Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 05

Ivanas Vyrypajevas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Argi blogis turi tautybę? Ar turi tautybę tamsa? Ar turi tautybę Velnias?“ Režisieriaus I. Vyrypajevo viešas laiškas

Režisierius Ivanas Vyrypajevas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) vasario pradžioje vyko režisieriaus ir dramaturgo Ivano Vyrypajevo kūrybinės dirbtuvės teatro aktoriams. LNDT planuoja bendradarbiauti su  šiuo menininku kuriant naują spektaklį. Jau daugiau nei dešimtmetį Ivanas Vyrypajevas gyvena Lenkijoje, o šiuo metu aktyviai prisideda prie pagalbos Ukrainai organizavimo ir kreipėsi į LNDT prašydamas išplatinti jo viešą laišką, kuriame išdėstė savo poziciją. Tekstą išvertė LNDT dramaturgas Marius Ivaškevičius.

Draugai, įvyko tragedija. Karas. Aš, kaip ir daugelis normalių žmonių, išgyvenu skausmą dėl Ukrainos tautos. Ukrainoje mano draugai, mokiniai, kolegos, mano žiūrovai ir tiesiog man nepažįstami žmonės, kurie šiandien didvyriškai kaunasi ne tik už savo žemę, savo šeimas, bet ir už tiesą, teisybę, už šviesą ir meilę ir, svarbiausia, kaunasi už mus visus. Būtent – už mus visus. Už mūsų civilizaciją.

Nes pagrindinis šiandien iškilęs klausimas – kas vis dėlto yra mūsų biologinė Homo sapiens rūšis? Mes žvėrys? Gailesčio nepažįstančios mašinos? Kas mes? Mes žmonės? Ir jei mes vis dėlto žmonės… Žmonės savo geriausiu pavidalu… Jeigu aš esu žmogus aukščiausia antropologine prasme, ką tai tokiu atveju reiškia? Taip šiandien skamba šis klausimas. Ir mano asmeninis atsakymas į šį klausimą yra toks. Aš esu sąmoninga, gyva, mąstanti ir turinti sielą būtybė. Esu tas, kuris geba mylėti. Kuris geba užjausti. Tas, kuris geba padėti. Esu tas, kuriam suteikta aukščiausia ir pagrindinė vertybė – nešti Šviesą. Ir tai yra svarbiausia pamoka, kurią mes galime gauti iš šios tragedijos, ir aukščiausias apdovanojimas, kurį, nepaisant viso šio pragaro ir košmaro, galime išsinešti iš to, kas įvyko. 

Aš gyvenu Varšuvoje. Ir šiandien čia, Lenkijoje, mes ištisomis dienomis užsiėmę pagalba mūsų ukrainiečių broliams ir seserims. Nenuilstamai darome viską, kas yra mūsų galioje. Ir fiziškai, ir morališkai, ir dvasiškai. Padedame mūsų kolegoms Ukrainos aktoriams, režisieriams, teatrų darbuotojams, stengiamės ištiesti pagalbos ranką visiems žmonėms, visiems, kuriems reikia pagalbos, kiek tai yra įmanoma. 

Mes kenčiame drauge su visa ukrainiečių tauta, nors, žinoma, mūsų kančios nesulyginamos su tomis, kurias išgyvena žmonės, šiandien patiriantys Rusijos agresoriaus bombardavimus. Nenoriu daug rašyti nei apie Putiną, nei apie Rusijos valdžią – šie žmonės to nenusipelno. Ir man tikrai jų nuoširdžiai gaila, nes tai, ką jie įvykdė ir vykdo toliau, yra neįsivaizduojamas blogis kuriant pragarą, į kurį jie visi pasiuntė patys save. Jie pragare.

Kadangi pragaras nėra vieta, į kurią krenta bombos ir kur žūsta žmonės – ten tragedija, ten skausmas, bet ten ir Šviesa, sklindanti iš nekaltai kenčiančių žmonių sielų, kurių pusėje yra tiesa, – aukščiausia gyvenimo tiesa. Pragaras – tai žmogaus sieloje esanti juodžiausia tamsa, kuri apima visą žmogišką būtybę ir uždaro prieigą prie Šviesos, meilės ir Aukščiausios išminties galios. Ir toks pragaras yra baisiausia, kas gali su mumis atsitikti. Apsaugok mus, Dieve, nuo šito. 

Su Tamsa negalima kovoti, su Tamsa negalima kariauti, Tamsą galima nugalėti vieninteliu būdu – Šviesa. Šviesa išsklaido Tamsą. Ir kaip sakė apaštalas Jonas: „Ten, kur Šviesa, niekada nebus Tamsos.“

Šiandien žmonės, kurių širdyse iškilo šis pragaras, kariauja po Rusijos vėliava, vadindami save rusais. Bet argi blogis turi tautybę? Ar turi tautybę tamsa? Ar turi tautybę Velnias? Šiandien Rusijoje yra neįtikėtinai drąsių žmonių, bebaimių žmonių, kurie rizikuodami savo gyvybėmis (ir tai jau ne vien skambūs žodžiai, bet realybė) daro viską, kas tik įmanoma, kad kažkaip sustabdytų šią beprotybę, daro, kas tik yra jų galioje, kad neštų šviesą, kad kiek įgalėdami padėtų tiems, kuriems reikia pagalbos, o pagalbos šiandien vienaip ar kitaip reikia visiems. 

Mano draugai iš telekompanijos „Dožd“, radio stoties „Echo Moskvy“ (tikri didvyriai) iki paskutinės sekundės rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis ėjo į eterį, pranešdami tiesą apie šio karo siaubą ir rusų valdžios nusikaltimus. Dabar jie nebeturi tokios galimybės, visa opozicinė (vadinasi – sąžininga) žiniasklaida Rusijos teritorijoje yra uždaryta. Bet sąžiningi ir garbingi žmonės toliau išeina į gatves, iš anksto žinodami, kad bus suimti, bebaimiai žurnalistai vis tiek bando kalbėti apie Putino valdžios nusikaltimus, išnaudodami visas likusias galimybes, kurių iš tiesų jau beveik ir neliko. 

Šiandien manęs be paliovos klausia: o kodėl tyli jūsų rusų tauta? Kodėl rusų tauta remia Putiną arba stengiasi būti neutrali? Bet tokio reiškinio kaip „rusų tauta“ socialine ir politine prasme nėra. 140 milijonų Rusijos teritorijoje gyvenančių žmonių – tai skirtingų tautybių žmonės ir, svarbiausia, žmonės, turintys absoliučiai skirtingas etines ir moralines vertybes. Tokia vieninga samprata kaip „rusų tauta“ neegzistuoja. Yra žmonės, kurie pagal savo išsivystymo laipsnį (moralinio, psichologinio, dvasinio) mąsto ir daro vienokius arba kitokius poelgius ir veiksmus. Pasaulis jau seniai nustojo dalintis į tautas ir nacijas. Skiriamoji linija jau seniai eina kiekvieno atskirai paimto žmogaus vidumi. 

Pasakyti, kad rusų tauta nieko nedaro arba palaiko Putiną, reikštų nieko nepasakyti. Nes rusų tauta esu ir aš, kuris pastarąsias dienas po dvidešimt valandų per parą užsiėmęs pagalba ukrainiečiams, tai ir mano draugai, kurie rizikuodami savo gyvybėmis daro viską, kas jų galioje. Ir taip. Oficialiai Rusija šiuo momentu vykdo siaubingą dalyką – žudo savo brolius ir seseris ukrainiečius, bet kartoju – kas yra „Rusija“? Putinas? Jo valdžia? Tai yra Rusija?

Tie siaubingi žmonės tik prisidengia Rusija kaip skydu, kad vykdytų tą blogį, kurį vykdo. Ir taip, aš nesikratau atsakomybės dėl to, kas įvyko ir vyksta toliau. Taip, mano rusų artistų karta 2000-ųjų pradžioje buvo pernelyg užsiėmusi savo karjeromis, savo asmeniniu menu, sąmoningai atsiribodama nuo politikos, klaidingai manydama, kad menininkas turi stovėti nuošalyje nuo politinio erzelio, ir tai atvedė iki to, kad išprotėjęs Rusijos prezidentas sugebėjo sukurti visą šį košmarą. Bet ar teisinga būtų prieš mus, tuos, kurie turi Rusijos pasą ir kalba rusiškai, naudoti tokią pat agresiją ir blogį, kokį šiandien putinistai naudoja prieš ukrainiečius ir, tai ypač svarbu, naudoja tą blogį prieš savo pačių tautą. 

Ukrainoje įvyko milžiniška tragedija. Ir milžiniška tragedija įvyko Rusijoje. Ir todėl aš prašau jūsų, lietuvių, kurie kažkada taip pat tapo Rusijos okupacijos aukomis, prašau jūsų nedėti į vieną krūvą SSRS komunistinio režimo, putiniškos valdžios, karui Ukrainoje pritariančių rusų ir tų, kurie turėdami Rusijos pilietybę ir kalbėdami rusų kalba šiandien taip pat, kaip ir jūs, stoja į išvaduojamąją kovą su tironija, blogiu ir agresija. O tuo labiau nelieti savo, be abejonės, teisėto pykčio ant rusų rašytojų ir menininkų, tiek klasikų, tiek šiuolaikinių, kadangi visi jie (mes) rašo ir kalba apie svarbiausią dalyką – Šviesos pergalę prieš Tamsą. 

Tamsos dėsnis yra toks, kad ji vilioja į savo teritoriją, pasitelkdama agresiją ir paversdama žmogų agresyviu suvarpo jo širdį. Nes būdami agresyvūs mes iškart atsiduriame Tamsos pusėje, net jei tebemanome, kad kovojame su ja. Su Tamsa negalima kovoti, su Tamsa negalima kariauti, Tamsą galima nugalėti vieninteliu būdu – Šviesa. Šviesa išsklaido Tamsą. Ir kaip sakė apaštalas Jonas: „Ten, kur Šviesa, niekada nebus Tamsos.“ Tad spinduliuokime visi drauge iš savęs Šviesą, kuri, ir čia nėra nė mažiausios abejonės, anksčiau ar vėliau neišvengiamai išsklaidys Tamsą.     

Rusų–lenkų dramaturgas ir režisierius Ivanas Vyrypajevas

Išvertė Marius Ivaškevičius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien