Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 08

Ramunė Sakalauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Artimo meilės šauklys

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija (fragmentas)

Kalba, pasakyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro konferencijoje-minėjime „Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimo kelias – nuo Gulago kalinio iki Vilniaus arkikatedros klebono“

Šiemet minime monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimimo šimtmetį. Dvasininkas, politinis kalinys ir tremtinys buvo pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas ir ilgametis jos vadovas. 2022-uosius Seimas paskelbė Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Kunigas, atlaikęs sunkiausius gyvenimo išbandymus, pralenkęs laiką, iki šiol išlieka nesuvaidintos atjautos bei žmogiškumo simboliu ir tiltu, jungiančiu skirtingus pasaulius. Savo gyvenimu liudijo dorovinį ir moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, tarnystę Dievui, Tėvynei ir jos žmonėms.

Kas buvo tas nedidelio ūgio, taisyklių nepaisęs, postų ir populiarumo nesiekęs kunigas, Dievo apdovanotas gebėjimu gydyti sužeistas sielas ir gerbti kitamintį?

Anot Justino Marcinkevičiaus, tai buvo „iš Dangaus atsiųstas žmogus į tą mūsų tuo metu nuvargintą pykčio, neapykantos ir keršto pripildytą kraštą“[1]. Jis parodė, kad „galima ir mylėt visus, ir bendraut su visais. Jis atvėrė Katedrą visiems: ir tikintiems, ir netikintiems, ir komunistams, ir ateistams. Visiems, kurie norėjo. Jis išvedė Dievą iš Katedros į žmones, neuždarytą paliko jį. Pasiūlė Dievui ir žmonėms susitikti.“ Kunigas Antanas Saulaitis monsinjorą V. Vasiliauską vadino „ankstyvu Gailestingumo pirmtaku, kuris sakramentinę tarnybą buvo neatskiriamai supynęs su suprantama ir lengvai priimama sielovadine tarnyste – ne teisti, o palydėti, eiti kartu.“

Paradoksalu, kad ramiai šnekėjęs dvasininkas buvo artimo meilės šauklys. Regis, jeigu šauklys, tai turėtų šaukti. Tačiau monsinjoro K. Vasiliausko šauksmas buvo vidinis, o elgsena – nuoširdi ir nesuvaidinta.

„Žmogaus asmenybė yra ypatingas tekstas, ypatinga dvasinė struktūra, pasireiškianti darbais, kūriniais, veiksmais, pasirinkimais, santykiais su kitais, būsenomis, laikysenomis, likimu, patirtimi, išsiskleidžiančia – išsisėjančia kituose.“ Taip knygoje apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską „Žmogus ir jo kalnas“ rašė prof. Viktorija Daujotytė.

Ramunė Sakalauskaitė. Tomo Lukšio / „BNS Foto“ nuotrauka

Kai profesorės paraginta nutariau apklausti K. Vasiliauską pažinojusius kunigus ir dar kartą apžvelgti jo gyvenimą, nemaniau, kad medžiagos rinkimas išsitęs per kelerius metus ir teks atidžiau pažvelgti į kančių kupinas jo gyvenimo kerteles. Nors kunigą pažinojau nuo Lietuvos atgimimo metų, tik rašydama knygą suvokiau jam tekusių išbandymų kainą.

Kai buvo gyvas, daugelio esminių klausimų jam neuždaviau, tikėdamasi, kad bendrauti su juo teks dar daugelį metų. Anksčiau maniau, kad visi kunigai yra tokie kaip monsinjoras K. Vasiliauskas. Po jo mirties suvokiau, kad jis – reta išimtis. Kunigo gyvenimo kelią teko pačiai permąstyti po jo mirties.

Visuomet stebino monsinjoro atlaidumas tardytojams, parūpinusiems jam kelionę pas baltąsias meškas, ir lagerio prižiūrėtojams. K. Vasiliauskas mėgo kartoti: „Kas mes esame? Kas yra žmogus? Nebaigtas kurti žmogus gyvena nebaigtoje kurti aplinkoje. Kiekvienas turi misiją – kurti save ir pasaulį.“

Pirmosios pastangos surinkti rašytinę medžiagą apie 1958 m. iš lagerio paleistą kunigą, kuriam dešimt metų neleista parvykti į tėvynę, uždrausta dirbti kunigo darbą ir dėl to pasirinkusį gyventi Latvijoje, nedavė jokių rezultatų. Latvijos archyvai patvirtino, kad nuo 1961 m. rugpjūčio 8 d. iki 1966 m. balandžio 27 d. Latvijos KGB vykdė operatyvinį K. Vasiliausko stebėjimą. Baltijos valstybėms atkūrus nepriklausomybę, saugumiečiai išvežė iš Latvijos į Rusiją visas svarbias bylas, tarp jų – ir K. Vasiliausko bylą.

Dabar aiškiai matau, kad eidama monsinjoro gyvenimo keliu nuolatos jaučiau jo paramą. Ramiai, subtiliai, kaip tik jis mokėjo, žengė greta paremdamas, patardamas, nukreipdamas. Kaip kitaip gali vertinti tai, kad po penkiasdešimt metų Latvijoje pavyko sutikti vienuolę, priglaudusią iš lagerio sugrįžusį buvusį „ypač pavojingą nusikaltėlį“, ir moteris iš sovietinio Andrejaus Ždanovo kolūkio, kuriame K. Vasiliauskas dirbo buhalteriu? Kunigo gerumą pajutusių žmonių pasakojimai atstojo į Rusiją išvežtas ataskaitas.

Ant Vilniaus arkikatedros bazilikos stogo minint 50-ąsias monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kunigystės metines. Ramunės Sakalauskaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Paaiškėjo, kad žmonių atmintis talpesnė už saugumiečių dokumentus. Daugpilyje surasta vienuolė Ana Skujat papasakojo mažai girdėtą K. Vasiliausko gyvenimo Daugpilyje istoriją. Iš Uralo lagerio K. Vasiliauskas pirmiausia nuvyko į Baltarusiją – į Breslaują, ranka pasiekiamą iš gimtosios Lietuvos. Deja, vietos katalikų bažnyčioje darbo jam kaip kunigui neatsirado. Kolegos kunigai patarė pabandyti laimę Latvijoje, Daugpilio katalikų bažnyčioje. Tačiau 1958 m. gegužę ten jo neįleido, išgirdo, kad naujų kunigų nereikia – pakanka savų. Paprašyti leisti permiegoti, kunigai parodė duris.

Pirmąją naktį Daugpilyje K. Vasiliauskas praleido geležinkelio stotyje ant suolo. Šiltą apklotą buvusiam tremtiniui pasiūlė ir nakčiai priglaudė budėtoja rusė, nors neturėjo teisės, – juk matė, kad pase parašyta „pavojingas nusikaltėlis“. Kitą dieną apėjęs kelias organizacijas, K. Vasiliauskas išgirdo, kad darbuotojų nereikia. Nebuvo ne tik darbo, jam privalomos registracijos, bet ir pastogės. Keletą naktų teko nakvoti Daugpilio kapinėse Gryvoje. Buvo taip sunku, kad eidamas tiltu per Dauguvos upę ketino nuo jo nušokti.

Kai rodėsi, kad dangus jį galutinai pamiršo, bažnyčioje išgirdo apie Varšuvos gatvėje gyvenusias Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuoles ir nutarė po šv. Mišių jas aplankyti. Ten sutiko vienuolę Anną Skuriat, o vėliau – dar kelias seseris eucharistietes. Patekęs vienuolių, dirbusių ir gyvenusių gimdymo namuose, globon, K. Vasiliauskas gavo ne tik duonos, bet ir pastogę. Nieko neturėdamas, jis dalijosi tuo, ko nesugebėjo atimti sovietų valdžia: maldomis, išmintimi, pokštais.

Turėjo iš lagerio atsivežtus šv. Mišių indus, reikėjo tik arnoto, tačiau kai vienuolės nuėjo pas greta gyvenusį buvusį kunigą ir paprašė bažnytinio drabužio, kad K. Vasiliauskas galėtų aukoti šv. Mišias, išgirdo neigiamą atsakymą: „Iš kur žinote, kad jis kunigas, o ne apsišaukėlis?“ Dėl to Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji motina Apolonia Pietkun važiavo į Vilnių pas arkivyskupą Julijoną Steponavičių, kuris paliudijo, kad K. Vasiliauskas tikrai yra kunigas, ir paprašė jam padėti.

Bandydamas kabintis į gyvenimą, K. Vasiliauskas pateikė dokumentus Daugpilio buhalterių mokyklai. Ieškodamas darbo, beldė į daugelį durų, tačiau vis nesėkmingai.

Būdavo, K. Vasiliauskas susiranda darbą ir jau pradeda ruoštis tarnybai, tačiau paaiškėjus, kad grįžo iš lagerio ir yra kunigas, sprendimas dėl jo priėmimo atšaukiamas. Sunku jam buvo susirasti darbą ne tik dėl to, bet ir dėl nenoro bendradarbiauti su KGB. Baigęs metus trukusius kursus, įgijo vairuotojo specialybę, galėjo būti sunkvežimių vairuotoju, tačiau į darbą nebuvo priimtas. Matyt, kaip pats sakė, veidas nepatiko. Vairuotojo karjeros jis padaryti nespėjo dar ir dėl to, kad buvo praradęs vairuotojo pažymėjimą. Jį pavogęs žmogus netikėtai žuvo avarijoje.

Po ilgų paieškų pagaliau įsidarbino Daugpilio lokomotyvų remonto gamykloje. Kraudavo vagonus ir tepdavo traukinių ratus. Sugrįžusio iš darbo vyro drabužiai būdavo prisigėrę deguto, kurio išskalbti buvo neįmanoma.

Mons. Kazimieras Vasiliauskas. Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

Likimo ironija: Lietuvoje, vos įšventintas į kunigus, K. Vasiliauskas pasisakė prieš sovietinius kolūkius ir tai pailgino jo buvimo lageryje laiką, o po keliolikos metų darbas Latvijos kolūkiuose padėjo pelnytis duoną. 1961 m. liepos 30 d. K. Vasiliauskas seseriai rašė, kad ketina pereiti dirbti į kolūkį vyriausiuoju buhalteriu. Į darbą Andrejaus Ždanovo kolūkyje Kaziuką priėmė todėl, kad tuo pasirūpino vienuolės.

Kai Daugpilio archyve pasiteiravau, kaip surasti Stalino ideologo Andrejaus Ždanovo vardu pavadintą kolūkį, darbuotojos ėmė kvatoti ir sakyti, kad tai prilygsta bandymui surasti adatą šieno kupetoje. Sovietmečiu Latvijoje buvo daugybė Ždanovo kolūkių, kone kiekviename rajone. Paprašiau parodyti žemėlapyje artimiausius ir prisiminiau monsinjoro laiške seseriai minėtą atstumą – 18 km nuo Daugpilio. Pagalvojau, jeigu kunigas Kazimieras nori, tikrai pateksiu į vietovę, kurioje dirbo. Iš kelių nurodytų pasirinkau vieną, Baltarusijos link.

Kai su kunigu Gintaru Petroniu vykome į dabartinę Červonką, kurią mėgsta dabartiniai Daugpilio jaunavedžiai, prie įvažiavimo į miestelį  pastebėjau vyrą, krovusį šieną. Mano klausimas apie prieš penkiasdešimt metų ten dirbusį buhalterį Kazimierą Vasiliauską skambėjo keistokai. Sutiktas vyriškis jo neprisiminė, tačiau išsitraukęs telefoną nutarė paskambinti uošvei. Vos ištarė kunigo Kazimiero pavardę, moteris atsakė: „Puikiausiai jį atsimenu!“ Vėliau paaiškėjo, kad jeigu ne monsinjoras, Červonkoje sutiktas vyras nebūtų turėjęs žmonos Svetlanos. Jos mama Antonina Kucina papasakojo filmo vertą savo gyvenimo istoriją.

1964 m. moteris pajuto esanti nėščia, tačiau būsimo kūdikio tėvas nebuvo nusiteikęs kurti šeimos. Jeigu ne K. Vasiliauskas, nebūtų nei jos, nei dukters Svetlanos. Moteris jau buvo pradėjusi galvoti, „kaip atsisakyti vaiko ir pakelti prieš save ranką“. A. Kucina dirbo Ždanovo kolūkio apylinkės pirmininko sekretore. Žinia, kad būsimo kūdikio tėvas neabejingas ir kitoms kolūkio moterims, Antoninai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Kartu gyvenusių, tačiau nesusituokusių jaunų žmonių karštas pokalbis įvyko kolūkio kontoroje, kai čia užėjo merginos draugas. Ji sunkiai tvardė pyktį ir nusivylimą. Užbėgusi laiptais į viršų, šūktelėjo, kad jis galįs daryti ką norintis, o ji ketinanti ne tik būsimo vaiko atsisakyti, bet ir sau galą pasidaryti. Sušuko ir iš įsiūčio numetė po ranka pasitaikiusią lazdą, kuri, dardėdama ilgiausiais laiptais žemyn, sukėlė pastate didžiulį triukšmą.

Išėjęs iš savo kabineto, K. Vasiliauskas pakėlė lazdą ir, sulaukęs nulipusios kolegės, paklausė: „Ar tikrai laukiesi, ar tik šantažuoji jaunuolį?“ Kai Antonina prisiekė sakanti tiesą, jis sunkiai galėjo patikėti – niekas to nežinojo. Svetimas paslaptis mokėjęs saugoti kolūkio buhalteris A. Kucinai tapo tvirta ir vienintele atrama. Jis puikiai suprato moteris, sugebėjo įtikinti nedaryti klaidos – neatsisakyti vaiko ir auginti jį vienai, nes „gimdyti vaiką neturint vyro nėra nusikaltimas“. Ėmęs globoti gretimame kabinete dirbusią kolegę, visada jai atnešdavo produktų, padėdavo pakurti kontoros krosnis. Antonina prisimena, kad K. Vasiliauskas iš kitų išsiskyrė ne tik draugiškumu, išsilavinimu, brandžiu požiūriu į gyvenimą, bet ir tuo, kad nevartojo alkoholio, o tai kolūkyje buvo retenybė.

Portretas.
Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko paskutinė nuotrauka Vabalninke. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

1965 m. kovo 17 d. Daugpilio gimdymo namuose į pasaulį atėjo mergaitė, gavusi Svetlanos vardą. Jos motina Antonina ta proga sulaukė K. Vasiliausko, kuris jau nedirbo kolūkyje, perduoto siuntinio: gėlių puokštės, torto ir laiško. Gėlės buvo retos ir brangios – baltos kalijos. Tortą gimdyvė atidavė medicinos seserims, kad pasirūpintų kūdikiu, kuris, kaip sovietmečiu buvo įprasta, laikytas atskirai nuo mamos. K. Vasiliauskas ne tik pasveikino su vaiko gimimu, bet ir prisiminė Antoninos gimtadienį, kuris buvo tą patį mėnesį.

„Sveikinu su dviem įvykiais, – rašė 1965 m. kovo 21 d. – Nors turėjote daug iškentėti, padovanojote mums žmogų. Mano nuomone, nesate kalta, kad mylėjote ir tikėjote žmogumi.“ Antonina saugojo K. Vasiliausko laišką kaip brangiausią relikviją. Lapas pageltęs ir apiplyšęs. „Laišką skaitau ir dabar, kai sunku, kai atrodo, kad neištversiu. Galiu viską atiduoti, tik ne šį laišką, – tikino iš ligos patalo nebepakylanti moteris. – Tam žmogui galėjau patikėti visas savo paslaptis. Pasirodė kaip spindulys.“

Červonkoje sutikau daugiau monsinjorą K. Vasiliauską pažinojusių moterų. Bibliotekininkei Kirai Anijevai K. Vasiliauskas padėjo kaip niekas kitas. Nei anksčiau, nei vėliau ji nebuvo sutikusi tokio supratingo ir dėmesingo žmogaus. Jeigu ne K. Vasiliauskas, ji galėjo ir nusižudyti. Su juo susipažino būdama 21-erių, kai išgyveno labai sunkų metą. Vyrui, kolūkio brigadininkui, per nelaimingą įvykį buvo sulaužyti šonkauliai ir sutrenkta galva. Nors gydytojai po nelaimės jam patarė keisti gyvenimo būdą ir atsisveikinti su degtine, jis neketino atsisakyti blogų įpročių, todėl vieną dieną jaunoji žmona rado sutuoktinį pasikorusį. Kira liko viena su aštuonių mėnesių dukrele.

Sovietiniais idealais auklėta visuomenė buvo žiauri ir veidmainiškai pasmerkė jauną moterį, kuri, neatlaikiusi gyvenimo naštos, ketino pakelti prieš save ranką. Tik kolūkio vyriausiasis buhalteris, dirbęs tame pačiame pastate ir atėjęs į biblioteką paguosti našlės, ragino ją nepasiduoti liūdesiui ir auginti vaikelį. Moters žodžiais tariant, jis kolūkyje skleidė kitiems nebūdingą šviesą. Atvirlaiškiuose rašė, kad žmogus gimsta ne vieną kartą: „Antrasis gimimas įvyksta tuomet, kai jis tampa žmogumi iš didžiosios raidės… Todėl, švęsdami gimtadienį, turime savęs paklausti, ar jau įvyko antrasis gimimas, ar jau gimiau kaip tikras žmogus? Ir tik tuomet, jeigu tai įvyko, verta sveikinti su gimtadieniu, tuomet ir paaiškėja, kad gimimas nenuėjo veltui.“

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001) Balio Sruogos minėjime. Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

Kolūkio pirmininkas A. Lenčevskis buvo patenkintas K. Vasiliausko darbu, tačiau nuolatiniai skundai, esą pirmininkas priglaudė kalėjime sėdėjusį kunigą, gadino nervus ir kenkė kolūkiui. K. Vasiliauskui pasiūlyta atsižadėti savo „nusikaltimų“, parašyti pareiškimą, jog labai gailisi, kad buvo dvasininkas. Rajono valdžia ir Daugpilio saugumiečiai nuo pat K. Vasiliausko atvykimo į Latviją žinojo, kad jis yra kunigas ir „ypač pavojingas nusikaltėlis“.

„Jeigu nori grįžti į Lietuvą, padėk mums, tuomet ne tik sugrįši, bet ir grįžęs vyskupu tapsi, tačiau reikės bendradarbiauti su mumis“, – sakė jie. Nesiteikęs rašyti sovietinę sistemą liaupsinančių antireliginių straipsnių, išgirdo, kad buhalterio darbą teks keisti į kroviko. Kolūkio pirmininkui buvo pateiktas KGB ultimatumas: arba jis atleis K. Vasiliauską, arba teks pačiam ieškotis darbo. Dėl šventos ramybės nuspręsta, kad Kazimieras baigs pradėtus darbus ir savo noru atsisakys vyriausiojo buhalterio pareigų.

Dar kurį laiką pratempęs Latvijoje, K. Vasiliauskas kėlė sparnus į tėvynę. Į buvusius kalinius įtariai žiūrėjusi sovietų valdžia stengėsi laikyti juos toliau nuo Lietuvos ir altoriaus. Tai buvo metas, kai trūko kunigų. Atėjo laikas galutinai apsispręsti, ką reikės veikti tėvynėje. Kunigo pašaukimas nebuvo išblėsęs, tačiau jį kamavo abejonės, ar vėl kunigauti. Kalbėdamasis su jį Latvijoje lankiusiais tikėjimo broliais vis kartodavo, kad žmonės nutolę nuo Dievo, kad nieko jiems nereikia, jo apaštalavimas Latvijoje buvo nesėkmingas. Nors labai norėjo diegti krikščioniškąsias vertybes, žmonių širdys jų nepriėmė, jie taip ir liko „blogosios visuomenės nariais“.

Atrodytų, kad lageryje ir tremtyje tekę išbandymai turėjo baigtis sugrįžus į Lietuvą ir tapus Varėnos klebonu. Deja… Kai kalbėdavau su juo apie mamą, kunigas Kazimieras negailėdavo pačių gražiausių žodžių. Iš sūnėno Alfredo Vasiliausko gauti laiškai atskleidė negirdėtą mamos norą stebėti ir atrinkti žmones, norinčius patekti pas sūnų, ir tapti „visų kunigo reikalų tvarkytoja‘. Anot filosofo Povilo Aleksandravičiaus, Latvijoje ir Varėnoje K. Vasiliauskas išgyveno rimtą asmeninę krizę, kurią išsprendęs tarsi atgimė iš naujo ir tapo didelės vidinės laisvės ir drąsos žmogumi[2].

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nenuostabu, kad per jo laidotuves 2001 m. spalį Vilniuje pritrūko baltų gėlių. Kiekvienas žmogus jam buvo meilės ir pagarbos vertas pasaulis.

Parašiusi knygą rengiau jos sutiktuves. Surengta per penkiasdešimt knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ pristatymų Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV. Visur sutikau monsinjorą pažinojusių ir jo gerumą patyrusių žmonių. Dvasininko prisiminimas šildo, kadaise jo pasakyti žodžiai gydo, draugiškas rankos paspaudimas suteikia jėgų atsitiesti.

Balandį, minint monsinjoro K. Vasiliausko šimtąjį gimtadienį, Vilniuje buvo iškabinti plakatai  su jo pasakytų žodžių citatomis, kurios tarsi siūlas įaustos į jo gyvenimą:

 „Su kiekvienu žmogumi ieškau to, kas sieja, o ne to, kas skiria.“

 „Dvasiškai laisvas žmogus – visur laisvas: ir kalėjime, ir laisvėje, ir kasdieniame gyvenime.“

„Dieve, kokia didelė paslaptis yra žmogus…“

„Tiesą sakyti niekada neturėtų būti žmogui baisu.“

„Kiekvienas žmogus, kuris nuoširdžiai ieško tiesos, yra mūsų brolis, nors jo tiesa nesutaptų su mūsų.“

„Pas mane ateina visi nereikalingi, pasimetę, ištuštėję, neturintys globėjų ir užtarėjų. Man nereikalingų nėra.“

„Žmogus gyvenime turi du tikslus keisti save ir pasaulį.“

„Meilė yra jausmas, dėl kurio niekas neturėtų jaustis kaltas, nes širdžiai ji – malonė.“

„Didžiausia nuodėmė – būti savimi patenkintam.“

„Iš šio pasaulio reikia išeiti visus mylint, visiems atleidus ir kad man visi atleistų.“

Dėl to monsinjoras K. Vasiliauskas buvo ir išlieka artimo meilės šauklys.

***

[1] Justino Marcinkevičiaus mintis dokumentiniame filme Laimingi buvę jo akivaizdoje.

[2] Povilas Aleksandravičius. Vidinė laisvė. Naujoji Romuva, 2022, Nr. 2 (619), p. 7.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.