Architektūros istorikas V. Petrulis: išlaikydami medinukus išlaikome ir socialinę įvairovę

Apgriauta vila pakibo tarp dangaus ir žemės, lyg nenuoseklaus mūsų požiūrio į praeities paveldą simbolis. Kodėl nuolat nutinka tokios skandalingos situacijos? Kodėl ekspertai nesivadovauja aiškiais kultūros paveldo saugojimo kriterijais? Kodėl vienai Vertinimo tarybai nustačius vertingąsias statinio savybes po kelerių metų kita jas pakeičia, kaip kad nutiko Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo projekte Vilniuje?

„Manyčiau, kad šioje srityje kol kas stokojame sisteminio požiūrio. Vertybės savo reikšme yra skirstomos į nacionalinį, regioninį bei vietinį lygmenis, tačiau šis skirstymas kol kas neturi realaus poveikio saugojimo strategijai“, – sako dr. VAIDAS PETRULIS, KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas. Su juo kalbamės apie Lietuvos paveldosaugos problemas. 

Kodėl Kauno Žaliakalnyje nutiko tokia situacija?

Visų pirma – džiugu, kad visuomenė tokiam veiksmui neliko abejinga, ir griovimui buvo bandoma užkirsti kelią. Visgi nedžiugina, kad šis bandymas, nors ir buvo laiku, tačiau nesėkmingas. Sustabdžius statinio griovimą pirmąjį kartą, tebuvo pažeistos stogo konstrukcijos, kurias būtų buvę nesunku atkurti. Tačiau vėlesnių dienų įvykiai lėmė, kad dalis autentiškumo jau neišvengiamai prarasta. Istorinis, baroko bruožų turėjęs pastatas neseniai buvo nugriautas ir Klaipėdoje. Šios situacijos liudija, jog valstybės institucijos turi ieškoti algoritmo, kad anksti pastebėtas savivaliavimas paveldo teritorijose būtų sėkmingai stabdomas.

Pastatą griovęs verslininkas aiškina, kad jis viską darė teisėtai, nes pastatas nebuvo įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tad gal kyla problemų dėl ekspertavimo?

Daug kam kyla klausimų, kodėl toks medinis namukas yra vertybė. Aišku, jei jį vertinsime kaip atskirą individualų objektą, esantį ne urbanistinėje struktūroje, kaip yra dabar, toks klausimas būtų visiškai suprantamas. Tačiau būtina pažymėti, kad pastatas, nors ir nebuvo įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip atskira, unikalų kodą turinti nekilnojamojo kultūros paveldo vertybė, jis saugomas kaip urbanistinės teritorijos dalis. Tą patvirtino ir atsakingi paveldosaugos pareigūnai. Visgi galutinį šios situacijos įvertinimą pateiks teismas.

Tuo tarpu, žvelgiant iš paveldosaugos teorijos prizmės, šis atvejis atskleidžia keletą diskusinių aspektų. Visų pirma paveldosaugos ekspertizė nėra tiksliųjų mokslų objektas. Galima objektyviai išsiaiškinti praeities faktus, istorinę objekto raidą, tačiau vertės suteikimas arba nesuteikimas neretai išreiškia eksperto etinę poziciją. Akivaizdu, ekspertų bendruomenė nėra vienalytė. Kai kurie specialistai laikosi konservatyvesnių pažiūrų, siekdami išsaugoti kuo daugiau autentiškų praeities artefaktų. Tačiau dalis ekspertų diskutuoja apie adaptyviojo praeities pritaikymo strategijas, kurios atveria šiek tiek daugiau laisvės bei neužkerta kelio seno ir naujo dermei.

Atsižvelgdami į tam tikrą vertės nustatymo proceso reliatyvumą turėtume ieškoti mechanizmų, kaip tobulinti vertės priskyrimo mechanizmą. Manyčiau, kad šioje srityje kol kas stokojame sisteminio požiūrio. Vertybės pagal reikšmę yra skirstomos į nacionalinį, regioninį bei vietinį lygmenis, tačiau šis skirstymas kol kas neturi realaus poveikio saugojimo strategijai. Kitaip tariant, žemesnės kategorijos, vietinio lygmens objektus būtų galima adaptyviai pritaikyti. Tokiu būdu galbūt ir ekspertams būtų suteikta platesnė vertės pasirikimų skalė.

Išties net ir ne profesionalui akivaizdu, kad tie vertinimai yra labai subjektyvūs…

Tikrai taip. Tam tikro subjektyvumo galima įžvelgti netgi ir istorinėje paveldosaugos raidoje. Šiandienė Vakarų šalių patirtis byloja, kad kiekviena karta turi teisę iš naujo patikrinti vertės sampratą. Išties dominuojantis požiūris į paveldosaugą XX a. pradžioje buvo toks, kad saugomi tik paminklai, o visa kita tėra lūšnos, kurias galima griauti. Šiandien vertės samprata kinta.

Tačiau vertybių priskyrimo procese, mano nuomone, esama ir sisteminio nenuoseklumo. Lietuvos paveldosaugos sistemoje paveldo objektui vertę suteikia Vertinimo tarybos. Tai savotiškas prisiekusiųjų teismas, kuriam patikėta verdikto teisė. Tai puikus instrumentas, kuris suteikia procesui demokratiškumo. Kita vertus, bent jau vertindamos XX amžiaus architektūros palikimą tarybos neturi nuoseklios strategijos. Kiek pajuokaudamas spėčiau, kad, jeigu duotume visoms Lietuvos taryboms vertinti tą patį objektą, kurio vertė nėra akivaizdi, turbūt sulauktume skirtingo vertinimo. O kalbant rimčiau, išties esama rimto klausimo, kodėl kultūros vertybių registre yra tokie objektai kaip stalinistiniu laikotarpiu pastatytų namų grupė Vytenio g. 44, 46 Vilniuje (unikalus kodas 43223)? Ar šie objektai yra atrinkti kaip reprezentuojantys platesnį reiškinį? Tačiau kodėl būtent šie ir ar tik šie? O galbūt užteko 50-ties metų kriterijaus?

Kita vertus, lieka atviras klausimas, kodėl nesaugomi kiti vertingi objektai. Akivaizdžiausias tokio nenuoseklumo pavyzdys atsiskleidžia sugretinus saugomus ir nesaugomus pastatus viename mieste. Antai Alytuje yra saugomas rašytojo K. Sakalausko-Vanagėlio namas (unikalus kodas 16970), kurio vertė siejama su tuo, kad čia gyveno menininkas, tačiau tuo pat metu nėra saugomi Šaulių namai, kurie ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo svarbus miestelio kultūrinis centras ir kurie yra puikus fizinis kurortinio Alytaus reprezentantas. Arba Ukmergėje yra saugomas gyvenamasis namas Vasario 16-osios g. 19 (unikalus kodas 2271), tačiau nesaugomi buvę Šaulių namai.

Nėra abejonės, kultūros vertybių registro tvarkymas yra nuolatinis procesas. Visgi, drįsčiau teigti, kad XX amžiaus architektūros vertybių apsauga stokoja sistemiškumo, kuris neretai lemia ir praradimus. Šiandien griaunamas pastatas Perkūno alėjoje, tačiau neliko tokių XX amžiaus antrąją pusę reprezentuojančių pastatų kaip „Bangos“ kavinė Palangoje, „Merkurijaus“ prekybos centro ar „Kauko“ restorano Kaune. Ar tikrai tik dėl vertės stokos?

Politikai mėgsta pabrėžti, kad paveldas yra prioritetinė sritis, mūsų nacionalinio identiteto šaltinis. Tačiau nėra ne tik apčiuopiamą rezultatą duodančių valstybinio finansavimo šaltinių išsaugoti objektus, tačiau ir strateginių programų potencialių verčių tyrimui ir apskaitai. Tokie tyrimai galėtų tapti gairėmis ekspertų taryboms.

Kas tokias programas turėtų kurti? 

Mano galva, tai turėtų būti Kultūros ministerijos prioritetas. Kol kas daug kas vyksta pagal gaisrų gesinimo principą, o turėtų būti sutarimas, kad paveldas yra realus prioritetas. Galėtų bendradarbiauti ir skirtingos ministerijos, tikslinius mokslinius tyrimus galėtų finansuoti ir Lietuvos mokslo taryba. Tačiau kol kas matau daugiau viltį puoselėjančių pareiškimų, o ne realaus dėmesio, kuris, be kita ko, įgautų ir materialiąją išraišką.

Žurnale „Kultūros barai“ kultūros atstovas Rimantas Gučas yra rašęs, kad žmogus daug metų dirba toje pačioje vietoje, bet reikalai tik blogėja, o visuomenė sukyla, pradeda suprasti ir atvirai sakyti, jog „mes šito nenorime matyti“. Kartais prieinama net iki muštynių, kaip nutiko ir mūsų aptariamu atveju, kuomet architektas Audrys Karalius užpuolė statybininką. 

Nėra jokios abejonės, fiziniais veiksmais paveldosaugos problemų spręsti nereikėtų. Tai nėra teisinis argumentas teisinėje valstybėje. Bet tokie atvejai atskleidžia dar vieną Lietuvos paveldosaugos rūpestį. Bendruomenės, kurioms rūpi paveldo klausimai, daugeliu atveju tėra pirminės formavimosi stadijos. Vietoje stiprios istorinio rajono kaimynystės, nuosekliai puoselėjančios vietos identitetą, kol kas reaguojama atskiromis iniciatyvomis, o realus saugojimas išlieka tik valdžios institucijų uždaviniu.

Kalbant apie šią Žaliakalnio dalį tenka pasakyti, kad išlikusių autentiškų pastatų čia nėra daug. Taigi, nors kontekstą puoselėjantys naujos architektūros pastatai čia neabejotinai turi teisę reprezentuoti XXI amžiaus tendencijas, tačiau jie neturėtų užimti tų statinių, kurių jau ir nebeatkursime, vietos. Ir tai visų pirma turėtų rūpėti čia gyvenantiems žmonėms, nes tik istorinė įvairovė gali užtikrinti unikalų istorinį vietos charakterį. 

Girdėjome apie Kauno mero rūmų Kačiūniškėse atstatymo peripetijas, kuomet buvo nugriautas vienas dvaro komplekso pastatas, o kitas atstatytas nesilaikant paveldosaugos reikalavimų. Ar nenutiks taip, kad, pamatę tokį miesto valdžios elgesį, juo sekti ims ir kiti kauniečiai?

Jeigu yra įgyjama teisė statyti istorinėje vietovėje, kartu įgyjama ir pareiga saugoti vertę. Turėtume vadovautis nuostata, kad, naujam gyvenimui pritaikant istorinį objektą, savininko interesas ir nauda neturėtų užgožti visuomenės ir ateities kartų naudos.

Žaliakalnyje yra nemažai istorinių medinių, gana kuklios architektūros, tačiau vietai charakteringų objektų. Tai nėra nekilnojamojo turto segmentas, kuriam prioritetą teiktų aukščiausias pajamas turintis visuomenės sluoksnis. Taigi, išlaikydami šiuos medinukus išlaikome ne tik vietai charakteringą fizinės aplinkos įvairovę, tačiau ir socialinę įvairovę, kuri taip pat prisideda kuriant vietos charakterį. Pas mus paveldas vertinamas tik identiteto požiūriu, tuo tarpu kaimyninėse šalyse kalbama apie paveldą ir klimato kaitą, paveldą ir socialinį teisingumą. Žengiant į XXI amžiaus paveldosaugą – būtina apie tai diskutuoti ir priimti atitinkamus strateginius sprendimus.