A. Sosa SJ: „Laiko ženklai skirti ne tam, kad įsipatogintume dabartyje“

Ką šv. Ignacas Lojola dar gali pasakyti šių dienų tikintiesiems?

Ignaco gyvenimas gali mus išmokyti dviejų dalykų. Pirma, tai didelio gebėjimo keistis ir keisti savo gyvenimą, net ir visai netikėtai. Šv. Ignacas karštligiškai nesilaikė savo plano kurti sėkmingą gyvenimą, bet leidosi vedamas nenuspėjamų įvykių, pavyzdžiui, kai buvo sužeistas Pamplonos mūšyje ar žlugo jo išsvajotas planas gyventi Šventojoje Žemėje. Nesėkmės jo nesužlugdė, jis leisdavosi naujais keliais. Jis pasitikėjo Šventąja Dvasia ir galiausiai įkūrė jėzuitus. Ignacas išdrįso keistis per pasitikėjimą Dievu.

O koks yra antrasis svarbus šv. Ignaco gyvenimo aspektas?

Gilus asmeninis susitikimas su Jėzumi Kristumi. Tai buvo jo gyvenimo centras, taip pat Jėzaus Draugijos ir visos Bažnyčios centras – tiek vakar, tiek šiandien. Mes, kaip krikščionys, esame raginami į savo gyvenimo, jausmų ir motyvacijos centrą iškelti Kristų. Tai buvo be galo svarbu Ignacui, jam kuriant Jėzaus Draugiją. Štai kodėl šiais Ignaco jubiliejiniais metais mes, kaip Jėzaus Draugija, nusprendėme savo misijoje vis labiau atsigręžti į Kristų. Todėl ir šių metų šūkis yra „Visa matyti naujai Kristuje“. Ši neįprasta perspektyva praturtina šiandienos pasaulį.

Bet ar tikrai šiandienos žmogui reikia tokio naujo žvilgsnio, kurį turėjo Ignacas, leidęs būti perkeičiamas nepažįstamų dalykų?

Tikrai reikia, nes Ignacas patyrė, kad Dievas veikia jo gyvenime. Vatikano II Susirinkimas pripažino ypatingą „laiko ženklų“ reikšmę Bažnyčiai. Būtent to išmoko Ignacas: Dievas dabartyje kalba žmonėms, Bažnyčiai ir duoda jiems ženklus jų kelionei, į kurią juos kviečia. Dabartinėje Bažnyčios situacijoje ypač svarbu skaityti laiko ženklus. Tai reiškia ir gebėjimą atpažinti, kurie ženklai iš tiesų ateina iš Dievo, o kurie kyla iš kitų šaltinių, tarkim, ideologijų ar politinių idėjų.

Ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet ir kituose žemynuose tikintieji reikalauja, kad įšventintųjų tarnystė būtų atverta moterims ir daugiau dalyvaujama priimant sprendimus Bažnyčioje. Ar tai taip pat „laiko ženklai“?

Nėra nieko bloga kelti tokius reikalavimus, nes jie paliečia svarbias visuomenės tendencijas. Tačiau reikia suprasti, ar tai – laiko ženklai, atitinkantys Evangelijos dvasią. Turime savęs klausti, kas daro Bažnyčią Vokietijoje ar bet kurią kitą vietinę Bažnyčią geresne Jėzaus Kristaus Bažnyčia Gerosios Naujienos šviesoje. Laiko ženklai skirti ne tam, kad įsipatogintume dabartyje ir vengtume aštrių kampų. Bažnyčia turi atsiriboti nuo kai kurių visuomenės tendencijų. Todėl svarbu daryti įžvalgą – tai reiškia, rinktis Jėzaus Kristaus žvilgsnį apsisprendžiant, kur eiti. Svarbu vadovautis Evangelija, Šventąja Dvasia. Tai iš tiesų sunki užduotis, nes ne visada akivaizdu, ko Dievas iš mūsų nori. Ir tam reikia laiko: įžvalgumo neišmokstama per dieną.

Popiežiaus sprendimus ir pasisakymus ne visada lengva suprasti, kartais jie prieštaringi. Ar taip yra dėl įžvalgos? Ar popiežių labiau gali suprasti tas, kuris pažįsta jo jėzuitišką ugdymą ir ignaciškąjį dvasingumą?

Tie, kurie yra geriau susipažinę su jėzuitų istorija ir mūsų dvasingumu, neabejotinai geriau supranta popiežių, nes jis juk yra jėzuitas. Tačiau taip pat reikia pasakyti, kad įžvalga nebuvo Ignaco atradimas. Nuo biblinių laikų ji priklauso Dievo tautai. Net Jėzus Kristus žino šią praktiką: geras pavyzdys – naktis Getsemanės sode prieš jo kančią. Jėzus svarsto, ką daryti. Jis verkia, meldžiasi ir prakaituoja krauju, nes labai bijo laukiančios kančios. Tačiau galiausiai jis nusprendžia eiti šiuo keliu. Arba Senojo Testamento pranašai: jie turi skelbti Dievo naujieną ir, nepaisydami sunkumų, pasirenka geriausią būdą savo misijai įgyvendinti. Taigi apie įžvalgą jau yra kalbama ir Biblijoje, ir ji nėra Katalikų Bažnyčios nuosavybė, bet per Šventąją Dvasią ji veikia ir už jos ribų. Be to, tikiu, kad Vyskupų sinodas apie sinodiškumą ir pasirengimas jam vietinėse Bažnyčiose sustiprins Bažnyčios suvokimą apie įžvalgos svarbą.

Bet ar galite suprasti žmones, negalinčius suprasti popiežiaus sprendimų ir pasisakymų, nes jie pagrįsti įžvalga, t. y. labai asmenišku veiksmu?

Svarbu pažymėti, kad kalbame ne tik apie vieno asmens, bet ir apie visos Bažnyčios bendruomenės įžvalgą. Štai kodėl taip svarbu Bažnyčioje skatinti sinodinę dvasią. Tai liečia visus – nuo įšventintųjų tarnautojų iki parapijos tikinčiųjų. Jiems visiems tenka užduotis skirti dvasias ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir Bažnyčios bendruomenėje.

Kuo Jėzaus Draugija gali prisidėti prie sinodinio Bažnyčios kelio?

Sinodiškumas nėra popiežiaus Pranciškaus išradimas, bet remiasi Vatikano II Susirinkimu. Susirinkimo tėvai sinodiškumą įrašė į Bažnyčios DNR. Konstitucijoje Lumen gentium jis apibūdinamas kaip keliaujanti Dievo tauta, vedama Šventosios Dvasios. Visa ko centre – tauta ir bendruomenė. Tik po to aprašomi vyskupų, kunigų ir vienuolių vaidmenys Bažnyčioje. Šiandien turime tai atrasti iš naujo ir dar labiau įgyvendinti šią tarnystės ir bendruomenės struktūrą Bažnyčioje. Mūsų, jėzuitų, ypač dirbančių teologijos, švietimo ir sielovados srityse, indėlis yra įsipareigojimas įgyvendinti Vatikano II Susirinkimą. Esame kviečiami daryti visa, kas būtina, kad Bažnyčioje būtų skatinamas sinodiškumas.

Žvilgtelkime į jėzuitų istoriją: koks yra didžiausias Draugijos pasiekimas? Ir kur slypi jos kaltė?

Nesiimu atsakyti į šį klausimą, nes tai daugiau nei 500 metų, nesuskaičiuojamų asmenų ir tūkstančių naujų pradžių istorija. Jėzaus Draugija buvo ir yra tokia įvairi ir veikianti daugybėje skirtingų šalių, kad toks įvertinimas man atrodo neįmanomas.

Tai, žinoma, suprantama. Tačiau aš paliesiu skaudžią temą: seksualinį išnaudojimą, taip pat ir jėzuitų parapijose ir mokyklose. Ar tai didelė problema Draugijai?

Seksualinio išnaudojimo problema, deja, yra aktuali mums, jėzuitams, tačiau ji taip pat paplitusi ir kitose įstaigose bei institucijose. Mano nuomone, mes labai stipriai reagavome į šią problemą ir šiandien esame visomis jėgomis įsipareigoję rūpintis vaikų ir jaunimo gerove mūsų mokyklose ir parapijose. Pirmiausia pripažinome tai, kas įvyko, ir pradėjome išsamius susitaikymo procesus daugelyje šalių: Vokietijoje, Airijoje, Kanadoje, JAV ir Čilėje. Mums buvo svarbu viską atlikti kuo skaidriau. Mes prašėme atleidimo ir atlyginome žalą. Dabar daugiausia dėmesio skiriame prevencijai. Norime visiems sukurti saugią aplinką mūsų įstaigose – vaikų gerovės kultūrą. Deja, tai ne visada lengva, nes atskirų šalių kultūriniai skirtumai yra labai dideli. Tačiau mums svarbu kuo greičiau pasiekti aukštą prevencijos ir skaidrumo lygį visur, kur tik įmanoma. Dangstymo laikas baigėsi.

Vokietijoje neseniai buvo panaikinta jėzuitų provincija ir įkurta Centrinės Europos provincija. Ar pašaukimų skaičius Europoje taip sumažėjo, kad prireikė šio žingsnio?

Jėzuitų skaičius labai pasikeitė, ypač Europoje ir Jungtinėse Valstijose. Tačiau savo struktūras grindžiame ne tiek skaičiais, kiek kuo geresniu savo misijos vykdymu. Pastaraisiais dešimtmečiais Europa tapo stipria politine bendruomene, kurioje bendrauti tarpusavyje daug lengviau, o sienos turi vis mažiau reikšmės. Todėl mums nebėra taip svarbu savo provincijas derinti tik prie valstybių sienų. Šie sprendimai taip pat yra susiję su svarstymais, kaip geriausiai panaudoti išteklius savo misijai vykdyti. Naujosios Centrinės Europos provincijos įkūrimas buvo labai ilgas įžvalgos procesas. Tačiau pastaraisiais metais įvyko nemažai panašių susijungimų, pavyzdžiui, įsikūrė frankofoniškoji provincija Europoje, taip pat susijungė Ispanijos provincijos.

Panašūs pokyčiai laukia ir kituose žemynuose. Be to, šios struktūros nėra amžinos, jos gali būti pritaikytos po maždaug 20 metų, pasikeitus išorinėms ar vidinėms aplinkybėms. Šiuo požiūriu Jėzaus Draugija yra labai lanksti organizacija, priešingai nei, pavyzdžiui, benediktinai, kurie kaip vienuolija jungia atskirus vienuolynus. Ten pokyčiai yra sunkesni. Mes taip pat esame lankstūs Draugijos institucijose. Pavyzdžiui, Jėzuitų tarnyba pabėgėliams yra tarptautinė ir prisitaiko prie esamų poreikių. Keičiantis pabėgėlių keliams, keičiasi ir ši tarnyba.

Pažvelkime į skaičius: kur Draugijos narių skaičius auga, o kur jėzuitų mažėja?

Jei žiūrėsime tik į skaičius, Europa vis dar yra mūsų dėmesio centre. Tačiau čia yra ir daugiausia vyriausių bendrabrolių. Europoje pašaukimų yra gana mažai, palyginti su skaičiais prieš 75 ar 50 metų. Afrikoje Jėzaus Draugija turi labai daug narių, ir ji nuolat auga. Tai taip pat susiję su gyventojų skaičiaus augimu daugelyje Afrikos šalių, nes jose gyvena daug jaunų žmonių. Kita vertus, Europoje yra mažiau jaunimo, todėl ir pašaukimų nėra tiek daug. Lotynų Amerikoje jėzuitų skaičius yra labai stabilus, tačiau Indijoje gyvena ketvirtadalis visų jėzuitų: ten yra 21 provincija, jungianti daugiau kaip 4000 narių.

Jūs vadovaujate Jėzaus Draugijai. Kaip išlaikyti vienybę šioje Draugijoje, kurios nariai garsėja kaip dideli individualistai?

(juokiasi) Tai įmanoma tik todėl, kad Draugijos vienybę užtikrina ne tik vadovybė, bet ir kiekvienas jėzuitas. Esame vienas kūnas, o Jėzus yra mūsų galva – ne aš, kaip generalinis vyresnysis. Čia ypač svarbus klusnumo įžadas. Tačiau paklusti reikia ne žmonių bendruomenei, o Šventajai Dvasiai, mūsų misijai. Todėl Draugijos vadovybės vaidmuo yra ne įsakinėti, bet žvelgti, kur kiekvienas jėzuitas Draugijoje ir už jos ribų gali geriausiai pasitarnauti mūsų misijai. Tam reikia, kad visi Draugijos nariai būtų kuo labiau išsilavinę, gebėtų savarankiškai mąstyti ir būtų įvairiapusiški. Įvairovė yra mūsų, jėzuitų, skiriamasis bruožas. Ji matoma mūsų daugiakultūrėje bendruomenėje: dar niekada anksčiau jėzuitai nebuvo kilę iš tiek daug skirtingų kultūrinių kontekstų. Tai didelis turtas, bet drauge ir didžiulis iššūkis. Visada turime savęs klausti, kaip šią įvairovę panaudosime savo misijai. Būtent tokia yra mano, kaip generolo, užduotis.

Minėjote klusnumą, kuriuo garsėja jėzuitai. Tačiau klusnumas taip pat gali būti neteisingai suprastas….

Žinoma, tai tiesa. Yra tiek daug satyrinių Jėzaus Draugijos palyginimų su kariuomene. Tačiau pas mus yra atvirkščiai. Nenorime aklo klusnumo, bet ieškome vyrų, kurie geba savarankiškai mąstyti ir daryti įžvalgą. Klusnumas reiškia, kad ieškome drauge, kaip ir kur galima geriausiai prisidėti prie visumos. Tai patyriau per visą savo, kaip jėzuito, gyvenimą.

Būdamas jėzuitų generalinis vyresnysis, galite daryti didelę įtaką, todėl esate vadinamas „juoduoju popiežiumi“. Neseniai griežtai atmetėte tokį apibūdinimą. Kodėl? Tai juk yra tam tikras įvertinimas…

Man visai nepatinka šis apibūdinimas! Nes tai priešinga tam, ką jėzuitai laiko savo misija. Šiuo posakiu norima pasakyti, kad jėzuitų generalinis vyresnysis turi galią, prilyginamą Šventajam Tėvui. Tai netiesa ir negaliu su tuo sutikti, net ir juokais. Jėzuitai nori tarnauti žmonėms ir Bažnyčiai, atsiduodami į popiežiaus rankas. Todėl negali būti antrojo popiežiaus. Todėl mes, jėzuitai, duodame ypatingą įžadą nesiekti bažnytinių tarnybų ir titulų ar vyskupo pareigų, jau nekalbant apie popiežiaus sostą.

Tačiau šiandien Petro įpėdinis Romoje yra jėzuitas. Koks yra Draugijos santykis su popiežiumi?

Popiežius Pranciškus pirmiausia yra Bažnyčios galva, o ne jėzuitas. Jis daugelį savo gyvenimo metų praleido Draugijoje, ir tai, žinoma, padarė jam teigiamą įtaką, tikiuosi. (juokiasi) Tačiau jėzuitų santykiai su juo nesiskiria nuo santykių su bet kuriuo kitu popiežiumi. Visada paklūstame popiežiui, kad ir kas jis būtų. Tačiau, žinoma, santykiai su popiežiumi yra ir kito lygmens, nes mes vienas kitą pažįstame asmeniškai, kalbame ta pačia kalba ir turime panašų dvasingumą. Tačiau popiežius yra popiežius. Jėzuitai jaučia didžiulę pagarbą jam ir jo tarnystei, taip pat popiežius gerbia mūsų Draugijos veiklą – bet ne tik jėzuitų, taip pat ir kitų vienuolijų. Popiežius Pranciškus yra labai artimas visoms vienuolijoms ir dvasinėms bendruomenėms.

Vadinasi, popiežius nejaučia ypatingo palankumo jėzuitams?

Daug kas manimi netiki, bet aš neturiu trumpesnės linijos iki popiežiaus nei kiti vienuolijų vyresnieji. Jei noriu pasikalbėti su Pranciškumi, turiu to prašyti per jo sekretorių, kaip ir visi kiti.

Kalbino Roland Müller. Straipsnis publikuotas Katholisch.de