Architektūra chemikams. Profesorius R. Baltrušis – apie Tyrimų laboratoriją Kaune

Pokalbis su 95-erių chemiku organiku, KTU profesoriumi, habilituotu fizinių mokslų daktaru ROMUALDU BALTRUŠIU atskleidžia chemiko požiūrį į objektą, kuris buvo sukurtas chemikams. Taigi, ar Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame lietuviškojo modernizmo grynuolyje forma sekė funkciją?

Kaip prasidėjo Jūsų, kaip chemiko, kelias ir kada prisijungėte prie Tyrimų laboratorijos?

Mano profesinė karjera prasidėjo turbūt nuo mamos pasakojimo, kad ji turi pažįstamą, kuris Belgijoje baigė chemijos mokslus, tapo maisto pramonės specialistu ir dirba cukraus fabrike. Dirbdamas ten, jis turėjo daug galimybių keliauti po pasaulį, nes cukraus gamybos sezonas trunka maždaug nuo spalio iki metų pabaigos.

Mokykloje man labai patiko chemija. Baigęs gimnaziją, įstojau į maisto produktų technologiją tuomečiame Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universitete (dab. Kauno technologijos universitetas).

Pirmieji organikai neturėjo jokios laboratorijos, o dėstyti organinę chemiją, sintezę be laboratorijos neįmanoma, todėl jie dėstė Pirmuosiuose rūmuose Mickevičiaus g., kurių rūsyje buvo laboratorija. 1945 m. atėjau jau į prabangius rūmus – Tyrimų laboratoriją. Ji buvo skirta tirti įvairioms medžiagoms, kurias pirkdavo užsienyje ir iš kurių gamindavo daug produkcijos karo reikmėms, pavyzdžiui, signalines raketas, sprogstamąsias medžiagas ir kita. Tyrimų laboratorija buvo pritaikyta ir pramonės poreikiams, nes tuo metu Lietuvoje kitos laboratorijos nebuvo.

Mano laikais po studijų būdavo paskyrimai. Mane, baigusį maisto pramonę, išsikviečia rektorius ir sako: „Važiuosi į Maskvą studijuoti aspirantūroje.“ Atsakiau, kad norėčiau pasilikti Lietuvoje, susitariau, kad mane priims Panevėžio cukraus fabrikas, be to, turiu simpatiją. Rektorius tęsia: „Jeigu nevažiuosi į Maskvą, kur siunčiame, tai važiuosi į Klaipėdą žuvų rūkyti.“ Taip buvau išsiųstas studijuoti į Maskvos D. Mendelejevo cheminės technologijos institute, kuriame dirbo įžymybė – profesorius, akademikas Vladimiras Radionovas. Gerai mokėjau rusų kalbą, tad paprašiau profesoriaus, kad priimtų į aspirantūrą. Jis pasižiūrėjo ir sako: „Gerai, pas mane yra bulgaras ir būsit jūs, lietuvis. Priimsiu jus.“

Profesorius Radionovas dar 1926 metais, kai aš gimiau, pirmasis paskelbė naują beta-aminorūgščių sintezės būdą. Beta-aminorūgštys buvo pamirštostodėl, kad mažai kur įeina. Tai dabar daug kas mato, kad jos ir vitaminų, ir penicilino, ir kitų dariniai. Pradėjau dirbti beta-aminorūgščių srityje tik profesoriaus Radionovo dėka.

Chemikams, vienai iš kelių pagrindinių suinteresuotųjų bendruomenių, Tyrimų laboratorija yra ypač svarbi dėl chemijos mokslo tyrimų ir inovacijų ištakų Lietuvoje.

Universitete man dėstė puikus neorganinės chemijos specialistas Juozas Valančiūnas – labai reiklus, puikiai mokėjęs prancūzų kalbą ir naudojęs prancūzų literatūrą. Taip pat profesorius Antanas Purėnas, kurio biustas stovi mano namuose. Jis buvo didžiausias mūsų organinės chemijos pradininkas. Purėnas išvertė vokišką vadovėlį „Lehrbuch der Organische Chemie, A. F. Holleman“, kad supažindintų su organinės chemijos terminija, kurios nebuvo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Dėstytojas Jonas Janickis dėstė fizikinę chemiją. Visi jie suteikė teorinį chemijos pagrindą.

Man ir kitiems kaip aš gerai sekėsi organinė chemija todėl, kad Tyrimų laboratorijoje buvo didžiulis chemikalų, kuriuos paruošė ir atrinko inžinierius, chemijos mokslų daktaras, pulkininkas Juozas Vėbra, sandėlis. Visi indai plombuoti, visur užrašyta, kad tai chemiškai, techniškai gryna medžiaga. Chemikalai pirkti Vokietijoje, jie buvo „Kalbaum“ firmos, kuri po karo jau nebeveikė. Buvo ir prancūziškų chemikalų, bet daugiausia vokiški.

Architektams ir paveldo bendruomenei Tyrimų laboratorija išlieka ikoniniu modernizmo architektūros objektu, su iki šių dienų nepakitusia pirmine funkcija, o kaip sekėsi jame dirbti chemikams?

Laboratorijos pastatas itin protingai suprojektuotas. Tai atliko pulkininkas Juozas Vėbra kartu su architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu. Kai idėjai dėl laboratorijos statybos buvo pritarta, pulkininkas Vėbra buvo išsiųstas į žymiausias Europos ir pasaulio laboratorijas susipažinti, kaip jos atrodo, ir ką galėtume padaryti Lietuvoje.

Tai laboratorija, kuri visų pirma turėjo iki šių dienų išlikusias labai gerą vėdinimo sistemą – vadinamąsias traukos spintas. Apgalvoti ir modernūs visi traukų pakėlimai ir gaubtai dirbančiajam, kad neapsinuodytų ar nesusižeistų sprogus kokiam nors chemikalui. Iš koridoriaus buvo galima patekti į kiekvieną laboratoriją, o pastarosios taip pat buvo pereinamos. Pastate buvo puikus šildymas. Nepaisant to, jog visos sienos buvo vien langai, kambariuose būdavo 21 laipsnis šilumos. Dvi sistemos: viena – garų sistema, visa iš žalvario (bronzos), o kita paprasta vandens sistema – radiatorinė.

Tyrimų laboratorijoje yra nuostabūs vyriai ir langai – didysis langas ir atsilošiantis langelis. Visos durys turėjo atskirus raktus, o vedėjas turėjo vieną bendrą raktą, kuriuo galėjo atrakinti visas vieno aukšto duris,  viršininkas – vienu raktu visas duris. Čia buvo ypatinga prancūzų spynų gamyba.

Studentams buvo sudarytos labai geros sąlygos. Jie dirbo taip, kaip dirbtų tyrėjas, tik jiems buvo duota vieta didelėje laboratorijoje be nuolatinės aparatūros, o tikriesiems tyrėjams padaryti atskiri nedideli kambariai, kuriuose jie galėjo individualiai dirbti visiškai nekliudomi ir nepersekiojami, kad kas nors domisi jų darbais.

Tyrimų laboratorijos statybai naudotas plytų mūras ir gelžbetonis, turėjęs atlaikyti bet kokias negandas. Tuo teko įsitikinti ir Jums, kai sovietiniais metais pastate įvyko galingas sprogimas, kurio metu išdužo visi antrojo aukšto langai.

Ketvirtame aukšte yra viena laboratorija, kurioje tuo metu dirbo du mano aspirantai. Man atėjus, jie distiliavo medžiagą, linkusią sprogti, kolboje jos buvo jau labai mažai. Sakau: „Sėkmingai užbaikit, tik atsargiai – nekaitinkit.“ Ir man tik spėjus išeiti nugriaudėjo didžiausias sprogimas, visi langai išlėkė lauk. Žmonės, kurie ten, Vydūno alėjoje, laukė autobuso, išsigando. Nutiko štai kas: tetrahidroforanas labai sprogus, jis linkęs susijungti su deguonimi. Sprogimui užteko labai mažo kiekio šios medžiagos. Man reikėjo užmokėti už langus. Šitie rūmai suprojektuoti taip, kad, jei įvyktų stambesni sprogimai, pirmiausia išlėktų langai, bet sienos nenukentėtų. Sienos ten nepaprastos – monolitinis gelžbetonis. Vienas branduolinės fizikos mokslininkas sakė, kad šį pastatą gali išversti arba išrauti tik branduolinis sprogimas, kitaip jis nesubyrės.

Jūs esate ir kito nutikimo liudininkas, po kurio Tyrimų laboratorija įgijo „dujų fabriko“ pravardę ir pradėjo sklisti gandai, kad joje slaptai gaminamas cheminis ginklas.

Tyrimų laboratorijoje buvo laikomas ipritas, cheminio ginklo klasei priklausančios chloro dujos. Tuo metu ipritas buvo pats baisiausias, nebuvo dar tabuno, „Novichok“ ir kitų, kurie yra dabar. Buvo tik klasikiniai dalykai. Su ipritu atsitiko nelaimė. Vienas tyrėjas dirbo mano laboratorijoje, kurioje stovėjo indas su ipritu. Vieną dieną jis ateina – ogi pusės iprito nėra. Pasirodo, kad valytoja apvertė indą su ipritu, jis išsiliejo, o valytoja pradėjo jį šluostyti ir visas sienas ipritu iššluostė! Laimė, tai truko neilgai. Atbėgo pats chemikas Feliksas Staniulis, kuris tyrė iprito nuodingumą ir pasekmes, nes jo tėvas Pirmajame pasauliniame kare žuvo nuo šios medžiagos. Staniulis už galvos susiėmė, klausdamas, kur valytoja. Ji jau plovėsi rankas ir ruošėsi išeiti, bet mes ją staigiai „nutvėrėme“ ir greitai išvežėme į ligoninę. Tai išgelbėjo ją nuo mirties, bet ji, deja, smarkiai apdegė rankas.

Laboratorijos pastatas iki šiol stebina įvairių sričių specialistus savo autentiškumo gausa: didelė dalis išlikusių ąžuolinių baldų, traukos spintos, charakteringi bokšteliai.

Tas senasis ąžuolas, iš kurio pagaminti baldai, buvo ypatingai paruoštas. Visi baldai užsakyti dirbtuvėse. Buvo trys kėdžių tipai: aukštesnio, žemesnio ir tokios taburetėlės. Visi baldai buvo dengti natūraliomis medžiagomis, nes dar nebuvo sintetinių polimerinių medžiagų. Naudota ne tik „Shelac“ politūra, bet ir sakai iš Tolimųjų Rytų. Politūra negryna, todėl jei nulašėdavo koks lašelis su chemikalu, reikėdavo greitai nuvalyti, ir baldai išlaikydavo savo gražų pavidalą.

Pastate yra du „Schindler“ firmos liftai, vienas skirtas žmonėms, kitas – chemikalams. Keleivinis liftas veikė tol, kol profesorius Purėnas, kurio kabinetas buvo trečiame aukšte, buvo gyvas.

Dar pastate yra šarvuota spinta, kurios šarvai kilnojasi taip pat kaip ir langų stiklai, todėl buvo galima laisvai dirbti spintoje, paruošti sprogimui paketą, o paskui saugiai užleisti tą šarvą.

Pavojingiausi, sprogstamieji, tyrimai buvo atliekami trečiame pastato aukšte. Ketvirtas aukštas taip pat  visiškai izoliuotas.

Tyrimų laboratorija išsiskiria bronziniais kaminėliais (bokšteliais) ant stogo. Jie sujungti su kiekvienos apačioje esančios laboratorijos vamzdžiu, kiekviena traukos spinta turi savo vamzdį. Kai studijavau aspirantūroje, lankiausi kitose laboratorijose. Jos traukos traukia viską kartu, o Tyrimų laboratorijoje kiekviena trauka turi būti atskira su atskiru vamzdžiu ir bokšteliu tam, kad medžiagos nesusimaišytų ir per klaidą nepatektų iš vienos traukos į kitą. Bronziniai bokšteliai stovi ant stogo tarytum kokie kariai.

Interviu rengtas įgyvendinant „Getty Foundation“ programos „Keeping It Modern“ projektą „Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos pastatų komplekso tyrimų laboratorijos valdymo planas“ ir tiriant socialinę vertę, siekiant nustatyti visuomenės santykį su paveldo objektu ir vertėmis grįstos paveldosaugos.