2021 03 12

Laima Vincė

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Arba su kardu, arba visai negrįžk…“ Iš Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos-Daumanto susirašinėjimo

Jauna pora su Petru Karveliu. Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Jaunos poros draugystę sustiprino gimtosios šalies ilgesys ir abiejų suvokimas, kad Juozas grįš į Lietuvą toliau kovoti partizanų gretose, o Nijolė lauks jo grįžtančio. Laiškuose jie aptaria savo ateitį kartu, žinodami, netgi nujausdami, kad tos ateities nesulauks.

Kai maniau turinti apsiprasti su ta mintim, kad greit Tavęs nebematysiu, prisiminiau, kad Tau tiek maža pasakiau ir taip norėjau nors trumpai minutei Tave pamatyt. Tačiau tikėjau, kad Tu jutai, su kokiom mintim lydžiu Tave ir kaip noriu drauge su Tavim bučiuot taip senai matytą žemę… Tu ateidavai pas mane su mintim, kad ilgą laiką nebesimatysim ir mudu vis kalbėdavom apie tai, kas buvo šventa ir skaudu. Gal ir gerai taip! Juk, viskas aišku ir Tau ir man. Tik man buvo skaudu, kad Tu galėjai pagalvot, jog aš mudviejų laimę statau aukščiau už kovą dėl laisvės. Ne, Juozuk, aš niekad nedrįsčiau Tavęs prašyt pakeist savo padėtį ir žinau, kad jos niekad nepakeistum. Todėl Tave tuo labiau myliu. Nemanau, kad ir aš ją keisčiau, jei turėčiau laimę būti Tavo vietoj. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 02 19)

Juozo atsakymas Nijolei nestokoja humoro: Tu esi anos graikės stiliaus moteris – Arba su kardu arba visai negrįžk. Toliau, jau surimtėjęs, tame pačiame laiške Juozas rašo: Tokios Tavęs, Niliuk, pažinimas man teikia pasididžiavimo ir ištvermės kritiškuos lūžiuos. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 02 19)

Buvo ir tokių akimirkų, kai Juozas leisdavo sau pasvajoti: Ar nebūtų nuostabu, kai viskas baigsis – viskas, kas dar laukia – paskęsti mūsų laimėje. (Juozas, Paryžius, 1949 03 03)

Šitas paradoksas apibūdina jų draugystę: iš vienos pusės Juozas deda visas pastangas grįžti į rezistencinį karą Lietuvoje ir Nijolė visapusiškai jį palaiko. Kita vertus, jie abu svajoja apie galimybę praleisti gyvenimą kartu. Aš gi gyvenu vien tik su Tavim ir dideliu dideliu troškimu mudviejų pilnos laimės ir tikėjimu, kaip ir Tu, kad gyvenimas leis mudviejų svajonėms įsikūnyt. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 01 31)

Pora vienas kitą guodžia, kai sulaukia žinių apie artimųjų mirtis Lietuvoje: Šis mano prisirišimas gal ir dėl to intymesnis, kad mudviejų šeimų likučiai žygiuoja tuo pačiu Golgotos keliu, kantriai kovodami už dar vienos dienos egzistavimą. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1948 12 12).

Nijolė sulaukia žinios apie jos brolio, Mindaugo, mirtį Lietuvoje, o Juozas ją atjaučia: Jaučiu, kad šis šeštadienis Tau yra daug liūdnesnis, negu daugelis praėjusių. Palieku ir aš su Tavim, bent mintimis stebėdamas Tave, liūdesiu parimusią. Lengviau bus aplinką nugalėti, kai tikėsim, kad gyvenimo kelio mozaika mažiausiai priklauso nuo mūsų pačių. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 07 02)

Taip pat atvirai apie savo brolio, Stasio Lukšo-Tautvydo, žūtį rašo Juozas: Užvakar turėjau savo liūdna dviejų metų sukaktį nuo brolio Tautvydo žuvimo. Visą dieną jaučiau, kad jo siela buvo arti manęs. Ypatingai tą jutau jo mirties valandos šešta valanda po pietų. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 09 14)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Juozas dalinasi sielvartu dėl savo draugų partizanų mirties: Paskutinėmis dienomis gautos kai kurios žinios apie keleto mano draugų mirtį pridengė mūsų aplinkos padangę naujai juodu šydu, o mūsų širdis naujai užliejo kartus pyktis ir tiems, kuriuos išdrįstau kartais draugais pavadinti. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1950 01 10)

Nijolė jautriai ir iš karto atsako: Su dideliu skausmu širdy perskaičiau liūdnas žinias apie Tavo kelių draugų žuvimą. Dar vis kraujas nesustodamas liejasi ir vis dar gedulo šydas nenustoja gaubęs mūsų sielų… Man buvo nepaprastai liūdna ir norėjau Tavo skausmu labai pasidalint, mano Juozuk. Visa savo siela buvau ir ten ir pas Tave, ir visą laiką liūdnom mintim klajojau, į ten jas siųsdama. Priimk mano užuojautą, Juozuk, aš labai giliai įsijaučiu į Tavo skausmą ir esu kartu su Tavim. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950 01 13)

Kai Nijolės sesuo Vida išteka ir pasitraukia į Australiją, Juozas ją guodžia: Norėčiau, kad anų Vidos kelių akivaizdoje aš Tavyje, Tu manyje pajustume vienas antrą ir galėtumėm šiandieninį Tavo su Vida kelių išskyrimo skausmą bent iš dalies sušvelnint. Jei Tu, Niliuk, pajusi šiandien, kad aš bent trokštu Tau padėti praleisti šiais valandas, aš būsiu laimingas. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 05 15)

Juozas suvokia, kad jo draugystė su Nijole subrendo skausme, kuriame jie kartu paradoksaliai atrado laimę: Tik ypatingas mudviejų draugystės pagrindas visad ją padaro be galo brangia. Mudu susirišom atveju, kuriam tinka Putino žodžiai, jog pati brangiausia meilė yra subrendusi skausme ir pats giliausiais skausmas yra kilęs meilėje. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1950 02 10)

Gera klausyt vien tik dėl to, kad tai iš ten…

Būdami taip toli nuo tėvynės, Nijolė ir Juozas spaudoje ir radijuje ieškojo bet kokių užuominų apie Lietuvą. Po kalėdinio apsilankymo lietuvių šeimoje kartu su Karveliais Nicoje Nijolė rašo: Jos sūnus net mums filmų iš Lietuvos rodė, nes turi aparatą ir ekraną. Buvau keletą akimirksnių nuskridus į praeitį, tačiau, deja, akis vis tenka atverti ir pajust, kad visa to nebėra. (Nijolė Juozui, Sanzellemoz, 1950 01 04)

Džiugino bet koks lietuviškas žodis, pagautas radijo bangomis: Vis dėlto sulaukiau, kol Vilnius prabils lietuviškai. Kalbėjo darbininkas, iškrėsdamas apie „dabartinio rojaus“ gėrybes, ir viena moteris „kviesdama savo tris sūnus, esančius Vokietijoj, namo“, sakydama, kad augina ožką ir keletą vištų. Paskui himnas. Nors labai trukdė, bet suprast buvo galima gana aiškiai. Tu gal būt juoksies, bet man buvo gera klausyt vien tik dėl to, kad tai iš ten. Apie kitką nereikia kalbėt, nes tai per daug gerai žinoma. (Nijolė Juozui, Paryžius, 1949 03 18)

Nors tai buvo propagandinės žinios, Nijolei buvo „gera klausyt vien tik dėl to, kad tai iš ten“. Mokėdama penkias kalbas – lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, italų – Nijolė klausėsi žinių iš įvairių šaltinių. Iš Šveicarijos radijo sužinojo apie trėmimus:

Aš manau, kad tos žinios per Šveicarijos radijo ir buvo apie paskutinius trėmimus. Kada gi tas baigsis, Juozuk? Kaip išsilaikyt tvirtiems ligi galo? Man dabar viskas atrodo dar daugiau beviltiška negu bet kada. Vienuma visad savo daro. Nežinau kodėl, neturiu net noro ką nors veikt. Tikiuosi, kad tik dėl dabartinio sukritimo, kuris tikrai nelabai malonus. Kartais jaučiuosi tokia bejėgė, kad net savo minčių bijausi. Tačiau reikia laukt, kol praeis, nes viskas daroma, kas tik galima. Ši liga kiekvienam žmogui jėgas išsemia, nieko nepadarysi. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 05 24)

Iš vokiško radijo taipogi gaudė žinias: Šiąnakt per vokiečių radiją staiga išgirdau kalbant apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Pranešė, kad ligi šiol buvusi lietuviška valdžia dabar visiški pakeista į rusišką ir kad visos 3 Pabaltijo valstybės tuo būdu jau visai prarado bet kokį nepriklausomumą. Išeitų, kad ir Paleckis ir kiti, kurie dar lietuviškus vardus nešiojo, pakeisti vien tik rusais. Be to nesenai „Figaro“ ir „die Tat“ buvo parašyta, kad Latvijoj kas penktas gyventojas yra mongolas ir, kad Klaipėdoj randasi pati stipriausia povandeninė bazė.

Žinau, mano Juozuk, kad Tu apie visa tai geriau painformuotas, negu bet kas kitas, tačiau Tau rašau vis tiek. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950 01 31)

Žinia, kad Sovietų Sąjunga sukūrė atominę bombą, sukrėtė ir kėlė rūpestį dėl Lietuvos likimo: Šiandien atlėkė pas mane viena rumunė, Tau, rodos, pasakojau apie ją, su žinia, kad rusai turį atominę bombą. Laikraščiai tai patvirtino. Nors ir nebuvo tikrų žinių apie tai, tačiau daug kas tuo neabejojo. Ar tas nutolina mūsų išsivadavimo valandas, ar ne? Kokios jos bus sunkiai pasiekiamos, kaip priartės! (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 09 23)

Pokario metais Vakarų Europoje karo vargas jau ėmė pasimiršti, tačiau Lietuva vis dar buvo karo būklės. Šis kontrastas Juozo sąžinės neapleidžia. Jis Nijolei aprašo, kaip jis susikaupęs, kupinas rimties ruošia pranešimą apie trėmimus, ir, gyvendamas Paryžiaus bohemiškame menininkų rajone, jaučia kontrastą tarp savo užduoties rimtumo ir nesibaigiančio baliaus, vykstančio gatvėje po jo langais: Apsiverčiau krūvom popierių ir net visą užtikrinau padėtį, padaryti kai kurias statistines santraukas. Popierius pažėręs į šoną, buvau Tau berašąs, bet Ursas nuvijo. Su juo baigėm darbą tik po 12. Kaip padoriems piliečiams dera, reikėjo palydėt. Gatvėse atsidengė kontrastas mūsojo ir prancūziško gyvenimo. Mudu knibinėjomės po išvežtų, išžudytų, nukankintų skaitlinės, o jie šoko gatvėse (kiek suprantu, tai nukelta Paryžiaus išvadavimo diena) kad net alkūnėmis reikėjo kelią priskinti. Gi į mūsų ne vienur pažiūrėjo neįprastai, gana nenormaliai. Tikriausiai pamanė, kas čia per tokie varijotai—nei šoka, nei rėkia pilna gerkle, o tik trukdo šokantiesiems. Jų šypsenomis mudu atsakėm savais postringavimais, Tegul jie nors dešimtadalį savo širdyse nešiotųsi nuo slopinčios tėvynės nostalgijos ir nerimo ateitim, tai mes nes rastume juos šokančius, nei jų kvailas šypsenas matytume. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 08 27)

Sakralumas – dalis Juozo esybės. Viename laiške Juozas aprašo, kaip prieš Kalėdas trise gyvenantys kartu partizanai ant savo kambario sienos kabino šventus paveikslus: … didesnę laiko dalį dabar praleidžiu su Ursu. Jam atidaviau Tavo atsiųstą mažąją „Aušros Vartų Mariją“. Parašyk, ar Tau nenusikaltau. Matai, mano bičiuliai norės ir parmazonai, bet ir vienam ir kitam įsiūliau pasikabint kambariuose po šventą paveikslą. Dzikiui užfundijau, kaip ir sau, tokio formato (tik nedažytas)—kokį ir Tu gavai, o Ursui paliko tik ta mažytė. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 12 16)

Artėjant Vasario šešioliktajai, Nijolė rašo Juozui savo apmąstymus apie laisvę. Toli nuo tėvynės abiejų mintys vis linksta į Lietuvą, jie nepraranda vilties, kad vieną dieną sulauks Lietuvos nepriklausomybės: Kalbi man jau apie pavasario pėdsakus, kuriuos užtikai „Jardin des Plautes“. Pas mane gi dar daugiau balta negu bet kada. Šiandien iš po nakties vėl tikra žiemos pasaka ir eglės sunkiai sunkiai svyra nuo sniego. Jau kelintą pavasario pranašą mes norim laikyt simboliu mūsų laisvės pranašo. Tačiau žemė nuolat ir nuolat atgyja ir pasipuošia, o mūsų laisvė dar vis mirus… ir mes dar vis negalim grįžt ir negalim tapt normaliais žmonėm. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950 02 07)

Gyvendama Prancūzijoje Nijolė didžiuojasi savo lietuviškumu ir stengiasi savo tautinę tapatybę išsaugoti. Ji nusiunčia Juozui nuotrauką, kur yra apsirengusi tautiniais rūbais, o tai Juozą giliai sujaudina: Tavo padėtyje Tu neturėtum dar priedo sirgti ir nostalgija savo žemės, ir vis dar nepajėgiančia prasiblaivinti tėviškės padange. Ateis mūsų svajonėm išgražintos ir ilgų lūkesčių išsvajotos mūsų laisvės dienos, bet atmink, kad neturi mus rasti sunaikintus laukimo periode. Atminkim, kad anos džiaugsmo dienos į mus „siauba“ vėžio žingsniu, būkim santūrūs ir ribokim tėvynės skiriamas ilgesio kiekius. Kitaip ateis jos, o mūsų jau grabai rikiuosis. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 08 21)

Mano šeima taip pat išsaugojo tetos Elenos Čiurlytės-Barnet, Nijolės bendraklasės ir draugės, tarpukario tautinius rūbus, kuriuos ji, bėgdama nuo okupanto, pasiėmė kartu su savimi kaip šventą relikviją. Tuo metu lietuvių diasporoje merginai turėti savo tautinį kostiumą buvo pasididžiavimas ir garbė. Nijolė, gyvendama sanatorijoje tarp prancūzų, o ne karo pabėgėlių stovykloje, kaip daugelis to meto lietuvių, didžiuojasi savo lietuviškumu: Šiandien pas save turėjau nemažą priėmimą ir demonstravau savo tautišką kostiumą. Turėjau progos atsidėkot visiems, kurie mane nuolat kviesdavo, tai pakviečiau visus aperityvui. Jiems labai patiko kostiumas, ir visas priėmimas buvo labai simpatingas, nes gavau daug komplimentų. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950 01 13)

O 1950 metų liepą, kai Juozas ir Nijolė tuokiasi, jauna nuotaka apsirengia tautinius rūbus. Po karo aš neturėjau geros suknelės, – atviravo per pokalbį Nijolė, nors tai buvo ne vienintelė priežastis, kodėl tautiniai rūbai tapo nuotakos suknele. Tais laikais buvo įprasta tuoktis vilkint tautinius rūbus. Aš ne vienintelė tą sugalvojau…

„Kasdien, atsikėlus iš ryto, mano pirmos mintys būna apie Juozą, – prisipažino man Nijolė. – Aš niekad nepamiršau Juozo ir ką jis reiškia Lietuvai.“