padėtis susvyravo, ir jam teko keletą metų sėdėti be darbo. Tuo metu ėmė krikti būsimo rašytojo motinos psichika. Dėl ligos 1944-aisiais ji pasitraukė iš gyvenimo. Tai labai paveikė K. Vonnegutą. Kaip ir Antrasis pasaulinis karas, vokiečių nelaisvė, kurioje jis atsidūrė tų pačių nelemtųjų 1944-ųjų pabaigoje. Tuo metu jis savanoriavo JAV kariuomenėje, buvo 106-osios pėstininkų divizijos 423-iojo pėstininkų pulko eilinis.

K. Vonnegutas buvo išsiųstas į darbų stovyklą Drezdene. Naktis praleisdavo skerdykloje numeris penki, kurioje anksčiau buvo laikoma skerdiena ir kur oro atakų metu buvo uždaromi karo belaisviai. Ten K. Vonnegutas glaudėsi ir per Drezdeno bombardavimą. Atakai praėjus 22-ejų kapralui Vonnegutui ir kitiems per stebuklą likusiems gyviems belaisviams teko kasti namų griuvėsius ir traukti iš po jų bombų sumaitotus žmonių palaikus. Apie tai rašytojas išsamiai papasakos vienoje iš savo vėlyvųjų esė – „Rauda pasklis po visas gatves“ (Wailing Shall Be in All Streets).

Daugelio mėgstama teigti, kad K. Vonnegutą pakeitė Drezdeno bombardavimas. Viename interviu jis pats yra sakęs, kad Drezdeno tragedijos sureikšminimą jo gyvenime lėmė knygos „Skerdykla Nr. 5“ populiarumas. Esą jei ši knyga nebūtų tapusi bestseleriu, šis faktas būtų buvęs tik kukli jo gyvenimo neganda.

Tačiau nieko nuostabaus, kad visą likusį gyvenimą K. Vonnegutas neapkentė karo. Liepsnose merdintis Drezdenas pakeitė jaunuoliškus įsivaizdavimus apie tai, kad civilizacija byloja žmonijos išmintį, K. Vonnegutas tarsi praregėjo ir kartu gimė kaip rašytojas, bandantis suvokti, kodėl šių dienų civilizacijos žmonės tokie barbarai, dar žvėriškesni nei niūriais viduramžiais. Karas – ar būtų turėjęs mintyje Antrąjį pasaulinį, ar Vietnamą, Iraką, ar apskritai bet kurį ginkluotąjį konfliktą, K. Vonnegutui tapo žiauraus absurdo ir brutalumo įrodymu.

„Esame įpratę girdėti, – kalbėjo K. Vonnegutas 1970-aisiais amerikiečiams studentams, – kad mokslo idėja padarys mūsų gyvenimą labai malonų ir laimingą. O išėjo taip, kad didžiausius mokslinės idėjos atradimus mes numetėme ant Hirošimos, viską sunaikindami. Ir tuomet pasišnekėjau su savimi nuoširdžiai. Klausyk, kaprale Vonnegutai, tariau sau, galbūt nereikėtų būti nusiteikusiam taip optimistiškai?“ Todėl savo kūryboje jis nuolat stengėsi rasti atsakymą į kankinantį klausimą: kaip išgelbėti žmoniją nuo katastrofos, kurią jai ruošia verslininkai, politikai, mokslininkai – visi, pamiršę apie žmogų?

Kitame interviu rašytojas yra kalbėjęs: „Žmonės visuomet buvo ir tebelieka didžiausi gyvuliai – esu rašęs apie tai. Manau, žmogus yra didžiausia evoliucijos klaida.“ O žurnalistui uždavus klausimą, kas galėtų pakeisti žmones, K. Vonnegutas tiesiog pradėjo vardyti atsitiktinius gyvūnų pavadinimus. Klausėjas nustebo ir patikslino, kad gyvūnai negali protauti, tačiau į šią pastabą buvo atsakyta taip: „O kam protas reikalingas? Vandenilinėms bomboms kurti? Mes – destruktyvūs gyvuliai. Visi mano, kad evoliucija – nuostabus dalykas. Tiesiog pažvelkite į begemotą – tai juk pritrenkianti evoliucijos idėja.“

Panašių minčių pilna K. Vonneguto knyga „Katės lopšys“ (Cat’s Cradle), pasirodžiusi 1963-iaisiais. Joje pasakojama apie mokslininką Feliksą Honikerį, išradusį medžiagą „ledas-9“, galinčią ledu paversti bet kokį skystį įvykus menkiausiam sąlyčiui. Jeigu medžiaga patektų į vandens telkinius, susijungiančius su pasaulio vandenynais, visas vanduo Žemėje sušaltų ir gyvybė išmirtų.

K. Vonneguto nuomone, bet kuris žmogaus išradimas gali tapti ginklu, ir mokslininkai retai susimąsto apie savo atradimų padarinius. „Gyvenimo taisyklė – jeigu ką nors išradote, ką galima panaudoti prieš žmoniją, tai ir bus panaudota prieš žmoniją“, – yra teigęs K. Vonnegutas.

Rašytojas Kurtas Vonnegutas su savo šeima 1955 m. Wikipedia.org nuotrauka

Vienatvės priešnuodis – gausi šeima

Dažnas motyvas K. Vonneguto prozoje – vienatvė, kurią rašytojas vadino esmine šių dienų žmogaus problema. Vienatvė prasiveržia jo herojų: Kilgoro Trauto, Bilio Piligrimo, Vilburo Sveino, Voltero F. Starbeko, Rudžio Valco – nerimastingomis jausenomis. Atvirai ar užuominomis K. Vonnegutas mums leidžia suvokti: geriausias būdas pasijausti reikalingam ir įgyti ramybę – turėti gausią šeimą, kur bendrystės ryšiais susaistyti vaikai ir tėvai, senosios ir jaunosios kartos.

Pats rašytojas jautėsi labai vienišas, nors ir turėjo didelę šeimą, buvo pripažintas literatūros pasaulyje. Jis yra sakęs: „Žmones dažnai kamuoja vienatvė, tas jausmas, lyg būtum atitrūkęs nuo kitų, nuo gyvenimo. Kaip anksčiau nėra būrio giminių, geraširdžių kaimynų, vaikystės draugų. Ir rašytojas gali tapti ta jungtimi, jis gali suburti aplink save tuos, kurie mąsto kaip jis, tiki tuo, kuo ir jis… Neatimkite iš manęs tikėjimo žmogaus laime: negalėčiau tuomet dorotis su asmeninėmis pesimistinėmis nuotaikomis – o joms tiek daug priežasčių! – jeigu neturėčiau šios kuklios, saulėtos svajonės! – tos savo utopijos…“

Paties K. Vonneguto gyvenime didelė šeima atsirado kaip tragiškų aplinkybių padarinys. Jo sesuo Alice, su kuria jį siejo artimas ryšys, mirė nuo vėžio būdama vos keturiasdešimties. Praėjus kelioms dienoms po netekties žuvo sesers vyras – taip trys našlaičiais likę sūnėnai tapo K. Vonneguto įsūniais. Tuo metu jis jau turėjo ir savo tris vaikus. 1979-aisiais rašytojas vedė antrą kartą – fotografę Jill Krementz, ir juodu dar įsidukrino naujagimę Lily.

Rašytojo sūnus Markas Vonnegutas yra dalijęsis prisiminimais, kad tėvas vaikus retai apdovanodavo dėmesiu ir švelnumu, dažniau susitelkdamas į savo darbus ir knygas. Išties K. Vonnegutas labai stengėsi rašytojystę paversti profesija, iš kurios galėtų pragyventi.

Esame įpratę girdėti, kad mokslo idėja padarys mūsų gyvenimą labai malonų ir laimingą. O išėjo taip, kad didžiausius mokslinės idėjos atradimus mes numetėme ant Hirošimos, viską sunaikindami. Ir tuomet pasišnekėjau su savimi nuoširdžiai. Klausyk, kaprale Vonnegutai, tariau sau, galbūt nereikėtų būti nusiteikusiam taip optimistiškai?

Humanitarinės misijos dalyvis, profeministas, žmogaus teisių gynėjas

Ūgtelėjus vaikams, K. Vonnegutas vėl atsidūrė tarp kulkų – šįkart aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išvykęs su humanitarine misija į Afriką, į nepriklausomybę nuo Nigerijos paskelbusią Biafro respubliką, kamuojamą bado, ligų, bombarduojamą, naikinamą. Savo išvykos įspūdžius K. Vonnegutas sudėjo į esė „Biafra: išduotoji tauta“ (Biafra: A People Betrayed, 1979 m.). Esė jis prisipažįsta raudojęs dėl Biafros, tiesa, tik vieną sykį. Vos per kelias valandas po to, kai lėktuvas, kuriuo skrido ir K. Vonnegutas, pakilo į orą kelionei atgal, Biafra buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

Šiai Afrikos šaliai dedikuota esė persmelkta tykaus buitinio tragizmo, kurį K. Vonnegutas itin įtaigiai mokėjo pasitelkti. Prisidengęs paprastu žmogumi, kuris stebisi viskuo, ką mato, rašytojas keliais puslapiais atskleidė labai gyvą ir ryškų tautos portretą, ne nugalėtos ir sutryptos, bet savitai didžios. Kai didis gali būti kiekvienas, atkakliai gyvenantis įprastą kasdienybę, net jei už tavo namų slenksčio sprogsta bombos.

Antikarinis K. Vonneguto tonas tiesiogiai susijęs ir su moterų klausimu, nors iš pažiūros jo prozoje ne taip ir lengva aptikti susidomėjimą feminizmo apraiškomis. Jo romanų herojės – arba trapios, kenčiančios, tačiau iš esmės gana keistos, efemeriškos būtybės, arba svajotojos ir utopikės. Tačiau iš tiesų rašytojas ne sykį yra kėlęs klausimą apie moterų padėtį visuomenėje, jų lygias saviraiškos teises. Šis klausimas tarp eilučių kirba dar pirmajame K. Vonneguto romane „Pianola“ (Player Piano, 1952 m.), o vėlesniajame „Mėlynbarzdis“ (Bluebeard, 1987 m.) pagrindinis herojus, menininkas Rabo Karabekianas, ne sykį patiria dvasinį atgimimą savo gyvenimo kelyje sutikęs moterį. Ir ne veltui paveikslas, ties kuriuo darbuojasi dailininkas ir kurį slepia nuo pašalinių akių, vadinasi „Atėjo moterų laikas“.

Maža esti nepaminėtų socialinių grupių K. Vonneguto romanuose, kurių problemoms aptarti jis neatrastų vietos savo kūryboje. Mažas žmogus su savo nelaimėmis ir didelėmis baimėmis kelia K. Vonnegutui empatiją. „Mėlynbarzdžio“ įžangoje K. Vonnegutas cituoja savo sūnaus Marko laišką: „Tam mes čia ir esame, kad padėtume vienas kitam susidoroti su visu tuo, kad ir kaip tai pavadintume.“

K. Vonnegutas yra ir daug rašęs, ir kalbėjęs apie žmogaus teisę gauti kokybišką medicininę pagalbą, nesijausti diskriminuojamam pagal rasę, turėti šiltą pastogę virš galvos ir nestokoti maisto. Tačiau svarbiausia žmogaus teise K. Vonnegutas laikė gailestingumo, empatijos teisę. Nes gyvenimas sudėtingas. Ir jeigu matai, kad nesusidoroji su juo, netgi turi turėti teisę oriai iš jo išeiti.

Rašytojas Kurtas Vonnegutas. EPA nuotrauka

K. Vonnegutas šnekasi su mirtimi

„Čempionų pusryčiuose“ (Breakfast of Champions, 1973 m.) – pačiame liūdniausiame ir kartu juokingiausiame iš K. Vonneguto romanų – galima rasti trumpą rašytojo pokalbį su pačiu savimi, kuriame jis prisipažįsta, kad bijo vienąsyk nusižudyti – kaip ir jo motina.

Edith Vonnegut (mergautinė pavardė Lieber) iš gyvenimo pasitraukė, kai rašytojas buvo vos perkopęs dvidešimt. Slogią žinią jis išgirdo grįžęs namo iš karinio parengimo stovyklos švęsti su šeima Motinos dieną. Motinos mirtis paženklino visą kūrybinį ir gyvenimiškąjį K. Vonneguto kelią. Devintajame dešimtmetyje, po dešimtmečio nuo „Čempionų pusryčių“ pasirodymo, jau būdamas garsus ir kartu kamuojamas sunkios depresijos, K. Vonnegutas irgi bandė pasitraukti iš gyvenimo. Kaip yra kartojęs, nusišauti jam trukdąs tik blogas pavyzdys, kurį paliktų savo septyniems vaikams.

Mirties įvaizdis ryškus jo romanuose netgi ne todėl, kad karo metais regėjo daugybę žuvusiųjų. K. Vonnegutas nuolat diskutavo su savo mirtimi, padarydamas šį dialogą viešai prieinamą milijonams skaitytojų. Kaip yra sakęs Jerome’as Klinkowitzas, K. Vonneguto bičiulis ir jo kūrybos tyrinėtojas, į gyvenimo pabaigą rašytojas buvo niūrios ir prislėgtos nuotaikos. Ir išvis: tikrasis Vonnegutas, tas erzinantis niūruolis, toli gražu nepriminė to geraširdžio išminčiaus, kokio paveikslą piešė žiniasklaida. Tačiau paradoksas: K. Vonneguto knygos persmelktos šilumos ir supratingumo. Mirties apmąstymai jo knygose jos neiškreipia, nesutirština. Taip, mirtis po savęs palieka tuštumą ir sielvartą. Tačiau bijoti jos beprasmiška, nes ji vis tiek ateis. Nieko nepadarysi – so it goes.

Ką skaityti lietuviškai

Į lietuvių kalbą „Kitų knygų“ leidyklos išversti šie K. Vonneguto kūriniai: „Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, „Katės lopšys“, „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms“, „Titano sirenos“, „Sveiki atvykę į beždžionyną“, „Žmogus be tėvynės“, „Galapagai“. Daugelio K. Vonneguto romanų pamatą sudaro jo biografijos faktai: jaunystės išgyvenimai atspindėti „Pianoloje“ (1952 m.). Autorius aprašo ateitį, kurioje bet kokios profesijos žmogų gali pakeisti mašina. Romanai „Titano sirenos“ (1959 m.) ir „Katės lopšys“ (1963 m.) priskiriami mokslinei fantastikai.

1967 m. gauta Solomono R. Guggenheimo stipendija suteikė galimybę K. Vonnegutui aplankyti Drezdeną – taip 1969 m. dienos šviesą išvydo minėtoji K. Vonneguto stilistikos ir jo rašymo manieros klasika „Skerdykla Nr. 5“. 1972 m. pagal ją režisierius George’as Roy Hillas pastatė filmą, tapusį Kanų kino festivalio prizininku.

1965–1967 m. K. Vonnegutui bendradarbiaujant su Ajovos universitetu, pasirodė jo trumpų apsakymų rinktinė „Sveiki atvykę į beždžionyną“ (1968 m.). Jis išbandė plunksną ir kaip dramaturgas – pavyzdžiui, jo pjesė „Su gimtadieniu, Vanda Džun“ (1970 m.) buvo pastatyta Niujorko teatre, o 1971-aisiais režisierius Markas Robsonas pagal jos motyvus sukūrė filmą.

1973 m. pasirodo K. Vonneguto „Čempionų pusryčiai“. Šiuo metu jis jau – anglakalbės prozos profesorius Niujorko universitete. Dar vėliau – kiti romanai, kuriuose susipina mokslinės fantastikos elementai, groteskas ir literatūrinė pasakėčių tradicija.

1994 m. rašytojas pasiskelbė užbaigiantis savo literatūrinę karjerą, tačiau 1997-aisiais jo bibliografija pasipildo romanu „Laiko drebėjimas“. Iki 2000-ųjų jis išleido keletą esė rinkinių, o 2005 m. pasirodė K. Vonneguto biografinių apybraižų knyga „Žmogus be tėvynės“.

Be literatūrinio talento, rašytojas mėgo piešti grafikos kūrinius. „Čempionų pusryčiams“ pats flomasteriu sukūrė iliustracijas, jomis papildydamas tekstus. Nuo 1993 m. K. Vonnegutas bendradarbiavo su grafiku Joe Petro III. JAV ne sykį rengtos K. Vonneguto vaizduojamojo meno ekspozicijos.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.