Argi ateitis nesuteiks žmonėms ramybės?

Akvilė Jakutytė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Tyto alba“ organizuoto eseistikos konkurso „Kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi po 20 metų?“ laureatė, Kėdainių šviesiosios gimnazijos 10 klasės mokinė.

Saldus arbatos kvapas kutena nosį, stambūs lietaus lašai garsiai barbena į langą ir aš, rodos, sulaikau kvėpavimą. Stebiu. Stebiu žmones, skubančius į nežinią. O skuba jie, lyg sekundės būtų suskaičiuotos ir kiekviena jų kainuotų. Mintys galvoje byra lyg pupos. Nejaugi ir po 20 metų žmonių akyse slypės baimė? Argi ateitis nesuteiks žmonėms ramybės?

Užsimerkiu ir akyse ima plaukti vaizdai. Vaizduotė lyg laiko mašina nukelia mane toli toli ir regiu netikėčiausius vaizdus. Geriu į save šį naują vėjo gūsį, vėsinantį mane iki pat pirštų galiukų. Matau savo šalį ir jos gyventojus. Stebiu juos ir suprantu, kad daug iššūkių mums per šį laiką buvo kilę, daugybė kliūčių kelią stojo… Mes pavargę, mūsų rankos pailsusios, tačiau širdys pilnos džiaugsmo. Vaizdas lyg iš J. Biliūno novelės „Laimės žiburys“.

Einu, dairausi, viskas lyg ir taip pat, jau daug kartų regėta ir pažįstama. Tačiau jausmas kitoks. Visiškai kitoks. Matau daug naujų modernių pastatų, didelių įmonių, girdėti mašinų gausmas. Šurmulys netyla, gyvenimas čia verda ir nežada sustoti nė minutei. Daug vertybių per tuos metus išsaugota. Siauros, akmenimis grįstos gatvelės kviečia tyliai pasivaikščioti, vieniši suoleliai tebelaukia žmogaus, kurio mąslius dūsavimus galėtų išklausyti.

Nepajudinama Gedimino pilis stovi tokia pat didinga, kadaise sunaikinti Valdovų rūmai dabar džiugina gyventojus ir turistus, o vienas iš pagrindinių šalies simbolių – Katedros varpinė – su kiekvienu dūžiu priverčia sustoti ir pajausti savitą šalies atmosferą. Širdis džiaugiasi. Džiaugtųsi ir senieji šalies valdovai, jei galėtų matyti, kokius pamatus jie mums paliko… Darosi įdomu, kas dar naujo per šiuos du dešimtmečius įvyko, kojos pačios veda pirmyn. Ausis paliečia pažįstami natų deriniai, dainos dar vis tos pačios. Nostalgija ir melancholiški prisiminimai užlieja kūną. Kompozitoriai ir atlikėjai, kurių dainas kadaise mokėjome atmintinai, tikrai nėra pamiršti. Jie ilgam įrašyti į šalies pasąmonę, o žmonės ir toliau šoka ir dainuoja pagal gražiausias melodijas. Regiu begalę skirtingų žmonių ir matau, kad jie pagaliau jaučiasi drąsiai.

Argi žmogus pagaliau tapo pagrindine šalies vertybe? Argi pagaliau nustatytos „normos“ ir standartai yra paminti? Visos socialinės mažumos, kurios kadaise buvo smerkiamos, dabar laisvai kvėpuoja, gali jaustis drąsiai ir visavertiškai. Mūsų valstybė novatoriška, mes pagaliau įsileidome pagarbą ir toleranciją, supratingumą, meilę gyvenimui ir vienų kitiems.

Prieš keletą dešimtmečių filosofas Leonidas Donskis klausė, ką reiškia tolerancija, ir, be abejo, taikliai atsakė: „Tai kasdieniai, labai nelengvi, žmogiški išmėginimai. Tolerancijai reikia žmones ruošti lygiai taip pat kaip santuokiniam gyvenimui, kad jie suprastų, kas yra atsakomybė prieš kitą žmogų. Tolerancijos reikia mokyti – atsakingai ir nebanaliai.“

Tada buvau paauglė ir tas profesoriaus straipsnis atrodė toks painus ir sudėtingas, net neįdomus, nes jį liepė perskaityti mokytoja, o dabar gera man, kad pagaliau išmokome ir šitą pamoką. Šypsena mūsų veiduose nebeslepia pykčio ir pagiežos, tūnančios viduje. Pagaliau mes šypsomės ir šypsomės iš tikrųjų. Šypsomės gyvenimui. Laikui. Kitiems. Sau. Pagaliau net ir nepažįstamam žmogui pasakyti gerą žodį nebėra sunku, prieiti ir paspausti ranką tam, kuriam sunku – tapo paprasta.

Nebėra baisu kristi, klysti, juoktis ar verkti. Gyvename šalyje, kurioje visi yra priimti ir savi. Prieš daugelį metų iškovojome politinę nepriklausomybę, o dabar – ir kiekvieno mūsų emocinę laisvę. Pagaliau pradėjome vertinti akimirkos trapumą ir kiekvieną laisvą minutę praleidžiame su artimaisiais. Šeimos buvo, yra ir bus pagrindinis ir svarbiausias šalies pagrindas. Matau jas, eina vaikai, tvirtai įsikibę tėvų rankų. Jaučiu jų stiprybę. Jie kada nors didžiuosis žinodami, kokią didingą istoriją visą šį laiką kūrė jų gimtoji šalis ir džiaugsis būdami jos dalimi. Vaikai yra ir bus priežastis, kodėl mūsų šalis dar vis gyvuoja. Taip pat mūsų valstybė pagaliau gali užtikrinti orią senatvę. Senoliai yra ypač gerbiami, jais rūpinamasi. Gera matyti užtikrintumą ir ramybę jų veiduose, gera, kad jie gali džiaugtis ir žengti gyvenimo keliu pilna koja.

Tik dabar supratome, kad visas tas skubėjimas ir lėkimas yra visai beprasmis. Einu ir jaučiuosi lyg laikas pagaliau manęs nebevaržo. Pagaliau nebėra noro stabdyti laiko ir tikėtis, kad jis palauks. Nebenoriu skubėti. Noriu pajausti gaivų vėją, kedenantį plaukus, ausis glostantį medžių ošimą, žemę po kojomis. Reikėjo ištverti daug, kad turėtume tai, ką turime. Tačiau buvo verta. Gyvename tokiu laiku, kai nebereikia bijoti dėl rytojaus, kai esame užtikrinti dėl savo ateities ir žinome, kad ji bus šviesi ir tauri. Esame savo šalies valdovai, kurie gali puikuotis savo didybe. Esame viena komanda, kuriai jokie sunkumai nebaisūs. Įkvepiu ir jaučiu. Kvapą – tokį, kokio niekur kitur nepajausčiau. Niekada šio jausmo nejutau, tačiau dabar, rodos, girdžiu kiekvieno žmogaus širdies plakimą ir maniškis susilieja su juo.

Staiga, mintys nutrūksta. Nieko neberegiu, tik girdžiu čaižų garsą. Žadintuvas. Pramerkiu akis, bandau susivokti tikrovėje. Lietus dar vis plauna kelius, medžiai, liūdnai siūbuodami, gaudo kiekvieną lietaus lašą. Vanduo negailestingai teka namų stogais. Už lango jau tamsu. Namuose vėsu, tačiau širdyje jaučiu beprotišką šilumą. Dabar suprantu, ką tas keistas, viduje tūnojęs jausmas reiškė. Galiu drąsiai teigti, kad laiko palikti pėdsakai liks neužpustyti. Net neabejoju, kad Lietuvos laukia tokia pat šviesi ateitis, kokią regėjau sapne, ir tikiuosi, kad galėsiu būti jos dalimi.

Konsultavo mokytoja Dalia Pabarčienė.