Arkivysk. V. Kulbokas: smerkdamas karą Ukrainoje, popiežius visada turi omenyje Rusiją, tai akivaizdu

„Tos šnekos prasidėjo vėliau, maždaug lapkričio mėnesį. Iš pradžių tai buvo tokios siurrealistinės šnekos, bet paskui, laikui bėgant, ypač vasario mėnesį, jau tapo aišku. Šaltinių atsirado daug, jie patvirtinto vieni kitus. Ir tai buvo nepriklausomi šaltiniai“, – prisimena arkivyskupas.

Supratusi, kad Rusija, prie Ukrainos sienų sutelkusi apie 150 tūkstančių karių, tuos karius gali bet kada panaudoti invazijai, nuncijaus aplinka ėmė ruoštis – nusipirko kruopų, vandens, kitų reikalingų produktų. Ir ėmė svarstyti, ką reikės daryti, jei priešas ateis iki pat durų.

Prasidėjus karui, arkivysk. V. Kulbokas kartu su Lenkijos ambasadoriumi buvo vieninteliai kitų šalių atstovai, nusprendę likti Kyjive su Ukrainos žmonėmis. Už tai po šv. Velykų liturgijos nuncijui viešai padėkojo Ukrainos graikų apeigų katalikų vadovas, arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas – kuris jau spėjo kone tapti lietuvio broliu, kadangi pirmąsias kelias karo savaites jie kartu su kitais žmonėmis gyveno ir aukojo Mišias nunciatūros pastate.

„Būti Kyjive – tai reiškia pasiruošti bet kam. Be abejo, buvome pasiruošę okupacijai. Nežinojome, kada tai įvyks, kurią karo dieną. Ir tikrai buvo intensyvus laikotarpis. Atsimenu, vieną rytą pažiūrėjau į gatvę. Iš vakaro girdėjosi labai daug susišaudymų tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Netgi buvo draudžiama tuo metu išeiti į gatvę, buvo paskelbta nuolatinė komendanto valanda.

Žiūriu pro langą ir nematau kariškių, kurie saugojo nunciatūrą. Galvojau, jau žuvo jie, bet neturiu galimybės net išeit pažiūrėti. Paskui, po kelių valandų, pamatėm – jie yra! Tikrai nustebau, kad jie gyvi. Tai buvo ženklas, kad mūšiai nevyko mūsų gatvelėje, bet kiek toliau“, – „Bernardinų“ tinklalaidėje pasakoja V. Kulbokas.

Per du karo mėnesius Rusijos Federacijos kariuomenė taip ir nesugebėjo įsiveržti į Kyjivą, o, pasak nuncijaus, artimiausi artilerijos apsišaudymai vykdavo už 7–8 kilometrų. Šiandien Ukrainos sotinėje padėtis ramesnė, gyventojai net išeina pasivaikščioti po parkus. Tačiau budrumo prarasti negalima:

„Ir toliau laikomės tam tikrų saugumo taisyklių. Šiuo metu šiek tiek „atpalaidavom“ viską. Bet kovo mėnesį negalėjome naudotis tomis nunciatūros patalpomis, kurių langai į gatvę. Visas mūsų gyvenimas vyko pirmame aukšte, virtuvėje, – tai buvo ir Mišių, ir miegojimo, ir darbo, ir valgymo vieta. Vienais rytais aukodavome Mišias pagal Romos katalikų, kitais – pagal graikų apeigų katalikų liturgiją. Taip pat eidavom į rūsį, kai būdavo matyti, kad vyksta daugiau artilerijos apšaudymo ar raketų atakų.

Dabar, po graikų apeigų katalikų Velykų, jaučiamės laisviau, bet mieste dar nėra visiškai ramu, kadangi niekas nežino, kaip viskas klostysis toliau. Skaitome pranešimus, kad pačiame miesto centre, kur yra Vyriausybės rūmai, prezidentūra ir parlamentas, kiekvieną dieną randama ir minų, ir ženklų, kad yra veikiančių diversinių grupių, kurios mėgina ir toliau kažką regzti.“

Apaštalinis nuncijus Ukrainoje viso tebesitęsiančio karo metu bando, kiek įmanoma, padėti šalies gyventojams – pavyzdžiui, su kolegomis dėjo visas pastangas, kad į Mariupolį būtų nuvežta humanitarinė pagalba. Vienu metu net buvo sutarta, kad į rusų apgultą miestą vyks pats V. Kulbokas kartu su Maskvos patriarcho Kirilo deleguotu ortodoksų dvasininku. Vienas būtų atstovavęs Šventajam Sostui, kitas – Rusios Ortodoksų Bažnyčiai. Tačiau Rusijos kariuomenė šiam sumanymui prieštaravo ir ganytojams leidimo vykti į Mariupolį nesuteikė.

Arkivyskupas dalijasi, kad dvasine prasme visa ši karo patirtis jam suteikė dvilypių išgyvenimų:

„Kai matau, netgi skaitau pavadinimus tų miestelių, kuriuos pažįstu (nes jie yra arti Kyjivo) – Buča, Irpenė, Borodianka… kai juos matau, patiriu tokią gilią emociją, kuri tiesiog labai artima verksmui. Tie žodžiai reiškia kančią, sušaudytus žmones, išprievartavimus, palaidotus išniekintus žmones. Tai yra kančia.

Kitas aspektas yra šviesus. Kadangi ši patirtis išryškina, kas yra svarbiausia. Taip, tai yra labai dramatiška ir skausminga. Kita vertus, tai yra dovana. Nes ji tarsi leidžia savo rankomis paliesti gyvenimo trapumą, taip pat ir artumą su Dievu.“

Lietuvis prisimena Romos katalikų Velyknakčio liturgiją, vykusią Šv. Aleksandro katedroje Kyjive: „Jutau širdyje, bet taip pat ir mačiau veiduose, kad Velyknakčio liturgija buvo labai panaši į Didžiojo penktadienio liturgiją. Iš dalies Velykos, bet tuo pat metu – skausmas, didelė drama.

Bet po nakties – jau kita, Prisikėlimo, liturgija. Mano širdyje jau šviesiau. Nes Velykas švęsti – tai pažvelgti į Jėzų, kuris sakė: mano gyvybę tai atėmė, bet tuo niekas nepasibaigė, netgi atvirkščiai – aš nugalėjau mirtį! Čia yra Velykų slėpinys – kad fizinė mirtis nepajėgi mūsų sužlugdyti. O praeitą sekmadienį Velykas šventėme jau su graikų apeigų katalikais – dar šviesiau.

Tad sakyčiau, kad visa karo patirtis turi ir šitą labai svarbų aspektą – užčiuopti didelę Šviesą, kuri slepiasi ir šitoje tragedijoje, šitoje dramoje.“

Antroji mūsų pokalbio dalis – apie nevienareikšmiškai viešumoje vertinamą Šventojo Sosto diplomatiją karo Ukrainoje atžvilgiu ir popiežiaus laikyseną, komunikaciją. Popiežius Pranciškus apie šį karą kalba labai daug – tačiau kodėl iki šiol nė karto viešai neįvardijo (ir tuo labiau nepasmerkė) Rusijos valstybės ar Vladimiro Putino? Nuncijus sako, kad pastaruoju metu apie tai sulaukė daugybės klausimų iš ukrainiečių. Ir pats atsako:

„Prieš kelias dienas viename interviu popiežius paaiškino, kad viešose kalbose (pabrėžiu: viešose) jis niekada nelinksniuoja valstybių vadovų, tuo labiau – šalių. Be abejo, išlieka tam tikra dilema – galbūt kitas popiežius elgtųsi kitaip. Kiekvienas popiežius turi teisę pasirinkti, kaip šnekėti apie tokius dalykus. Bet Šventasis Tėvas pasirinko labai aiškiai, ir tai galioja visais atvejais.

Atsimenu, pernai, 2021 m. pabaigoje, gaudavau atvirkščių klausimų: o kodėl Šventasis Tėvas nepasmerkia JAV prezidento, kadangi šis palaiko abortus? Tada man teko labai daug aiškinti (taip pat ir ukrainiečiams), kad Šventasis Tėvas smerkia nuodėmę – ir [konkrečiam žmogui] apie tai kalba asmeniškuose pokalbiuose, bet ne viešai. Nes, kai pradedi viešai kalbėti, moralinis aspektas pradeda įgauti politinį aspektą. Kiti politikai tuo galėtų pasinaudoti kaip politiniu argumentu: aha, popiežius yra su kažkuo arba prieš kažką.

Be abejo, visada išlieka klausimas, ar nepereiti popiežiui į politinę retoriką. Nors tai yra labai skaudūs dalykai – okupacija, invazija, agresija – jeigu Šventasis Tėvas pradėtų kalbėti įvardydamas žmones ir šalis, tada politinės jėgos išnaudotų tai.“

Vis dėlto nuncijus pripažįsta, kad šis klausimas yra sunkus – ir sako suprantantis tuos, kuriems sunku suprasti popiežių ir kuriems skaudu dėl vienokių ar kitokių jo žodžių. Galbūt situacija (ir „nepolitinė“ laikysena) pasikeistų, jeigu Pranciškus atvyktų į Ukrainą? Pašnekovas neatmeta tokios galimybės: „Būtent šitas dalykas – pabūti toje emocinėje, dramatiškoje erdvėje, būtų svarbus. Tai būtų vienas iš aspektų, dėl kurio asmeniškai norėčiau Šventojo Tėvo atvykimo į Ukrainą.“ Dvasininkas pripažįsta, kad suplanuoti popiežiaus vizitą nebūtų lengva – bet norint viską įmanoma padaryti.

Visvaldas Kulbokas taip pat sako suprantantis ir palaikantis tuos katalikus, kurie diskutuoja, kelia įvairių klausimų ir net kritikuoja popiežių ar Šventąjį Sostą. Ir mano, jog ateityje viskas dar gali keistis.

„Žinant popiežių Pranciškų, tai nėra žmogus, kuris negalėtų keisti savo pozicijų. Nes kuo daugiau informacijos gauname, tuo mūsų mąstymas labiau rutuliojasi. Aš netgi džiaugiuosi, kad esame pasiekę gan modernų laikotarpį, kai kritiką galime vertinti ne kaip kažkokį niekinimą, bet kaip dalyvavimą, mąstymą kartu, ką galima padaryti. Pažįstu daug žmonių, kurie sako: ‚Aš už popiežių galvą padėčiau, bet šiuo atveju man tiesiog iš jo norėtųsi to ar ano.‘ Šiuo atveju, mano situacija yra lengvesnė negu popiežiaus, ir aš galiu šnekėti labai atvirai“, – sako apaštalinis nuncijus Ukrainoje.

Arkivyskupas pokalbio metu pripažįsta, kad Šventojo Sosto komunikacija dabartinio karo metu yra silpnoka, ir ją reikėtų gerinti. Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį: nors popiežius dėl minėtų priežasčių tiesiogiai neįvardija agresoriaus, smerkdamas karą (ir ragindamas sudėti ginklus, atsisakyti pretenzijų, ir pan.) jis visada pirmiausia kreipiasi į kaltininkus – šiuo atveju, Rusiją.

Be kita ko, nuncijus perduoda jam pasakytus paties Šventojo Sosto valstybės sekretoriaus kard. Pietro Parolino žodžius – nei kardinolas, nei Šventasis Sostas tikrai neprieštarauja, kad kitos valstybės siųstų ginklų Ukrainos gynybai.

Išsamiau apie visa tai – mūsų pokalbyje.

Tinklalaidėje išgirsite:

0:00 – Arkivyskupo barzda;

1:24 – Dvi priežastys, kodėl nuncijus pasiliko Kyjive;

4:53 – Ir toliau sudėtinga saugumo situacija Kyjive;

9:22 – Bandymai padėti Mariupolio žmonėms;

18:14 – Šventojo Sosto pagalba Ukrainos vaikų namams;

19:20 – Iš anksto netikėtas karas;

21:16 – Kaip karo patirtis pakeitė nuncijų;

26:27 – Ar sulauksime arkivyskupo memuarų knygos?

28:20 – Kodėl popiežius Pranciškus neįvardija, kas yra karo agresorius?

39:20 – Nuncijus popiežiui tikrai turėtų ką pasakyti apie karą Ukrainoje;

44:35 – Ar Pranciškaus poziciją pakeistų jo apsilankymas Ukrainoje?

46:59 – Darkart apie blogio įvardijimo klausimą;

54:13 – Tai galima ar negalima Ukrainai siųsti ginklų?

59:49 – Ką turėjo popiežius omenyje, kviesdamas sudėti ginklus?

1:04:05 – Popiežius visada pirmiausia kreipiasi į agresorių, šiuo atveju – į Rusiją;

1:05:49 – Trumpai apie graikų apeigų katalikus;

1:07:05 – Kaip nuncijus supranta prieštaringai vertintą Kryžiaus kelio Koliziejuje XIII stotį;

1:12:55 – Silpna Šventojo Sosto komunikacija karo metu;

1:16:07 – Drąsiai kritikuokim dalykus Bažnyčioje – tik pasitikrinkim šaltinius;

1:17:45 – Žodis „neutralumas“ netinka kalbant apie Šventojo Sosto poziciją;

1:18:41 – Kuo skiriasi Šventasis Sostas nuo Vatikano miesto-valstybės;

1:21:21 – Ką nuncijui pasakė Bučoje buvęs ukrainiečių karys.