Žiūrėjimo ir skaitymo laikas

43 min
Portretas.
Viktorija Sideraitė-Alon. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Architektės V. Sideraitės-Alon kelias. Nuo pirmųjų pamokų P. Repšio namuose iki įtaigių žydų kultūros projektų

Vilnietė architektė ir dizainerė VIKTORIJA SIDERAITĖ-ALON žinoma kaip viena iš autorių, kurie 2020-iesiems, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, sukūrė proginį logotipą, atminimo medalį, monetą, pašto ženklą ir kalendorių. Taip pat ji – Samuelio Bako muziejaus interjero ir ekspozicijos viena iš kūrėjų, valgyklos su virtuve Vilniaus choralinėje sinagogoje interjero sumanytoja ir kitų labai svarbių žydiškajai kultūrai Lietuvoje skirtų projektų entuziastinga dalyvė.

Autorės ir jos kolegų iš dizaino studijos JUDVI&AŠ darbai išsiskiria akylu dėmesingumu estetikai, detalėms, intelektualumu, gilių, netiesmukų prasmių paieškomis, įtikinamumu ir pagarba savo šaknims.

Architektė V. Sideraitė-Alon, pasakodama apie savo gyvenimą ir tai, kaip priartėjo prie kūrybinio darbo, susijusio su žydų istorijos temomis, kaip vieną ryškių savo vaikystės atsiminimų mini faktą, kad jos mamos labai geras bičiulis, senas pažįstamas buvo Petras Repšys. Taip pirmieji būsimos menininkės piešiniai ir pirmosios dailės patirtys gimė būtent pas P. Repšį namuose, kai ji su grafiko sūnumis piešdavusi gražiai sukomponuojamus natiurmortus – pavyzdžiui, į nudaužtos gipsinės galvos viršugalvį sustatytas džiovintas gėles.

Vėliau V. Sideraitė-Alon septynerius metus dailės įgūdžių mokėsi S. Konarskio dailės mokykloje (dabar Just. Vienožinskio). „Nuo penktos iki aštuntos klasės pabaigiau visą pagrindinį kursą, gavau diplomą, dar trejus metus vaikščiojau lieti akvarelių ir mokytis akademinio piešimo pas puikų akvarelės mokytoją Vytautą Pečiukonį, kuris išugdė daug Vilniaus menininkų. Supratau – turiu labai gerai pasiruošti, kad įstočiau į Dailės akademiją, nes konkursas buvo didžiulis. Kažkodėl nuo aštuntos klasės jau žinojau, kad noriu studijuoti architektūrą“, – apie žavesį nuo jaunų dienų šia specialybe pasakoja V. Sideraitė-Alon.

Ilgainiui ji įstojo į paminklų restauravimo specialybę ir čia, kaip prisipažįsta, įgijo gerą išsilavinimą, turėjusi iškilių mokytojų, iš kurių kiekvieno ko nors pasisėmė – ir tų puikių mokytojų buvo ne tik akademijoje, bet ir tuometėje S. Konarskio mokykloje: Algimantas Švėgžda, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Arvydas Šaltenis. Specialybę Dailės akademijoje V. Sideraitei-Alon dėstė Algimantas Nasvytis, taip pat profesorius Algimantas Mačiulis.

Tačiau menininkė pamąsčiusi prisipažįsta, kad ją, kaip asmenybę, vis dėlto suformavo vėlesnis nei studijų gyvenimas, prasidėjęs nuo tos akimirkos, kai 1988-aisiais, prieš pat Sąjūdžio judėjimą, ji, iš anksto atsiėmusi iš akademijos diplomą, išvyko pasisvečiuoti į Tel Avivą. Planas pabūti ten trumpai virto 15-a gyvenimo metų, praleistų Izraelyje.

Portretas.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Su merginomis ant dviračio.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Joja ant kupranugarių.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Sėdi balkone.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas su vyru.
Viktorija Sideraitė-Alon su vyru. Asmeninio archyvo nuotrauka
Su žmonėmis.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Su šunimi upėje.
Viktorijos Sideraitės-Alon asmeninio archyvo nuotrauka
Sėdi supamojoje kėdėje.
Viktorija Sideraitė-Alon. Asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorija Sideraitė-Alon su dukromis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Viktorija Sideraitė-Alon. Asmeninio archyvo nuotrauka

Staiga man atsivėrė visas naujas pasaulis, visai kiti žmonės, kita aplinka, viskas – klimatas, kas tik nori, – įspūdžius, atsivėrusius svečioje šalyje, pasakoja V. Sideraitė-Alon. – Jaunystėje laikas bėga labai greitai, net nepastebime. Taip ir pastebėjau, kad jau esu ir ištekėjusi, ir dirbu, ir biuro savininkė esu, ir su visais Izraelyje laisvai bendrauju. Štai tie 15 metų, manau, mane kaip asmenybę ir suformavo. Grįžau į Lietuvą su dviem mažais vaikais ir tikrai didele darbo patirtimi.“

V. Sideraitės-Alon manymu, Izraelyje jai didelę įtaką padarė žmonių tarpusavio santykių pobūdis, kitoks bendravimas, pagrįstas atvirumu, nė nebandant kam nors įtikti ir prie ko nors prisitaikyti. Kaip vaizdžiai įvardija – nedrebi bendraudamas dėl to, kad vienas žmogus – viršininkas, o kitas – „vargšelis“. Šių savybių architektė nepamiršo ir grįžusi su šeima atgal gyventi į Lietuvą.

Labai džiaugiausi, kad visi profesionalai architektai Izraelyje, su kuriais bendravau, mane vertindavo už darbo kokybę, rezultatą ir rimtą požiūrį į jį, o ne dėl to, kad ėjau kokias nors pareigas“, – gyvenimo Izraelyje atradimus pamena pašnekovė.

Ne vieno projekto, skirto žydiškajai kultūrai ir atminčiai, autorė V. Sideraitė-Alon sako augusi namuose, kur žydiškumas nebuvo puoselėjamas – tiesiog tai buvę lietuviški namai.

Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau penkerių, ir toliau gyvenau su mama. Žinoma, tėvui, kilusiam iš Lazdijų, gimtoji kalba buvo jidiš, ir visa štetlo kultūra jam buvo gimtoji, – savo kilmės ir brandos istoriją tęsia architektė. – Labai apgailestauju, kad vaikystėje jidiš taip ir neišmokau. Nors prisimenu, kad tėvas retsykiais vis bandydavo man ką nors sakyti, mokyti jidiš, bet tai nebuvo aktualu. Kai buvau paauglė, o tėvas jau buvo išvykęs į Izraelį, ateidavau pas jo seserį, gydytoją Šeinę Sideraitę, savo tetą, atstojusią man tėvą. Jos ir vyro rašytojo Jokūbo Josadės namuose Žvėryne, Vytauto gatvėje, kur sutikau visas žymiausias to laikmečio Vilniaus žydų asmenybes, girdėjau be galo daug jidiš. Prisimenu ateinantį vakarais ir Chackelį Lemcheną iš gretimos gatvės. Ir Grigorijų Kanovičių ten nuolat matydavau. Labai daug žmonių – visų neišvardysi. Ta žydiško gyvenimo panorama, neabejoju, man paliko įspūdį formuojantis kaip asmenybei, pajaučiant tą jidišlando skonį.“

V. Sideraitės-Alon manymu, žydiškoji kultūra ir jos pajautimas jai įaugęs genetiškai – ji prisimena jausmą vieną vasarą Vilniaus universitete lankant jidiš kalbos kursus: tarsi klausaisi tos kalbos, pats pasakyti negali, bet širdimi supranti, kas yra kalbama.

Kai 2010-aisiais V. Sideraitė-Alon pradėjo dirbti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, jos kūrybinis gyvenimas visiškai pasikeitė. Iki to laiko, kaip atvirai sako, ne pernelyg domėjosi žydiškos kultūros reikalais: „Gyvenant Izraelyje tai iš viso nėra tema, kadangi ten esi vienas iš visų. Ir išvis litvakiška kultūra Izraelyje niekam nerūpi – ten yra Izraelio kultūra, visai kito pobūdžio – suvežtinė, iš viso pasaulio ir vietoje sukurta. O čia po truputį nerdama į šią temą supratau: taigi ji man sava. Kad visa tai prisimenu iš vaikystės, iš Josadės namų. Galbūt tai žmogui tam tikra prasme genetiškai užkoduota, nes yra daug dalykų, kurių man visiškai nereikia aiškinti – aš juos žinau, nors neaugau nei religingoje, nei labai žydiškoje šeimoje. Bet visa tai kažkur yra. Tas jausmas. Jis ateina pats.“

Būtent dėl šio jausmo – savos, pažįstamos širdžiai kultūros, mano architektė, jos ir kolegų projektai žydiškąja tematika pavyksta tokie įtikinami ir tikri. Geriausiai šį jausmą iliustravo, pasak V. Sideraitės-Alon, patirtis, kai ji ėmėsi versti Solomono Abramovičiaus ir Jakovo Zilbergo knygą „Išgelbėti bulvių maišuose: 50 Kauno geto vaikų istorijų“.

Verti tas istorijas – atrodo, ne apie tavo šeimą, tai ne tavo istorija, bet skaitai ir realiai suvoki, kas dedasi to žmogaus galvoje. Ir tu jauti. Dėl to vertimas išeina įtaigus“, – pasakoja V. Sideraitė-Alon.

Žmonės prie stalo.
Vilniaus choralinėje sinagogoje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Vilniaus choralinėje sinagogoje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Interjeras.
Vilniaus choralinėje sinagogoje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Stalas.
Vilniaus choralinėje sinagogoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Keletas svarbių V. Sideraitės-Alon ir jos kolegų iš JUDVI&AŠ darbų žydiškąja tematika

Valgykla su virtuve Vilniaus choralinėje sinagogoje

Be galo myliu šį projektą, – įsitaisiusi prie ilgo stalo Vilniaus choralinės sinagogos košerinėje virtuvėje minjanui (mažiausias būtinas 10 suaugusių, t. y. sulaukusių religinės pilnametystės, vyresnių nei 13 metų, vyrų kvorumas, būtinas per įvairias religines ceremonijas – aut. past.) pasakoja architektė V. Sideraitė-Alon. – Manau, tai vienas sėkmingiausių interjero darbų, kuriuos man pavyko suprojektuoti ir įgyvendinti, nes čia išlaikyta stipri senoji dvasia.“

Prisimindama, nuo ko viskas prasidėjo, interjero dizainerė mini, kad vieną dieną religinės žydų bendruomenės pirmininkas Simas Levinas jos paprašęs pagalbos sukuriant šią virtuvę, – menininkė čia atvykusi apsižvalgyti rado apleistą patalpą ir surūdijusį macų konvejerį. Ir dabar ji pamena, kad anuomet visa ši erdvė jai pasirodė kaip iš Federico Fellini filmo.

Aš šią vietą vadinu „trapezine“, tokia lyg valgykla kaip vienuolyne, šventykloje. Tie langai, užuolaidėlės, kurios čia kabojo ir tada, kai stovėjo konvejeris, turi nepaprastą vilnietišką prieskonį, – pasakoja menininkė. – Visiems patiko mano pasiūlytas variantas: kad viena salė turėtų būti skirta virtuvei, kita – valgymui. Stengėmės maksimaliai išlaikyti senovišką dvasią, pavyzdžiui, sienas ne tinkuoti lygiu tinku, o padaryti tokias, kad truputį lyg jaustųsi tinkuotojo pirštai. Specialiai rinkomės ir senovinius elektros jungiklius, ir baldus, kad viskas pritaptų prie bendros sinagogos erdvės.

Norėjome sukurti vietą, kuri nenusileistų prabangiai sinagogos erdvei.“

Architektė V. Sideraitė-Alon teigia besididžiuojanti šia patalpa – į ją drąsiai galima atsivesti bet kokį svečią, taip pat tikina, kad ši vieta tapo viena mėgstamiausių patalpų įvairiems susitikimams Vilniaus choralinėje sinagogoje.

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams – logotipas, atminimo medalis, moneta, kalendorius, pašto ženklas

Architektė V. Sideraitė-Alon kartu su savo vaikystės ir studijų drauge Jūrate Juozėniene 2014 m. įsteigė dizaino studiją JUDVI, ir pastaroji yra sukūrusi ne vieną itin svarbų žydiškajai Lietuvos kultūrai skirtą projektą. Pirmuoju šiai temai dedikuotu darbu, V. Sideraitei-Alon dirbant Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, tapo žydų bendruomenės prašymu gimęs dailumu išsiskiriantis kalendorius apie Lietuvos žydus gydytojus – anuomet kaip tik minint Cemacho Šabado, geriau žinomo kaip daktaro Aiskaudos, 150-ąsias gimimo metines.

Kalendorius buvo kuriamas lygiagrečiai su paroda, bendradarbiaujant su Niujorko YIVO kuratoriumi, istoriku Eddy Portnoy“, – sako architektė, prisimindama tos parodos sėkmę ir keliones po įvairias pasaulio šalis.

Kitą kalendorių ir parodą drauge su juo, tęsdamos bendradarbiavimą su Niujorko YIVO ir tuo pačiu E. Portnoy, JUDVI sukūrė minint YIVO instituto įsteigimo Vilniuje 90-metį.

Šiandien menininkės jau yra sukūrusios šešis tokius teminius kalendorius, ir jie, pasak jų atsiradimo vienos iš iniciatorių V. Sideraitės-Alon, įkvepia šiuolaikiškumu ir nenuginčijamu žydišku prieskoniu, taip pat taikliai atskleidžia dabartinės kartos požiūrį į žydiškąją kultūrą bei istoriją.

Šiemet Gaono metams išėjo pats gražiausias, prabangiausias kalendorius, – džiaugiasi V. Sideraitė-Alon. – Kadangi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus yra mūsų partneris, judaikos eksponatai šiųmečiam kalendoriui paimti iš šio muziejaus archyvų, pateikti itin pagarbiai bei dėmesingai, atskleidžiant likusių judaikos reliktų dvasią. Juose tiesiog gali pajusti nučiupinėtą litvakų pirštais daiktų energiją. Daiktų, kurie jiems buvo patys brangiausi, švenčiausi.“

Baigusi savo darbą Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, architektė, dizainerė V. Sideraitė-Alon pradėjo karjerą kaip laisvai samdoma menininkė, ir tuomet prie JUDVI studijos komandos prisijungė kūrybininkas Albinas Šimanauskas. Taip JUDVI pavadinimas tapo dar žaismingesnis – JUDVI&AŠ.

Tada atsivėrė tikrasis mūsų visų potencialas, – pasakoja V. Sideraitė-Alon. – Prisijungus Albinui, mūsų visų kūrinių idėjinė pusė įgijo neįkainojamą, dar gilesnę, prasmingesnę vertę, iki galo išmąstytą, motyvuotą.“

Bendru šios komandos darbu tapo Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtas logotipas, medalis ir Lietuvos banko paskelbto konkurso šventinė moneta.

Žinoma, mums tai buvo nemenkas iššūkis, kadangi nė vienas iš mūsų nėra skulptorius ar medalistas, nors ir esu vieno žymiausių Lietuvos medalių menininkų Petro Repšio auklėtinė. Tai mums pirmiausia buvo iššūkis turinio prasme, – teigia V. Sideraitė-Alon. – Mes nesirinkome lengviausio kelio nupaišyti barzdotą „dėdę“ su kipa, užrašyti „Vilniaus Gaonas“ ir fone pavaizduoti knygas. Mums tai nuvalkiotas ir nepagarbus kelias tokiai asmenybei įamžinti. Todėl su kūrybine komanda kokius keturis mėnesius studijavome Gaono gyvenimo istoriją, raštus, kas apie jį parašyta, kokia tai buvo asmenybė. Kadangi tokiam išminčiui kaip Gaonas gyvenime nebuvo paprastų dalykų, kadangi tiesos jis ieškojo ne paviršiuje, o studijose, nutarėme savo logotipo dizainą pagrįsti ne iškart suvokiamais dalykais, bet tokiais, apie kuriuos reikėtų pagalvoti. Mūsų mintis – sukurti intelektualesnį vaizdą.“

Taip kūrybinei komandai ilgainiui išsirutuliojo mintis Dovydo žvaigždę kaip simbolį logotipe sudėlioti iš atverstų knygų.

Lauko stendas.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams logotipas.
Logotipas.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams logotipas.
Logotipas.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams logotipas.
Moneta.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtas medalis.
Moneta.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtas medalis.
Moneta.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirta moneta.
Moneta.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirta moneta.
Pašto ženklas.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtas pašto ženklas.
Vokas.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtas pašto ženklas ir pirmos dienos vokas.
Pašto ženklas.
Dizaino studijos JUDVI&AŠ sukurtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtas pašto ženklas.

Logotipe vaizdas – tarsi gėlė, kuri tampa Viešpaties lelija, dažnai naudojama sinagogose Viešpačiui pagerbti. Yra daug sinagogų pavyzdžių, kai kolonų kapitelių viršuje vaizduojamos lelijos, – pasakoja architektė. – Taip pat ilgai galvojome, kaip logotipe parodyti 300 metų (šiemet minimos Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės – aut. past.). Kadangi žinojome, kad judaizme yra atitikmuo tarp rašmenų ir skaitmenų, ypač gematrijos teorijoje ir iki jos, o Gaonas, kaip žinoma, buvo kabalistas, nusprendėme pasižiūrėti, kaip bus rašmenimis trys šimtai.

Galvodami apie Gaoną ir kurdami logotipą jam norėjome parodyti išskirtinę pagarbą. O ji judaikoje paprastai išreiškiama karūna: pavyzdžiui, jeigu Tora – tai ant jos ritinio vaizduojama karūna. Visur, kur norima pagarbinti Dievą arba Šventąjį Raštą, naudojama karūna. Ir mes norėjome Gaoną pagerbti karūna. Kai pradėjome judaizme ieškoti skaitmenų ir rašmenų atitikties, pamatėme, kad trys šimtai metų – Gaono gimimo jubiliejus – žymima raide „šin“. Tiesiog „apšalome“, negalėjome patikėti, kad gavome savo norimą karūną visai kitu keliu – nes raidė „šin“ vizualiai labai panaši į karūną. Taip atėjo atsakymas, kas turėtų būti Dovydo žvaigždės centre – karūna „šin“, kuri reiškia tris šimtus.“

Šis Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams sukurtas dizaino studijos JUDVI&AŠ logotipas tapo ir medalio, teikiamo nusipelniusioms žydų istorijos tyrimui bei įamžinimui asmenybėms, dalimi: vienoje to medalio pusėje, V. Sideraitės-Alon žodžiais, vaizduojama Viešpaties lelija, „šin“ raidė ir Dovydo žvaigždė iš atverstų knygų, o kita medalio pusė įgyja poetinį vaizdą: viršutinėje medalio dalyje matomas Didžiosios sinagogos fasadas, apatinėje – tarsi išgrįsta štetlo aikštė ir sinagogos šešėlis, mat tokios aikštės būdavusios kiekviename štetle, o prie jų paprastai netoliese – sinagoga.

Virš Vilniaus Didžiosios sinagogos simbolio matome tarsi suskilusį dangų – žydiškos lemties ir baisios istorijos simbolį. Apačioje – litvako ženklą, neišdildomą ženklą, kurį žydai yra palikę Lietuvos istorijoje. Centre – horizontaliai užrašytą eilutę iš Kulbako poemos „Vilnius“: „Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas“, – ir ant blizgančio fono matosi šešiakampis talismanas“, – ženklus medalyje išsamiai aiškina viena jo autorių.

V. Sideraitės-Alon kūrybinė komanda taip pat dalyvavo Lietuvos pašto konkurse pašto ženklui Gaono metams sukurti ir jį laimėjo. Pašto ženklą menininkai sukūrė naudodami panašią simboliką. Taip pat jie sukūrė proginę monetą iškiliai sukakčiai Lietuvos banko prašymu.

Monetos projekte irgi nieko nenorėjome daryti tiesmukai – norėjome kalbėti simbolių kalba. Mums atrodė labai svarbu šiemet visuomenei pristatyti Gaono akroniminą, pasaulyje visoje rašytinėje literatūroje paplitusį Gaono vardą – Hagra, t. y. ha-Gaon Rabi Elijahu. O kiti monetoje pavaizduoti simboliai yra Toros ritiniai, kurie, kaip jau vėliau savo nuostabai pamatėme, per sriegių ornamentus kaip simbolis naudojami visų metalinių sinagogų tvorelių dekore. Kitoje monetos pusėje pavaizduotas mano sukurtas litvako ženklas, dėl kurio sulaukiau daug kritikos, bet kuris turi tik vieną visiškai nenuneigiamą reikšmę. Tai ženklas, sujungiantis du svarbiausius simbolius – Gediminaičių stulpus – Lietuvos valstybės simbolį, ir žydams vieną svarbiausių simbolių – menorą. Taip šiuolaikinio dizaino kalba tarsi teigiama, kad Lietuvos žydų istorija yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis“, – proginės monetos sukūrimo aplinkybes apibūdina V. Sideraitė-Alon.

Ir, pasak menininkės, jeigu bent nedidelė dalis visuomenės įsisąmonins šiuos simbolius pažvelgusi į sukurtus meno kūrinius Gaono ir Vilniaus žydų istorijos garbei, jau vien dėl to bus vertėję juos kurti ir išklausyti visus, kartais ir ne pačius maloniausius, komentarus.

Žydų kapinių memorialas Olandų gatvėje

2017-aisiais į architektę V. Sideraitę-Alon ir jos vadovaujamą komandą JUDVI&AŠ (prie šio projekto idėjos prisidėjo ir architektė iš Izraelio Anna Perelmuter) su prašymu, ką daryti su išniekintais ir surinktais sostinėje Vilniaus mero iniciatyva žydų antkapiais, kreipėsi savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“. Į vieną vietą suvežta daugybė žydiškų antkapių iš Zerečės (Užupio) žydų kapinių, esančių Olandų gatvėje, – iškilo klausimas: kaip pagarbiai juos įpaminklinti?

V. Sideraitės-Alon kūrybinė komanda atliko kruopščią buvusių kapinių teritorijos istorinę analizę ir svarstė tinkamiausią būdą, kaip iš visų surinktų antkapinių akmenų, išniekintų pavertus juos ar laiptais į Tauro kalną, ar atraminėmis sienutėmis, sukurti įamžinantį žydų atminimą ir grąžinantį šiems žmonėms pagarbų memorialą.

Zarečės kapinės, pasak V. Sideraitės-Alon, yra antrosios seniausios Vilniaus žydų kapinės po Šnipiškių. Nuo 1830-ųjų, nebelikus Šnipiškėse laisvų laidojimo vietų, iki 1940-ųjų visi Vilniaus žydų bendruomenės mirusieji buvo laidojami Zarečės kapinėse. Iš viso čia buvo 70 000 palaidojimų.

Kapinės buvo didžiulės, dvylikos hektarų, plotu prilygstančios Rasų kapinėms. Jose buvo palaidota visa Lietuvos Jeruzalė, visos žymiausios asmenybės“, – pasakoja V. Sideraitė-Alon.

Kūrybinė komanda išrutuliojo mintį ir sukūrė videoprezentaciją vienintelėje galimoje sunaikintų kapinių vietoje įkurti memorialą – juo taptų kelias, kertantis kapines, vadinamoji Kirkuto alėja, kur viena gatvės pusė sutampa su buvusia kapinių alėja, o kita, besileidžianti į gyvenamuosius kvartalus išlikusi, pasak menininkės, brutali, vandalinė, perkasta per kapines išrausus mirusiųjų kaulus ir nutiesus gatvę.

Tai lygiai toks pat vandalizmas, kaip ir iš antkapių sukurti laiptus. Randas kapinėse“, – teigia viena iš žydų kapinių memorialo autorių.

Būtent toje vietoje, kur nėra pavojaus, kad memorialas susilies su mirusiųjų kaulais, jis ir iškiltų.

Pačią kompoziciją nebuvo lengva sugalvoti, nes visi akmenys yra nutašyti, daugmaž vienodo dydžio, tokios monotoniškos plytos, todėl galvojome, koks simbolis geriausiai galėtų reprezentuoti Vilnių. Ir taip mums kilo mintis, kad Vilnių labiausiai reprezentuoja arkos, – pasakoja architektė ir primena, kad arką kaip simbolį šioje vietoje jai kadaise pakuždėjęs dailininkas Samuelis Bakas. – Nusitvėrėme jo idėją ir išplėtojome mintį iš antkapių atkurti Vilniaus senamiesčio gatvę, pakloti metalo konstrukciją su betono lentynomis, ant kurių būtų galima sustatyti neribotą skaičių antkapių – po vieną, po du, kad ir kiek jų ateityje atsirastų. Tarsi sukurti ištrupėjusią Senamiesčio gatvę, kurioje visi tie mirę žmonės kadaise gyveno. O jos viršuje būtų švytinti iš stiklo ar skaidraus plastiko arka su randu. Tarsi kapinėse su randu stovi gatvė, kuri laiko arką su randu, bet arka žiūri į rytus ir net būdama su randu švyti.“

V. Sideraitė-Alon pasakoja, kad abipus memorialo diktuojant landšaftui būtų dvi besileidžiančios gatvės, tarsi nuskendęs „Titanikas“, šonuose – tarsi išsivartę antkapiai su išlikusiais užrašais čia palaidotų žmonių vardų. O gale – tarsi altorinė lenta galbūt su užrašu „Amen“ arba „Iskor“ („Atmink“).

Kad perėjęs visą tą emocinį kelią prieitum altorių, kur galėtum pasikalbėti su savo Dievu ar savo sąžine“, – teigia memorialo Olandų gatvėje viena iš autorių, architektė ir dizainerė V. Sideraitė-Alon.

Šis projektas Gaono metų proga, pasak jos, šiemet yra įtrauktas į Vyriausybės programą ketvirtame ketvirtyje kaip pradėtinas įgyvendinti.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.