2020 07 23

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min
Gintaras Čaikauskas. Simo Bernoto nuotrauka

2020 07 23

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Architektas G. Čaikauskas: egzistuoja ne tik muzikinė, bet ir architektūrinė klausa

„Bažnyčios buvo statomos kaip aukščiausios dvasinės kulminacijos išraiška, kaip kontrastas pinigų darymo mašinoms...“, – sako architektas prof. GINTARAS ČAIKAUSKAS ir pabrėžia, kad jau ir Lietuvoje atsiranda turtingų žmonių, aukojančių savo lėšas bažnyčių statybai.

Vienas tokių yra pirmasis Lietuvos mecenatas Arvydas Paukštys, atstatęs sudegusią Balbieriškio bažnyčią. Deja, kol kas verslas nėra linkęs skirti pinigų sakraliniams objektams, tad Šv. Juozapo bažnyčios statyba Pilaitėje tebebuksuoja, nesulaukdama paramos. Tačiau dideliems komerciniams objektams paveldui jautriose teritorijose pinigų negailima, ir tai neišvengiamai keičia miesto veidą.

Su prof. G. Čaikausku kalbamės apie šiuolaikinę urbanistiką, naująją Vilniaus architektūrą, viešąsias erdves, paliesdami ir temą apie Lukiškių aikštės peripetijas.

Ne vienas yra pastebėjęs Vilniaus unikalumą, kuriame dera tiek miesto, tiek kaimo bruožai: juk nedažnai miesto viduryje sutiksi lapę ar iš upelio išlindusį bebrą… Tačiau miestas auga, vystosi, plečiasi ir savo plotu jau viršija Paryžių. Kaip vertinate dabartinį miesto ir priemiesčių plėtrą? Kaip chaotišką ar kaip harmoningą?

Ne sykį esu minėjęs, kad matyčiau kitokį visos Lietuvos vystymąsi. Kazimieras Šešelgis, vienas fundamentaliausių urbanistų, galima pavadinti, mūsų patriarchų, teigė, kad Lietuva turi vystytis tolygiau, kad negalima visko koncentruoti tik į Vilnių, Klaipėdą ar Kauną. Dabartinė ekonomika yra taip pakrypusi, kad vystosi tik sostinė, ir tuomet prasideda tie perlenkimai… Aš manau, jog Vilnius yra neadekvačiai perkraunamas. Pagal savo plotą jis gana ekstensyvus, nebesuvaldoma jo priemiesčių infrastruktūros problematika, o turėtų būti priešingai – taip, kaip yra visame pasaulyje. Turėtų būti paruošti sklypai: „Va, tau, žmogau, gatvė, komunikacijos.“ O dabar žmonės išmetami kaip į balą – kaip norite, taip ir briskite. Bet tai yra antros eilės klausimas, nes situaciją lemia Lietuvos ekonomikos centralizavimas.

Valstybėse, savo dydžiu panašiose į Lietuvą – galima paminėti ir Skandinaviją – nėra jokio skirtumo, ar gyveni sostinėje, ar antrame, ar trečiame pagal dydį mieste, nes visur yra užtikrinamas tolygus komfortas. Bet tai pasiekiama didelių pastangų dėka, balansuojant mokesčius, kurie mažesni besikuriančioms už miestų įmonėms. O Lietuvoje žmonės emigruoja į Vilnių ir į užsienį. Manau, jog šalies vystymasis priklauso ne tik nuo ekonomikos, bet ir nuo politinės strategijos.

Dar sovietmečiu buvo pradėta pramonės decentralizacija, greta Kauno plėtros, vystėsi ir Klaipėda, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Utena ir kiti miestai, kurie tebeturi potencialą ir dabar, ir nedaug tereikia, norint sukurti žmonėms geresnį socialinį gyvenimą, kultūrą. Nesulaikysime žmogaus, kuris Londone gaus kelis kartus didesnį atlyginimą nei čia. Bet jei jau mes džiaugiamės savo ekonomikos kilimu, tai gal ir algos natūraliai galėtų kilti? Tuomet ir žmonės nenorės niekur važiuoti. Žmogus, gyvenantis kur nors Ignalinoje, prie ežerų, turės geresnį komfortą, nei tas, kuris gyvena Vilniuje, „ant asfalto“, ir suka galvą, prie kokio ežerėlio jam savaitgalį nuvažiuoti ar į kokį „pliažą“ miesto centre nueiti. Turėtų būti tam tikras tolygumas, kurio pasigendu mūsų šiandienėje urbanistikoje.

Vienoje konferencijoje esate sakęs, jog kol kas sunkiai pavyksta naujajai architektūrai surasti santykį su aplinka, tačiau visada yra būdų, kaip tai harmonizuoti. „Urbanistiniai planai rengiami labai teoriškai, o kai ateina architektas, jis įleidžia rankas į žemę. Ir jei nepavyksta tų planų harmonizuoti su aplinka, prasideda drama…“ Kur čia įžvelgiate dramą ir kaip siūlote harmonizuoti naujosios architektūros santykį su aplinka?

Dramą įžvelgiu miesto plėtros planuose, kurie dažnai būna parengti „iš lubų“, neįsigilinus į konkrečią situaciją. Žiūrima, kokie užsakovo „pečiai“: gal jis sau natūraliai daugiau susikurs, tuomet nebebus problemų dėl a priori uždėto „apynasrio“. O jei užsakovas bus nuosaikus, toks, kuris klausys architekto (o architektas bus sąmoningas), tuomet ir bus pasiektas leistinas maksimumas. Taip buvo anksčiau, tačiau dabar jau užbrėžiama raudona riba. Dar nesu sutikęs užsakovo, kuris sakytų: „Leidžiama statyti tiek, bet tu statyk mažiau, nes kitaip jau bus negražu…“ Būna atvirkščiai: „Man užbrėžta tiek, bet tu spausk, kiek gali. Jei ne, reiškia tu silpnas architektas, ir aš pasamdysiu Joną ar Petrą, kurie išspaus…“ O tuomet įvairiuose pristatymuose pasigirsta kolegų ir politikų pastebėjimai: „Oi, čia per daug, tu esi architektas, turėtum jausti…“ Architektas atsiduria tarp kūjo ir priekalo, jis neturi ypatingų svertų be to vienintelio: „Ne! Nesiimsiu šio darbo…“

Mūsų architektų rinka yra visiškai iškreipta, joje perdėta konkurencija, gal per daug specialistų. Yra architektų, darančių bet ką už bet ką, ir laimi pinigų spaudimas.

Misionierių bažnyčia. Ansamblio „AR’s Musica“ nuotrauka

Knygos „Missa Vilnensis“ autorius Tomas Sakalauskas apie Senamiestį rašo taip: „Čia ypatinga Vilniaus vieta. Į ją atėjęs imi suprasti, kad Senamiestis, kuriame susikaupę tiek įvairių istorijos sluoksnių, įvairių architektūrinių formų, atrodo vientisas, dar tebejungiamas nenusakomos dvasios.“ Tačiau ar galime kalbėti apie tą Senamiesčio vientisumą, kuomet madas pradeda diktuoti dideli pinigai, kurių savininkai turi savo nuomonę apie miesto unikalumą ir grožį? Kaip suderinti du priešingus požiūrius, kai vieno jų šalininkai teigia, kad reikėtų išlaikyti tai, kas saugotina, o besilaikantieji kito požiūrio tvirtina, jog kiekvienas laikmetis turi palikti savo pėdsaką?

Senamiestyje dirbu daugybę metų ir kaip praktikas turiu savo nuomonę. Visais atvejais labai svarbi ta vidinė architekto nuostata, konteksto suvokimas. Garsioji „Atėnų chartija“ sako, kad nauja turi skirtis nuo seno, tačiau dažnai tuo spekuliuojama. Nepasakyta, kaip išmatuoti tą skirtumą procentais, ir čia jau prasideda tikrasis menas. Jei architektas, kuris kartu yra ir menininkas, yra jautrus, jei tobulėja, darosi aiškesni ir konkretesni planavimo dokumentai, reglamentuojantys intensyvumą, užstatymo plotą, aukštį, tai sprendimą nulemia architekto jautrumas. Užsakovas visada pageidauja maksimumo, tačiau, jei tas maksimumas teisingai fiksuotas dokumentuose, nebelieka diskusijų, lieka tik architekto rankų miklumas. Kaip sakydavo profesorius Algimantas Nasvytis, „architektui Senamiestyje reikia dirbti šiltomis rankomis“.

Yra architektų, mėgstančių drastiškus, provokuojančius sprendimus – to pavyzdys galėtų būti MO muziejus. Mūsų realizuoti Senamiesčio objektai yra kontekstualūs, mums tai labai svarbu. Man bent ne gėda dėl to, ką esame sukūrę Senamiestyje. Renkamės nuosaikesnį kelią, sprendimais stengiantis nesugadinti miesto.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prieš dvejus metus kalbinta dailės istorikė Rūta Birutė Vitkauskienė yra teigusi, jog architektas yra daugiau praktikas, o menotyrininkas yra teoretikas. Jo žinios apie istoriją yra gilesnės, tačiau, nors menotyrininko svoris neprilygsta architekto svoriui, jis mažiau veikiamas didelių pinigų. Tad ar galime daryti išvadą, kad toks disbalansas neišvengiamai paveikia nūdienos požiūrį į miesto vystymąsi jautriose paveldo atžvilgiu teritorijose?

Grįžtu prie ankstesnės savo minties, kad tą lemia architekto jautrumas, jo išsilavinimas, asmeninės savybės, įsiklausymas į kontekstą. Tie pastatai, kurie Vilniuje yra atsiradę kaip akontekstualūs, dėl kurių laužomos ietys, tik įrodo, kad architektai kartais „negirdi“ aplinkos. Yra pastebėta, kad egzistuoja ne tik muzikinė, bet ir savotiška architektūrinė „klausa“. Architektas turi girdėti aplinką, užduoti toną, nes kitu atveju viską atlikti geba ir konstruktoriai. Pirmiausia gi buvo Žodis… Reikia ir patirties, ir situacijos suvaldymo.

Šv. Jokūbo ligoninės projekto vizualizacija

O kokia šiuo metu yra Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios situacija? Pripažinkite, kad pirminį projektą sustabdė visuomenės protestas.

Sustabdė ir visuomenės, ir Architektų rūmų atstovai. Projektas buvo pakeistas, jau bažnyčios nebejuos stiklainiai, tačiau vis tiek iš užsakovo pusės išspaustas „maksimumas“.

Esate Lukiškių aikštės architektūrinės dalies vadovas. Ką manote apie Vilniaus mero sumanytą ir įrengtą Lukiškių „pliažą“? Kaip jo atsiradimas derina skirtingų visuomenės sluoksnių požiūrį į Lukiškių aikštės paskirtį?

Pastaraisiais metais suprojektavome ir realizavome bent penkias viešąsias erdves: aikštę Aukštaičių gatvėje, aikštę prie Gyvybės mokslų centro Saulėtekyje, Mokytojų namų kiemelį, erdvę aplink Vivulskio bažnyčios maketą, tad galėčiau teigti, jog socialinių grupių lūkesčiai yra suderinami. Lukiškių aikštė funkcionuoja jau kelerius metus. Joje įvyko daugybė renginių, kariškių paradų, Sostinės dienos, mugės, atrakcionai, buvo demonstruojami kino filmai, buvo įrengta LRT studija valstybės šimtmečio minėjimo proga. Paprastą dieną aikštėje galima išvysti daugybę žmonių ant žolės, vaikų, bėgiojančių prie fontanų. Niekas labai dėl to neprotestavo, visi džiaugėsi – iki to smėlio…

Lukiškių a.
Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Mes sukūrėme visas sąlygas veiksmui, norime užbaigti aikštę taip, kaip ji suprojektuota. Joje turi atsirasti memorialas visų laikų Laisvės kovotojams už Lietuvos laisvę kartu su valstybės simboliu –Vyčiu. Kol kas aikštės projekte trūksta esminio dalyko – to memorialo, kuris yra suprojektuotas, o esminiai jo principai patvirtinti dar techniniame projekte. Memorialas numatytas erdvėje prieš buvusius KGB rūmus, jis tikrai neužgoš aikštės demokratijos, nesukurs joje nei liūdnumo, nei perdėto iškilmingumo, nedraus niekam gulinėti ant pievutės ar žiūrėti filmus. Taip, prie jo nusirenginėti gal ir bus mažiau norinčiųjų…

Mes kovosime iki galo, ir džiaugiuosi, kad atsiranda politinė valia, kritinė masė visuomenės nuomonių, patvirtinanti, jog esame gerame kelyje. Tas susipriešinimas, mano galva, sukurtas iš dalies dirbtinai. Nesąmonė, kad, aikštėje atsiradus atminties ir pagarbos ženklams, jau nebus galima linksmai džiaugtis gyvenimu. Visa tai yra užkoduota architektūriniame aikštės projekte ir jau sėkmingai funkcionuoja, tereikia nuosekliai užbaigti pradėtus darbus.