Architektūros studentė E. Kliučinskaitė – apie auginančias ir pokyčius skatinančias patirtis

Pradėkime nuo to, kaip architektūra atėjo į tavo gyvenimą. Kodėl pasirinkai šias studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete? Kokių lūkesčių turėjai?

Man tai nebuvo artima, pažįstama sritis – niekas iš artimųjų nėra į ją įsitraukę. Taip pat neturiu tokių prisiminimų, kaip kad kai kurie architektai, kurie jau vaikystėje dėliojo kaladėles ir kitaip demonstravo polinkį į šią sritį. Ilgai dvejojau, bet galiausiai architektūra patraukė kaip meno ir matematikos sintezė. Nors nesijaučiau esanti menininkė, labiau save laikiau tiksliųjų mokslų atstove, žinojau, kad noriu tam tikros meninės atsvaros. Kodėl „Vilnius Tech“? Lietuvoje nėra daug pasirinkimų, kur studijuoti architektūrą. Žinojau, kad nenoriu itin meninės pakraipos, tad Vilniaus dailės akademiją atmečiau. Galbūt skamba kiek banaliai, bet rinkdamasi universitetą atsižvelgiau ir į reitingus – tuomet „Vilnius Tech“ buvo aukštesnėje pozicijoje nei kiti universitetai, siūlantys architektūros specialybę. Pamenu, įstojau svajodama projektuoti gyvenamuosius namus. Tai parodo, kaip siaurai aš suvokiau architektūrą… Kalbant apie universiteto aplinką ir lūkesčius jai, neabejoju, jog mokyklinė aplinka, kurioje užaugau, padarė didelę įtaką. Galbūt nebuvau to įsivardijusi, tačiau buvimas apsupty motyvuotų, tikslus turinčių žmonių, matyt, net ir nesąmoningai išugdė lūkestį, kad universitetas bus to tęsinys, o gal net ir daugiau.

Kalbėtis tenka nuotoliu, nes šiuo metu esi išvykusi su mainų programa į Briuselį. Kur dar teko mokytis? Kodėl, tavo galva, tai reikalinga? Kokių patirčių, teigiamų dalykų iš to pasisėmei?

Tiesa, tai yra jau trečia mano mainų lokacija. Antrame kurse buvau išvykus į Pietų Korėją – tai buvo ne tiek pasirinkimas, kiek galimybė pretenduoti į vienkartinę stipendiją Ulsano universitete. Turbūt tik gavusi teigiamą atsakymą supratau: „O, tai iš tiesų vyksta.“ Trečiame kurse pirmą semestrą praleidau Vokietijoje, mokiausi Miuncheno technikos universitete – tai buvo jau mano pasirinktas universitetas, apie kurį svarsčiau dar netgi prieš pradėdama studijas „Vilnius Tech“. Pernai, t. y. ketvirto kurso antrame semestre, išvažiavau į Briuselį ir nusprendžiau pasilikti dar vienam semestrui, taigi šiuo metu vis dar studijuoju KU Leuven Sint-Lucas universitete. Iš viso būsiu praleidusi dvejus studijų metus užsienyje. Visos šios patirtys labai skirtingos, bet, jaučiu, kad labai vertingos.

Žinoma, negaliu teigti, kad išvykus pagal studijų mainų programas patirtys būna vien tik teigiamos, kad lengva nuolat keisti aplinką ir žmones, tačiau vienas didžiausių iššūkių man yra išbūti su savimi. Keičiant aplinką, žmones, labai daug sužinai apie save, pastebi savo ydų, baimių ir kaskart meti sau iššūkį susigyventi su nauja aplinka, kultūra. Kartu tai labai ugdo gebėjimą prisitaikyti, suprasti. Man, kaip architektūros studentei, labai įdomu stebėti aplinką, žmones, kultūrinius momentus – vien iš šio stebėjimo gali labai daug suprasti, pažinti, įsikvėpti. Universitetai taip pat yra skirtingi: kitokie jų požiūriai, metodikos. Sakykime, Briuselyje, tokioje daugiakultūrėje aplinkoje, mokausi tolerancijos, o profesinėje srityje mokausi žvelgti naujomis akimis į miestą. Mainų programos siūlo nuolatinę kaitą, o nauji žmonės, aplinka kažką palieka tavyje, atrodo, kad labai stipriai augi, gal net greičiau, nei jei būčiau savame Vilniuje. Žinoma, kai manęs klausia, ar kitiems rekomenduoju išvažiuoti pasimokyti svetimoje šalyje, visuomet atsakau teigiamai, bet niekuomet negaliu garantuoti, kad ir kitų patirtys bus tokios sėkmingos – tai labai asmeninis dalykas. Visgi bandyti tikrai verta.

Kaip manai, ar studentai patys gali prisidėti prie universiteto kūrimo ir pokyčių jame? Kaip? Kaip pati tai darai?

Tikrai taip. Manau, kad mes, studentai, labai stipriai galime prisidėti prie pokyčio. Neslėpsiu, dažnai ir pati pasiskundžiu tam tikromis fakulteto nuostatomis, nevykstančiais dalykais, dėstytojų požiūrio nelankstumu, pernelyg dideliu formalumu, bet dažnai didele kliūtimi tampa ir pačių studentų abejingumas. Tai itin liūdina. Atrodo, kurti geresnę studijų aplinką užtenka vien tik studentų noro ir iniciatyvos – manau, to ir siekiame „Vilnius Tech“Architektūros studentų klubo (ASK) veiklomis. Jis, kaip formali organizacija, buvo įkurtas prieš 20 metų, nors iš tiesų veikiame labai neformaliai. Tam tikru metu klubas buvo „apmiręs“, nes trūko studentų iniciatyvos ir susikalbėjimo. Jį pradėjome gaivinti prieš porą metų, buvau viena to iniciatorių, nes, pradėjusi dalyvauti skirtingose dirbtuvėse, važinėti į tarptautines mainų programas, pajutau, kad mūsų fakultete trūksta susibūrimų su žmonėmis, su kuriais galėtume dalytis patirtimi, aptarti mums aktualias temas. Kassavaitiniai susibūrimai, pasikeitimai idėjomis ir palaikymas tikrai suburia, stengiamės veikti kuo atviriau, bet, deja, ratas gausėja itin lėtai. Tad norisi, kad studentai patikėtų bendruomeniškumo ir užklasinio bendradarbiavimo galia – būtų kritiškesni ir norėtų daugiau, nei suteikia universiteto aplinka.

Kita vertus, esu įsitikinusi, kad studentai yra labai svarbūs dalyviai sprendžiant studijų kokybės klausimus. Praėjusiais metais su entuziastingų studentų grupe kvietėme dėstytojus, dekanatą į pokalbių sesijas, siekėme pristatyti pasiūlymus, kaip bent šiek tiek būtų galima patobulinti studijų procesus, žvelgiant iš studentų perspektyvos. Esu tikra, kad idėjų įgarsinimas yra mažas žingsnelis pokyčių link. Tereikia neprarasti kantrybės ir suvokimo, kad universitetas yra didžiulis jėgų laukas, kuriame pokyčiai vyksta iš lėto.

Pagaliau mes galime inicijuoti artimesnio santykio tarp visų bendruomenės narių kūrimą. Pamenu, antrame kurse, kuruojamame dėstytojo Audriaus Novicko, dariau performatyvią instaliaciją, kurios vienas iš aspektų buvo bendruomeniškumo stygiaus pabrėžimas, juntamas mūsų visuomenėje, o kartu ir studijų aplinkoje. Pakviečiau nacionaliniu mastu pripažintą architektą Audrių Ambrasą, mūsų fakulteto profesorių, vienam pusdieniui užimti budinčiojo vaidmenį. Tai buvo proga pakeisti požiūrio kampą į kasdien mus fakultete pasveikinančių budinčiųjų vaidmenį, kartu ir suvokti, jog dėstytojai yra atviri avantiūroms, kartais tereikia studentų iniciatyvos. Neabejoju, kad visuose fakultetuose santykis ne vien tarp studentų, bet tarp studentų ir dėstytojų yra be galo svarbus. Norisi palinkėti, kad studentai dažniau rodytų iniciatyvą, o dėstytojai teigiamai atsilieptų į kvietimus – tikiu, jog net ir mažos iniciatyvos padeda kurti universitetą.

Pabaigai, trumpas žvilgsnis į ateitį – kokių planų, norų, tikslų turi?

Labai nemėgstu šio klausimo, nes iš tiesų neturiu konkretaus atsakymo. Paskutiniu metu pajutau, kad itin gražūs dalykai nutinka neplanuojant, tereikia būti atvirai momentui, kuriame gyvenu. Žinoma, artėjant studijų pabaigai, vis dažniau susimąstau, kad greit ateis laikas, kai turėsiu nusėsti – pasirinkti kryptį, į kurią norėsiu sutelkti savo domėjimosi ir veikimo energiją. Nors manau, kad dabar man yra pats geriausias laikas kelionėms, išbandymams ir paieškoms, tikiu, kad tvirtas nusėdimas, kai jis įvyks, bus Lietuvoje. Mūsų šalyje matau daug potencialo ir sričių, kuriose galime augti – norisi prie to prisidėti.

Na, o artimiausiu metu tikiuosi sėkmingai atlaikyti paskutinių metų studijų tempą, t. y. sugebėti suderinti magistrinio darbo rašymą ir suspėti džiaugtis dienomis.