2022 02 24

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Arkivysk. K. Kėvalas: „Dabar visi turime pagalvoti, kuo galėtume padėti Ukrainai“

Arkivysk. Kęstutis Kėvalas. Evgenios Levin / žurnalo „Ateitis“ (ateitieszurnalas.lt) nuotrauka

„Atsiprašau, Simonai, vyskupai skambina dėl Ukrainos, turiu atsiliepti“, – keliskart nuotolinio pokalbio metu Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas išjungia „Zoom“ programėlės garsą ir susirūpinusiu veidu telefonu tariasi su kolegomis.

Lietuvos vyskupų konferencija šiandien greičiausiai kreipsis į tikinčiuosius dėl pagalbos Ukrainai. O dabar arkivyskupas dalijasi mintimis apie prasidėjusią karinę Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Ir ragina mus visus atsiminti Kristaus pažadą: blogis galų gale pralaimės.

Labai keistas jausmas, kai iš vakaro švenčiau gimtadienį, o ryte pabudęs pamačiau mūsų vyr. redaktoriaus žinutę: „Šiąnakt užpuolė Ukrainą.“ Kaip Jūs šiandien pirmąkart sužinojote apie pradėtas atakas?

Jau kurį laiką tik atsikėlęs pirmiausia skaitau žiniasklaidą, nes ta karo nuotaika vyravo jau pastarąsias kelias savaites. Buvo aišku, kad dalykai artėja, kad tokia diena gali išaušti, ir, deja, tai įvyko šį rytą.

Su dideliu liūdesiu ir suglumimu į tai žiūrime. Deja, visos žmogiškosios pajėgos ir pastangos žmogiškai susitarti buvo išsemtos. Ir tai yra liūdesio diena, kad nepavyko susitarti taikingu būdu. Bet tikinčiam žmogui visada lieka Dievo pagalba – kai nebelieka žemiškųjų pajėgų, ateina Dangaus pagalba. Posakis, kad apkasuose nebelieka netikinčių žmonių, turbūt labai ryškiai bus jaučiamas viso pasaulio bendruomenei. Išsemti resursai, bet Dievas stipresnis už visas mūsų nuodėmės negales.

Tikimės, kad vis tiek įvyks triumfas to teisingumo, apie kurį Jėzus kalba: „Nebijokite, aš nugalėjau pasaulį“.

Galbūt spėjote šįryt susisiekti su pažįstamais žmonėmis, kurie gyvena Ukrainoje?

Dar neteko. Pirmieji skambučiai šiandien buvo su „Carito“ direktore, Marijos radiju, bandau susisiekti su arkivyskupu Gintaru. Ir su kitais vyskupais bandome tartis, kaip reikėtų reaguoti.

Su „Carito“ direktore tarėmės apie pagalbą Ukrainai, kad galbūt reikėtų visoje Lietuvoje pradėti akciją rinkliavai. Antras klausimas buvo dėl pabėgėlių iš Ukrainos. Prašiau „Carito“, kad kalbantis su Vyriausybe taip pat galėtų būti įtraukta Bažnyčia kaip informacijos sklaidos nešėja – nes kai tikrai jie pasirodys prie mūsų durų, kils klausimas, ką daryti. Reikia, kad mes turėtume bendrą sutarimą, kad tie žmonės kuo mažiau praleistų laiko tarpinėse stotyse, kad iškart galėtų patekti ten, kur tie postai ar punktai parengti.

14 val. vyks Vyriausybės posėdis. Kadangi „Caritas“ labai stipriai išvystytas Ukrainoje, gali būti, kad net ir Lietuvos valstybinė parama eis per „Carito“ struktūrą. Tad mums labai svarbus bendradarbiavimas su valstybe, kad visi drauge susitelkę padėtume.

Su vyskupais turbūt bus irgi kalba, kadangi tai visą kraštą liečiantis dalykas – kaip mes galime atsiliepti kaip ganytojai, pirmiausia stiprinant žmones, kviečiant į maldą, ir tada galvojant apie pagalbą. Galbūt pavyks pasikalbėti, kaip suorganizuoti pajėgas iš Bažnyčios pusės, padedant žmonėms Ukrainoje.

Unsplash.com nuotrauka

Kaip Jums asmeniškai atrodo, kaip kiekvienas krikščionis galėtų padėti Ukrainai? Aišku, yra malda ir pasninkas, į kuriuos jau anksčiau kvietė popiežius ir vyskupai. Kas dar?

Aš manau, kad kiekvienas turi asmeniškai pagalvoti, ką galėtų padovanoti iš savo išteklių. Mes dar nežinome, kokio masto bus nuostoliai krašte, bet kad jų jau yra – labai aišku iš pat ryto. Tik pagalbos būdu kraštas gali kovoti.

Kuo aš galėčiau prisidėti? Yra įvairių pagalbos būdų, pradedant malda ir pasninku, Jėzaus pasiūlytais įrankiais įveikti blogį, bet taip pat ir materialine pagalba – rūbais, maistu, finansais. Manau, kad vis tiek bus skelbiama akcija, kaip tą galima padaryti. Bet jau dabar, šiuo metu, galim pagalvoti, kuo galėtume prisidėti, kuo pasidalinti.

Kaip Jūs, kaip krikščionis, manote kodėl visa tai vyksta? Ar yra kitokių priežasčių be politinių? Mes jau kurį laiką meldėmės už taiką Ukrainoje. Kas nutiko? Maldos nesuveikė? Neišklausė Dievas?

Pasak apaštalo Pauliaus, pasaulyje vyksta kova transcendentiniu lygmeniu tarp gėrio ir blogio, ir tą žmonijos istorija jaučia visais laikais. Nėra tokio istorinio laiko, kada būtų išimtis, kur ta tamsa nebūtų pasireiškusi. Krikščionys tą tamsą supranta kaip šėtonišką galią, kuri kėsinasi pražudyti pasaulį ir patį žmogų.

Jėzaus įvykis, Jo atėjimas į šį pasaulį yra gelbėjantis veiksmas, mes jį vadiname Gelbėtoju. Nuo ko čia dabar gelbėja? Kaip jis, prieš 2000 metų gyvenęs, jis gali padėti man? Tačiau gelbėjimo aspektas niekur neišnykęs. Man asmeniškai reikalingos pajėgos, kad galėčiau atstovėti viduje – nes esu kasdien gundomas. Visi jaučiame karą širdyje, ir čia nieko nėra keisto. Jeigu tu tikrai nori būti tiesus, doras žmogus, tu visada jausi priešiškumą širdyje, ir tam reikia jėgos, atstovėjimo.

Berods Čechovas yra sakęs, kad visi karai, kurie prasidėjo žmonijos istorijoje, pirmiausia įvyko žmogaus širdyje. Dabar mes matome tik atspindį to, kas vyksta žmogaus viduje, nes [dėl agresijos prieš Ukrainą] buvo prieš tai apsispręsta. Kas ten širdyje įvyko, ar baimė, ar pyktis nugalėjo, mes nežinome – bet rezultatas yra toks, kad blogis realus, tai nėra poezija. Jis gali labai realiai smogti taikos ir ramybės metais. Ir mes turime su tuo blogiu kovoti – ne tik žemiškomis priemonėmis, bet ir šauktis Dangaus pagalbos.

Yra ir horizontalus įvyko paaiškinimas. Mes galime kalbėti apie pasaulėžiūrų karą. Yra vakarietiškos demokratijos samprata apie pasaulį, žmogų, istoriją – ir yra toji, kuri kitaip visiškai kitaip interpretuoja istoriją – kad žmogus nepajėgus demokratiškai tvarkytis. Todėl, perfrazuojant Machiavellį, reikalinga toji jūrų pabaisa, kuri palaiko vandenyno dugno harmoniją. Čia yra ideologija, kuri, deja, labai nemažoje pasaulio dalyje dominuoja. Kad stiprios rankos politika vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo chaoso. Ir tada ji pateisina jėgą. Dėl taikos pateisinamas karas. Kas yra paradoksas.

Kas dar liūdna ir baisu – kad viena krikščioniška valstybė užpuolė kitą krikščionišką valstybę…

Taip, čia turbūt yra baisiausias dalykas. Istoriškai ukrainiečiai yra broliai, net ne pusbroliai. Galėtume tam tikra prasme sakyti, kad tai yra karas šeimoje tarp brolių. Vis dėlto Rusijos ir Ukrainos istorija persipynusi, yra centras Kijevas, iš kur kyla krikščionybės banga, evangelizacijos. Tikėjimo prasme šių valstybių šaknys tos pačios.

Taip, yra etninių, tautinių, valstybinių skirtumų, kas teoriškai turėtų būti gražu, ir sugyvenimas drauge turėtų būti darnus. Sakytume, panašios istorijos žmonės turėtų gyventi sutarime. Deja, yra per Ukrainą einantis Vakarų ir Rytų pasaulių susikirtimas, ir turime Ukrainą kaip paribio valstybę tarp šių pasaulių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tai, kas dabar vyksta, yra labai rimta ir svarbu. Mes turime sekti įvykius, žinoti, kas dedasi. Kita vertus, jau ir iki naujo karo, pastaruosius kelerius metus, turėjome daugybę priežasčių, dėl ko nervintis ir jaudintis: pandemija, susiskaldymas visuomenėje. O dabar dar ir matome realų karą labai arti mūsų.

Kaip krikščioniui šitomis dienomis išlaikyti širdį ir protą nepaveiktą panikos ir nevilties? Juk vis tiek turime savo kasdienes pareigas, kurių negalim apleisti. O ir priešas siekia, kad pasiduotume nevilčiai.

Evangelija ir šitaip padėčiai turi pamokymų ir kvietimų. Viešpats kalba apie suspaudimus, kurie gali ištikti pasaulį ir gąsdinti žmones. Bet krikščionis, savo mokinius jis kviečia: „Atsitieskite ir pakelkite galvas!“ Tas atsitiesimas, galvos pakėlimas yra krikščioniško tikėjimo stiprybė, nes mes turime resursų, iš kur galime semtis ramybės, kad paskutinis žodis priklauso ne priespaudai ar tironijai, bet Viešpačiui.

Mes įsivaizduojame Paskutinį Teismą kaip gąsdinantį įvykį, tačiau, pasak Jėzaus, tai bus teisingumo triumfo diena. Mes, kaip krikščionys, turime būti užtikrinti, kad blogis nepaims viršaus. „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“, – tai yra žinutė, kuri sklinda iš Jėzaus lūpų, tad krikščionis turėtų būti dar labiau pasitikintis, ramus ir žinantis, kad viskas bus gerai, nežiūrint, kad audra jūroje prasidėjo ir blaško pasaulio tautų laivą į visas puses.

Evangelinis atsitikimas ežere, kur mokiniai, prasidėjus audrai, šaukia: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mes skęstame“, Jėzus į tai atsakė labai įdomiai: „Mažatikiai, kodėl suabejojote?“ Tai reiškia, jeigu turite tikėjimą taikos ir ramybės laiku, tai kas čia tokio ypatingo atsitiko, kad dabar jūsų tikėjimas susvyruoja? Tikėjimas turi būti „kiaurai einantis“ ir taikos, ir karo metu.

Tad tas Jėzaus sakinys (kurį 2020 m. kovą tuščioje Šv. Petro aikštėje citavo ir popiežius), manau, šiandien labai aktualiai skamba. Pandemija galbūt mums priminė, kad turime susitelkti ir neprarasti sveiko proto, o ypač – tikėjimo. Ir tapti pavyzdžiu kitiems nepasimesti. Tai yra Geroji Naujiena, kurį krikščionis yra pašauktas skelbti savo darbo vietoje, šeimoje, aplinkoje. Nes kuo tada mes skirsimės nuo visų kitų, jeigu tik panikuosim, mesim visus darbus ir sėsim su nerimu žiūrėti į ekranus, kas vyksta? Turime toliau tęsti gyvenimą, ir žiūrėti, kuo galime šitoje situacijoje padėti tiems, kurie kenčia.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.