Artimojo savižudybė. Kaip gyventi toliau?

Nors kiekvienas žmogus gedulą išgyvena individualiai ir savitai, moksliniuose tyrimuose bei praktiniame darbe su gedinčiais po artimojo savižudybės klientais atsiskleidžia tam tikri specifiniai išgyvenimų po artimojo savižudybės bruožai. Šiame straipsnyje pirmiausia įvardinsiu, kas gali vykti su žmogumi po to, kai artimasis nusižudė, o antroje dalyje remdamasi mokslinėmis ir praktinėmis žiniomis mėginsiu atsakyti į labai sudėtingą klausimą – kaip gyventi toliau.

Išgyventi artimojo savižudybę

Pirmas dienas ar net kelias savaites trunkantis šokas, net fiziškai jaučiamas psichologinis skausmas dėl netekties, gilus liūdesys, pyktis ir neteisybė, jog taip atsitiko, kad niekas jo ar jos neišgelbėjo, nesustabdė.

Slegia kaltė, jog neišgelbėjo jo ar jos pats, kad tas kelias savaites, dienas ar valandas prieš mirtį nepaskambino, neišklausė, nesusitiko, nepaklausė, kaip jaučiasi. Kankina netekties skausmas, ilgesys ir neviltis, klausimai, kodėl savižudybė įvyko.

Sapnai, kuriuose pasirodo savižudis – kartais košmarai, o kartais taip trokštamos dar vieno pasimatymo akimirkos, kurias norisi sulaikyti, sustabdyti, jose ištirpti ir ištirpdinti savo skausmą.

Spaudžiantys kūno pojūčiai – skausmai, pamiršimas pavalgyti ar, priešingai, dažnas valgymas, sukniubimas, kūno sunkumas.

Galiausiai – gyvenimo prasmės klausimai, santykių su kitais žmonėmis ir su savimi pertrūkiai, pasitikėjimo ir saugumo griūtis, jausmas, kad nieko negali kontroliuoti, kad nebėra pagrindo, kuriuo remiasi gyvenimas. Vienišumas. Buities problemos. Baimė, gėda, nežinomybė…

Šie ir kiti išgyvenimai po artimojo savižudybės yra visiškai natūralūs ir normalūs, jie gali ištikti staigiai po netekties arba atsirasti vėliau, jie gali keistis, išnykti ir vėl sugrįžti.

Galima pastebėti, kad kai kurie jausmai ir patyrimai yra priimtinesni, kiti – netikėti, apie juos gali būti nemalonu kalbėtis su aplinkiniais. Tyrimų duomenimis, vien tai, kad artimojo mirties priežastis buvo savižudybė, gali paskatinti atsiriboti nuo aplinkinių, nenorą kalbėtis apie savo netektį, baimę kreiptis pagalbos. Nesikalbėjimas su kitais apie savo išgyvenimus gali apsunkinti gedulo procesą.

Kalbėtis ir kreiptis pagalbos neskatina ir visuomenėje pastebima savižudybės stigma. Klaidingi įsitikinimai apie savižudybės priežastis (pavyzdžiui, gana gajus mitas, kad jeigu kalbėsimės apie savižudybę, galime paskatinti žmogų nusižudyti) stabdo ir patį gedintįjį, ir jo artimuosius tiesiai šviesiai paklausti – kaip jautiesi dėl to, kad tavo artimasis nusižudė?

Neretai nusižudžiusiųjų artimieji pasakoja apie realius išgyvenimus, kai kiti tiesiogiai ar netiesiogiai išreiškia mintį, jog galimai galėjo pastūmėti asmenį prie savižudybės. Tokia mintis gali būti labai žeidžianti, kaltinanti, nepalaikanti. Panašiai gali suveikti ir klausimas: „Kodėl tavo artimasis nusižudė?“ Jame slypi ir kaltinanti potekstė, ir spaudimas gedinčiajam išsiaiškinti atsakymą į beveik neatsakomą klausimą.

Turbūt dar dažniau pasitaiko, kad apie netektį ir ypač jos priežastį išvis nekalbama, neklausiama, geriausiu atveju padedama gedinčiajam buitiniuose reikaluose, bet nesikalbama, nesuteikiama emocinė parama. Tai apgaubia netektį dėl savižudybės tylos ir paslapties šydu ir palieka gedintį žmogų visiškai vieną.

Gyventi po artimojo savižudybės

Nors kartais taip norėtųsi žinoti vieną ar kelis aiškius ir teisingus būdus, kaip gyventi po artimojo savižudybės, ką daryti, kad pasidarytų lengviau, kad netekties skausmas sumažėtų, deja, tokio recepto nėra. Vis dėlto pamėginsiu suformuluoti keletą svarbių patarimų ar pasiūlymų, ką galima bandyti daryti, kaip galima žiūrėti į savo patirtį.

Pirmiausia galbūt šiek tiek galėtų padėti analitinės psichologijos kūrėjo C. G. Jungo idėja apie psichikos savireguliaciją. Tai idėja, kad psichika kaip visuma, susidedanti iš sąmonės (to, ką sąmoningai renkamės, galvojame, ką aiškiai suprantame) ir pasąmonės (to, kas irgi priklauso mūsų psichikai, bet ko neįsisąmoniname, nežinome, kas simbolių formomis pasirodo per sapnus, vaizduotę), turi savireguliavimo funkciją. Toks įvykis kaip artimojo savižudybė stipriai sudrebina žmogaus psichiką, gali sujaukti įvairius įsitikinimus, jausminį pasaulį, santykius.

Tačiau psichikos tendencija save reguliuoti tam tikrą laiką savaime veiks atsistatymo link. Jausmai ir sunkumai po truputį bus integruojami, jų stiprumas laikui bėgant mažės arba retės jų užplūdimas, gyvenime ims rastis vietos naujiems santykiams, naujoms galimybėms. Nors labiausiai tikėtina, kad pats gedulas niekada nesibaigs ir gyvenimas po artimojo savižudybės niekada nebus toks pat kaip prieš ją, bet gyventi taps lengviau.

Šiuo metu mokslinėje literatūroje svarstoma, kad intensyviausias ir sunkiausias laikotarpis po netekties dėl artimojo savižudybės trunka vienus metus. Po to dar ketverius metus gedulas išgyvenamas ramiau. Tačiau ir praėjus penkeriems metams po netekties tam tikri gedulo aspektai nebūtinai išnyksta. Taigi, gyvenant po artimojo savižudybės, svarbu priminti sau, kad savijauta keisis, kaitaliosis, kad tam tikri pokyčiai įvyks savaime, bet tam reikės laiko.

Antra, svarbu pastebėti, kada ir kokio norėtųsi aktyvaus įsikišimo į gyvenimą po artimojo savižudybės. Galbūt kartais verta pabandyti net ir tai, kas iš pradžių atrodo kvaila ir netinkama. Tokie įsikišimai galėtų būti įvairios raminančios arba, priešingai, emocijų išreiškimą skatinančios veiklos. Pavyzdžiui, piešimas, šokis, laisvas rašymas, pasivaikščiojimai gamtoje, sportas, skaitymas, kelionės ir pan. Itin svarbu ieškoti, kaip balansuoti tarp prisiminimo apie mirusį artimąjį ir gebėjimo atsitraukti nuo minčių apie netektį, susikoncentravimo į kitus gyvenimo aspektus, veiklas, atsakomybes.

Trečia, gali būti reikalinga turėti žmogų ar kelis, su kuriais galima atvirai ir saugiai pasikalbėti apie save, savo jausmus. Galbūt tai draugas ar draugė, šeimos narys, o gal – psichologas arba savitarpio pagalbos grupė.

Nors kartais gedint gali atrodyti, kad kalbėtis apie tai negalima, gėdinga, per daug atvira arba tai gali pernelyg apsunkinti pašnekovą, pastebiu, jog kartais labai padeda mintis, kad žmonės, kurie yra aplink mus, neretai trokšta artumo, nori būti naudingi. Taigi atviras kalbėjimasis su draugais ar artimaisiais neturėtų būti laikomas išnaudojimu. Tai yra atsivėrimas ir kvietimas eiti į gilų, papildantį santykį.

Tuo tarpu psichologinė pagalba gali padėti, kai norisi nešališko klausytojo, specialisto, išmanančio specifinius klausimus, galinčio tvirtai suteikti emocinę paramą, galbūt kartais ką nors patarti, atspindėti, pastebėti, padėti įsisąmoninti kažką, kas pačiam sudėtinga.

Ketvirta, gyvenant po artimojo savižudybės yra normalu ir natūralu prisiminti mirusį artimąjį. Nebūtina jo pamiršti, o dažniau galbūt apsimesti, kad netektis išgyventa, etapas užbaigtas. Neretais atvejais pamiršti neleidžia pati psichika – mirusysis pasirodo sapnuose, vaizdiniuose, taip pat dažnas yra ir mirusio žmogaus buvimo šalia patyrimas, spontaniškas kalbėjimasis su juo ar ja mintyse ar garsiai. Psichologiniu požiūriu tokios patirtys gali padėti po truputį suprasti tai, kad artimasis mirė, bet atsiminimai apie jį, santykis su juo išlieka.

Šias patirtis galima vertinti ir religiniu požiūriu – galbūt tai pomirtinio gyvenimo įrodymai, svarbūs ir palaikantys, jeigu gedintis asmuo yra tikintis. Net ir nepriskiriant savęs prie religingų žmonių normalu išgyventi mirusiojo buvimą šalia, normalu ir ieškoti paaiškinimų, kelti klausimus apie šių patirčių šaltinius.

Prisiminti mirusįjį gali būti svarbu ir aktyviai atliekant kokį nors veiksmą, ritualą. Ritualai (religiniai, dvasiniai ar sekuliarūs) sukuria laiką, vietą, tam tikrą realią ar psichologinę erdvę prisiminti mirusįjį. Tai gali būti kapo lankymas per mirties metines, žvakės uždegimas, susitikimas su žmonėmis, kurie jį ar ją pažinojo. Arba visai specifinis, tik gedinčiajam reikšmingas ritualas, padedantis tarsi vėl „atidaryti“ prisiminimą apie mirusįjį kaip kokią dėžutę, ir po ritualo vėl ją uždaryti. Ritualai gali turėti veiksmingą psichologinį poveikį – tai ir tam tikrų jausmų išjautimas, sužadinimas, ir simbolinis gyvenimo kontrolės jausmo atgavimas, kuris po netekties neretai būna išbalansuotas.

Čia aprašyti gyvenimo po artimojo savižudybės aspektai nėra vieninteliai ir baigtiniai, bet galbūt jie gali suteikti naujų idėjų ar patvirtinti ir palaikyti jau esamas. Kai kuriais atvejais po artimojo savižudybės iškyla siekis ieškoti, kaip kokiu nors būdu tą netektį ir savo paties išgyvenimą įprasminti, ar tiesiog kyla klausimas, kokia viso to prasmė. Manau, kad tai neretai baigtinio atsakymo neturintis klausimas, tačiau vienas iš būdų įprasminti savo patirtį gali būti pasidalinimas ja.

Kviečiu dalyvauti moksliniame tyrime „Dvasingumo vaidmuo gedulo po sutuoktinio (-ės)/partnerio (-ės) savižudybės proceso metu“. Dvasingumą tyrimo kontekste suprantame plačiąja prasme – tai gali būti ir su religija bei religingumu susiję išgyvenimai, ir visai su religija nesusiję patyrimai. Tyrimo metu garantuoju konfidencialumą bei anonimiškumą (jūsų ir jūsų artimojo vardo, pavardės, kitų duomenų niekas negalės sužinoti, o tyrimo rezultatų pristatymuose nebus atskleidžiama jokios informacijos, galinčios nurodyti jūsų ar jūsų artimojo tapatybę).

Jeigu netekote savo sutuoktinio (-ės) ar partnerio (-ės) dėl savižudybės per pastaruosius penkerius metus ir galėtumėte papasakoti apie savo netektį bei dvasingumo vaidmenį interviu metu, kviečiu susisiekti šiais kontaktais: [email protected], tel. nr. +37067808242 arba registruotis tyrimui ČIA.