2021 01 13

Agnė Malinauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Aš negalvoju apie Laisvę

Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos. Romualdo Požerskio fotografija

Agnė Malinauskaitė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, portalo „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Vaga“ organizuoto esė konkurso „Laisvės vaikai apie laisvę“ laureatė, Akademijos VDU Ugnės Karvelis gimnazijoss 12 klasės mokinė. Konkursas buvo organizuojamas norint paskatinti jaunus žmones apmąstyti artėjantį sausio 13-osios trisdešimtmetį. Darbų vertinimo komisijoje dirbo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas Matas Baltrukevičius, rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis, „Vagos“ leidyklos vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyresnioji metodininkė-tyrėja Silvija Stankevičiūtė ir „Bernardinai.lt“ visuomenės temų redaktorė Kristina Tamelytė.

Aš negalvoju apie Laisvę

Nemąstau apie Ją skambant klasikinei muzikai, kai darnūs orkestro garsai užlieja visą erdvę, o kūnas pulsuoja tai pakylančia, tai nusileidžiančia energija. Negaliu nusėdėti vietoje, o išorinis pasaulis su savo chaosu dingsta, nuskęsta, ištirpsta tobulos harmonijos skambesyje, atveriančiame pačius įstabiausius, kartais net mane pačią stebinančius ir bauginančius, o kartais net neatpažintus jausmus. Aš Ją girdžiu. Girdžiu ir dainuodama: stebuklingas daugybės balsų gaudimas, išlaisvinantis giliausius esybės klodus, užlieja nuo galvos iki kojų, bet nepaskandina ir mano balso, leidžiančio pažvelgti į save. Įkvepiu iš visų plaučių ir išleidžiu jį. Jaučiuosi taip keistai: tokia lengva, bet tokia pilna. Arba kai groju, kai raudantis akordeonas ir mano kūnas susilieja į viena, kai pirštai lengvai slysta baltai juodais klavišais ir užmirštu viską aplink. Lieka tik muzika – Laisvė.

Negalvoju apie Laisvę ir tada, kai pabėgu į gamtą. Kam galvoti apie vėją, ramų vasaros vakarą kedenantį ne tik plaukus, bet ir sielą? Arba nykią rudens naktį ūžaujantį už langų ir stebuklingu būdu įsikraustantį į neramią žmogaus širdį? Visos mintys išsislapsto ir žiūrint į bekraštį dangų. Kartais taip skaisčiai žydrą nuo horizonto iki horizonto, o kartais blyškų, su išsiliejusiais debesų kontūrais. Kai žiūriu į dangų, aš Ją matau. Tame neaprėpiamame paveiksle skraido lėktuvai ir paukščiai, žybsi milijardai žvaigždžių, per audrą blyksi žaibų fontanai, o už šviesmečių, už mūsų suvokimo ribų plyti kiti pasauliai, galbūt, su tokiais pat į dangų žiūrinčiais gyventojais. Pakėlusi akis aukštyn jaučiuosi tokia maža, bet kartu tokia nevaržoma ir gyva, kad kažkas mano viduje ima plėstis ir augti. Aš nežinau, kas tai, bet man gera, nes žinau, kad mano riba – tik dangus.

Stovėdama užmerktomis akimis ir klausydama jūros ošimo įsivaizduoju, kad skrendu. Ritmingai mano kojas užliejančios bangos – tarsi minkšti debesys. Rodos, galėčiau bristi į pačią gelmę, per putojančias keteras panirčiau į dugną, pasiekčiau gintarinę Jūratės pilį ir niekas manęs nesulaikytų. Kitame krante rasčiau mišką, tankų ir seną, pilną legendomis apipintų ąžuolų, raganų trobelių, ir nelaimingos karalaitės rūmus. Dar ten būtų stiklo kalnas ir velniai virtų smalą jo viduje… Atsimerkiu. Žinoma, aš vis dar stoviu ant šlapio smėlio, o kitame krante greičiausiai nėra jokio stebuklingo miško ar stiklo kalno. Bet aš matau viską, ką noriu matyti. Nes Ji neturi ribų.

Gal ir supyktų istorijos mokytoja sužinojusi, kad aš negalvoju apie Laisvę ir tada, kai, vaikštinėdama senųjų Europos sostinių senamiesčiais, jaučiuosi taip arti didingosios istorijos. Žvilgsnis kyla iki pat Vavelio katedros bokštų smailių arba klajoja Vienos gatvėmis ir aikštėmis. Ten, karalių laikus menančiuose miestuose, sklando ypatinga ryžtingumo dvasia, apkerpėjusiuose mūruose ir grindinio akmenyse išlikusi iki mūsų dienų. Miestas. Tas magiškas žodis, dar ir dabar reiškiantis didesnes galimybes ir geresnes perspektyvas. Iš miestų atėjo galimybė pažinti, mokytis, kurti, gyventi taip, kaip norisi. Jei nebūčiau pažinusi miestų kultūros, jų dvasios, auros, dabar nedrįsčiau bandyti daugelio naujų dalykų. Miestas ne tik atveda prie pažinimo vartų, jis įsileidžia į vidų, kviečia bendrauti, susipažinti su įvairiais žmonėmis, dalytis idėjomis su draugais. Ir kai jaučiuosi nerami ir išsikvėpusi, mane visada rasite jaukiose Kauno senamiesčio gatvelėse – aš ten kvėpuoju Laisve.

O kartais mano Laisvei užtenka popieriaus lapo ir pieštuko. Rašymas. Man jis – gyvenimo sinonimas. Kada gi dar gali nevaržomai reikšti save – rėkti, pykti, juoktis, verkti – ir žinoti, kad niekas tavęs negirdės ir nematys, jei pati to nenorėsi. Rašydama aš nebijau likti nesuprasta, nes kalbuosi pati su savimi. Ir tie pokalbiai išlaisvina geriausiai pasaulyje. „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šią Anos Frank frazę prisimenu visuomet, kai rašau apie tai, apie ką, galbūt, niekada neišdrįsčiau kalbėti. Per daug skaudu ir keista būtų girdėti žodžiais išreikštą mintį, kuri nesutelpa viduje, todėl vis tiek veržiasi į pasaulį. Rašymas, kaip ir ašaros, išlaisvina netgi tai, ką norėčiau nuslėpti net nuo savęs pačios. Jis man padeda neramų širdies laivelį parplukdyti į saugų uostą. Kartu jaučiu, jog rašydama tarsi traukiuosi iš šešėlio – visuomenės normų, stereotipų, tabu šešėlio. Bandau nebebijoti kalbėti įvairiomis temomis, prieštarauti nusistovėjusiai nuomonei, kelti klausimus sau ir kitiems. Bet ir rašydama aš negalvoju apie Laisvę – aš tik jaučiu, kad ima megztis ryšys ir su savimi, ir su pasauliu.

Laisvė – žodis, šiais laikais minimas šalia kitų ir, regis, nebeturintis sakralumo auros, tačiau kartu vis dar sklendžiantis aukštai, kasdienybei nepasiekiamose padangėse, išlaikantis tikrąją savo prasmę. Jis turi daug reikšmių ir šiandien nebegalvojame apie laisvę taip, kaip tai darė žmonės, gyvenę prieš mus. Tai tarsi gyvas organizmas – kintantis, prisitaikantis, įgyjantis vis naujas išraiškos formas. Kiekvienas savaip pritaikome idėją, kuri kažkada visų buvo suprantama vienodai. Už didingos praeities sugrąžinimą kovoję sukilėliai, partizanai, per naktis šalę drėgnuose bunkeriuose ir nežinoję, kada vėl galės pamatyti artimuosius, paprasti žmonės, prieš trisdešimt metų susirinkę prie Sausio 13-osios laužų. Visus juos vienijo ta pati laisvės sąvoka jie dalijosi viena laisvės reikšme. Pasakę „ne“ priespaudai, okupacijai ir išėję ginti tiesos sugrįžo ne visi. Bet mes žinome – jie žuvo ne veltui. Tie žmonės sukūrė šį tą daugiau nei nepriklausoma Lietuva. Jie grąžino prasmę, tikėjimą ateitimi ir pačią ateitį. Savo širdyse išlaikę Lietuvos idėją, padovanojo ją ir kitiems. Jie sukūrė Laisvę. Apgynė didžiąją Laisvę tam, kad mes dabar galėtume kurti mažesnes. Todėl ir nebegalvojame apie ją kaip apie pamatinį mūsų būties elementą – priimame kaip neatskiriamą savo dalį. Mums, Laisvės vaikų kartai, svarbu neriboti kitų laisvės suvokimo. „Mes esame tikrai laisvi, kai išsaugome sugebėjimą svarstyti savarankiškai, kai būtinybė nepriverčia mūsų ginti svetimų nuomonių“, – yra sakęs Ciceronas. Ir išties: juk labai lengva užmiršti skaudžias praeities pamokas žvelgiant į neribotų galimybių ateitį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Išsilaisvindami nuo vienų stereotipų turime saugotis čia pat gimstančių naujų, kurie jau kitomis formomis stigmatizuoja mūsų iš pirmo žvilgsnio laisvą visuomenę. Mes, nepažinę priespaudos, norime patys rinktis savo laisvės formas, kelius ir klystkelius. Norime turėti galimybę įsitraukti į įvykių sūkurį arba likti nuošalyje ir nebūti dėl to smerkiami. Laisvė yra neatsiejama nuo tolerancijos ir pakantumo idėjų, kurios mums yra pamatinės ir nekvestionuojamos. Tikiuosi, kad būsime pasirengę jas ginti taip, kaip tai darė mūsų pirmtakai, kovoję už savo idealus.

P. S. Kartais aš vis dėlto galvoju apie laisvę. Kai lėtai žingsniuojant muziejaus salėmis kvapą gniaužia kovotojų už laisvę nuotraukos, gyvenimo istorijos, liudijimai. Tada mąstau apie žmogaus drąsą ir galimybių ribas, kurios kartais yra platesnės, nei galime įsivaizduoti. Kai vieną kartą metuose, tamsų ir šaltą sausio rytą, už stiklų sušvinta šildanti laisvės ir vilties ugnelė. Tada pakeliu akis į dangų ir akimirką susimąstau apie Ją. Ir kai giedant „Tautišką giesmę“ tūkstančių balsų gaudimas kyla į dangų. Tada aš galvoju apie Laisvę.

Konkursui ruoštis padėjo mokytoja Janina Kriščiūnienė.