2021 12 18

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

„Aš noriu, kad žurnalistai mirtų sulaukę senatvės.“ 2021 m. Nobelio taikos premijos laureato D. Muratovo paskaita

2021 m. Nobelio taikos premijos laureatai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai Maria Ressa ir Dmitrijus Muratovas. EPA nuotrauka

60-metis Kujbyševe (Rusija) gimęs Dmitrijus Muratovas, žmogaus teisių gynėjas, vienas iš leidinio „Novaja gazeta“ („Naujasis laikraštis“) įkūrėjų, šiuo metu einantis jo vyriausiojo redaktoriaus pareigas, 2021 m. Nobelio taikos premiją drauge su filipiniete žurnaliste Maria Ressa pelnė už pastangas apsaugoti žodžio laisvę kaip pamatinę demokratijos ir tvarios taikos sąlygą.

Tai pirmas šį garbingą apdovanojimą pelnęs asmuo nepriklausomos Rusijos istorijoje ir trečiasis kartu su sovietinės epochos laureatais – žmogaus teisių gynėju, akademiku Andrejumi Sacharovu ir SSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu.

D. Muratovas ne kartą yra pareiškęs nepritarimą Vladimiro Putino politikai įvairiais klausimais: 2014 m. kovą pasirašė kreipimąsi prieš Rusijos valdžios politiką Kryme, 2020 m. rugsėjį – protestų Baltarusijoje prieš veikiantį šalies prezidentą Aliaksandrą Lukašenką palaikymo laišką. 2021 m. sausį palaikė peticiją, reikalaujančią išlaisvinti kalinamą politiką Aleksejų Navalną.

D. Muratovo teigimu, tai, kad ši premija atiteko būtent jam, yra „Naujojo laikraščio“ ir žuvusių jo kolegų žurnalistų: Igorio Domnikovo, Jurijaus Ščekočichino, Anos Politkovskajos, Anastasijos Baburovos, Natalijos Estemirovos ir Stanislavo Markelovo – nuopelnas.

„Jeigu būčiau buvęs Nobelio komitete, balsą būčiau atidavęs už kandidatą, už kurį statė visi lažybų tarpininkai. Vis dėlto manau, kad šiam žmogui dar viskas priešaky. Žinoma, aš kalbu apie Aleksejų Navalną“, – kalbėjo laureatas. Savo premiją jis ketina skirti spinaline raumenų atrofija sergantiems vaikams gydyti, taip pat žurnalistikai ir žmonėms, paskelbtiems „užsienio agentais“, palaikyti.

Laikraštis „Novaja gazeta“ išgarsėjo korupcijos ir žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje tyrimais. Nuo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio buvo nužudyti šeši šio laikraščio žurnalistai, tarp jų – Ana Politkovskaja, nušauta 2006-aisiais. Tai vienas iš nedaugelio Rusijoje likusių nepriklausomų, valstybės nekontroliuojamų leidinių.

„Jei pelnę Nobelio taikos premiją būsime pavadinti „užsienio agentais“, tikrai dėl to nesijaudinsime, – žiniasklaidai yra minėjęs D. Muratovas. – Bet iš tikrųjų nemanau, kad mums užklijuos šią etiketę, tai būtų kvaila. Vis dėlto mums gresia kiti pavojai.“

„Užsienio agento“, arba „tautos priešo“, statusas įpareigoja asmenis ir organizacijas atskleisti savo finansavimo šaltinius ir specialia žyma ženklinti visą savo medžiagą, įskaitant įrašus socialiniuose tinkluose, kitaip jiems gresia baudos. Toks statusas Rusijoje suteiktas daugeliui Kremlių kritikuojančių žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių.

2021 m. Nobelio taikos premijos laureatas, Rusijos žurnalistas, žmogaus teisių gynėjas Dmitrijus Muratovas. EPA nuotrauka

2021 m. Nobelio taikos premijos laureato Dmitrijaus Muratovo paskaita, skaityta įteikiant premijos medalį ir diplomą ceremonijoje Norvegijoje, Osle, gruodžio 10 d.

Priešnuodis prieš tironiją

Jūsų didenybės! Jūsų karališkosios prakilnybės, garbūs Nobelio komiteto nariai, gerbiami svečiai!

Spalio 8-osios rytą man paskambino mama. Pasiteiravo, kas naujo.

– Na, – sakau, – mama, Nobelio premiją gavome…

– Gerai. O kas dar naujo?

Tuoj, mama, aš tau viską papasakosiu.

***

„Esu tikras, kad įsitikinimų laisvė, šalia kitų pilietinių laisvių, yra pažangos pamatas.

Aš ginu nuostatą apie esminę pilietinės ir politinės laisvės reikšmę formuojant žmonijos likimus!

Esu įsitikinęs, kad tarptautinis pasitikėjimas, <…> nusiginklavimas ir saugumas neįsivaizduojami be visuomenės atvirumo, informacijos, įsitikinimų, viešumo laisvės <…>.

Taika, pažanga, žmogaus teisės – šie trys tikslai glaudžiai susiję.“

Šie žodžiai – iš akademiko Andrejaus Sacharovo, Pasaulio piliečio, didžio mąstytojo, Nobelio kalbos.

Šią kalbą čia, šiame mieste, 1975 metų gruodžio 11-ąją, ketvirtadienį, perskaitė jo žmona Jelena Boner.

Man pasirodė labai svarbu, kad Sacharovo žodžiai nuskambėtų čia, garsioje visame pasaulyje salėje, antrą sykį.

Kodėl tai šitaip svarbu mums, man?

Pasaulis liovėsi mylėti demokratiją.

Pasaulis nusivylė valdančiuoju elitu.

Pasaulis pasistūmėjo diktatūros link.

Apėmė iliuzija, kad pažangą galima pasiekti technologijomis ir smurtu, o ne žmogaus teisių ir laisvių paisymu.

Tokia ta pažanga be laisvės.

Pienas be karvės…

Diktatūros pasirūpino, kad smurtas būtų lengviau prieinamas.

Mūsų šalyje (ir ne tik mūsų) įprasta teigti: kraujo vengiantys politikai – silpni žmonės.

O štai grasinti pasauliui karu – tikrų patriotų pareiga.

Valdžia aktyviai parduoda karo idėją.

Veikiami agresyvios karo rinkodaros žmonės apsipranta su mintimi, kad ji yra prieinama. 

Vyriausybės ir artimi joms propagandos skleidėjai yra akivaizdžiai atsakingi už militaristinę retoriką, skambančią per valstybinės televizijos kanalus.

Tačiau esu matęs ir kitų televizorių, kurie rodė sąžiningus ir siaubą keliančius vaizdus.

Čečėnijos karo metu vienoje stotyje ant bėgių stovėjo penki balti vagonai-šaldytuvai. Šalia kiaurą parą budėjo apsauga. Tai buvo morgas ant ratų, priklausantis Gynybos ministerijos 124-ajai laboratorijai.

Šaldytuvuose buvo saugomi neatpažintų kareivių ir karininkų kūnai.

Daugelio veidai buvo suniokoti nuo smūgių arba kankinimų. Laboratorijos viršininkas, pirmo rango kapitonas Ščerbakovas darė viską, kad nė vienas kareivis neliktų bevardis. Todėl nedideliame namuke šalia bėgių stovėjo televizorius. Ant kėdžių tarytum laukiamajame sėdėjo dingusių be žinios kareivių motinos ir tėvai. O operatorius vaizdo kamera ekrane jiems prieš akis vieną po kito transliavo palaikų vaizdus. Vieną po kito. 458 kartus. Tiek karių gulėjo vagono lentynose 15 laipsnių šaltyje savo paskutiniame kelionės taške maršrutu „Karas–Mirtis“. Motinos, daugybę mėnesių ieškojusios savo berniukų Čečėnijos kalnuose ir tarpekliuose, išvydusios ekrane savo sūnaus veidą klykė: „Tai ne jis! Tai juk ne jis!“

O tai buvo jis.

Dabartiniai ideologai skleidžia mirties už Tėvynę, o ne gyvenimo už Tėvynę idėją. Nesileisime vėl apgaunami. Prisiminsime, ką rodė kitas televizorius toje mažytėje salėje šalia morgo ant ratų.

Hibridiniai karo veiksmai, tragiška, niekinga ir nusikaltėliška boingo MH-17 istorija suniokojo Rusijos ir Ukrainos santykius, ir aš nežinau, ar sugebės ateinančios politikų kartos juos atkurti… Juo labiau kad sopančiose geopolitikų galvose Rusijos ir Ukrainos karas liovėsi atrodyti neįmanomas.

Tačiau aš žinau – karai baigiasi atpažinus kareivius ir apsikeitus belaisviais. Čečėnijos kare „Naujasis laikraštis“ ir mūsų apžvalgininkas majoras Izmailovas sugebėjo išlaisvinti 174 asmenis. Jeigu dabar dirbdamas savo darbą galėsiu padaryti ką nors, kad namo grįžtų dar gyvi kalintieji, pasakykite. Esu pasiryžęs.

***

Noriu prisiminti dar vieną žmogų, kuris Taikos premiją šioje salėje pelnė 1990 metais.

Maskva. Kremlius. 1988 metų balandžio 18-oji. Vyksta politbiuro posėdis. Vienas iš sovietinių ministrų reikalauja palikti kariuomenę Afganistane, o Michailas Gorbačiovas griežtai jį pertraukia: „Nustok klykauti kaip vanagas!“

„Nustoti klykauti kaip vanagams!“

Kokia puiki šiuolaikinė politikos ir žurnalistikos programa – leisti tęstis gyvenimui be laidotuvių.

***

Tačiau Europos centre įvykius Ukrainos rytuose papildė baltarusių prezidento Lukašenkos žaidimas, balansuojantis ties grėsminga kraujo praliejimo riba. Jo kariai ragindami automatais stumia pabėgėlius iš Artimųjų Rytų akistaton su virtine Europos Sąjungos sienas saugančių ginkluotų karių. Abi pusės kaltina viena kitą, kol paklaikę žmonės blaškosi tarp dviejų ugnių.

Mes – žurnalistai, mūsų darbas aiškus: atskirti faktus nuo melo. Nauja profesionalių žurnalistų karta geba dirbti su gausiais duomenimis, informacinėmis bazėmis. Ir mes jas perpratome, radome, kieno lėktuvai atskraidina pabėgėlius į konflikto vietą. Tik faktai. Baltarusijos lėktuvai padidino reisų į Minską iš Artimųjų Rytų skaičių šių metų rudenį daugiau kaip keturis kartus. Šeši reisai 2020 metų rugpjūtį–lapkritį ir 27 reisai tais pačiais mėnesiais šiemet. 4,5 tūkstančio žmonių šiais metais atgabeno Baltarusijos bendrovė, suinteresuota, kad jie neleistinai kirstų sieną, ir tik 600 asmenų – praėjusiais metais. O dar 6000 pabėgėlių pristatė Irako oro linijų bendrovė.

Taip ir rengiamos ginkluotos provokacijos ir konfliktai. Mes, žurnalistai, išaiškinę, kaip veikia ši sistema, padarėme savo darbą. Ką daryti toliau – politikų reikalas.

***

Tauta valstybei ar valstybė tautai? Tai esminis šiandienos konfliktas. Šį konfliktą Stalinas išsprendė masinėmis represijomis.

Kankinimų kalėjimuose ir atliekant tyrimus praktika išlikusi ir šių laikų Rusijoje. Žiaurus elgesys, prievartavimai, siaubingos kalinimo sąlygos, draudimas matytis su artimaisiais, paskambinti motinai jos gimimo dieną, nesibaigiantys sulaikymo pratęsimo terminai. Iki teismo dienos už grotų keliauja sunkiai sergantys žmonės, įkaitais laikomi sergantys vaikai, reikalaujama pripažinti kaltę be jokių įrodymų.

Baudžiamosios bylos pateikus melagingus kaltinimus dažnai pas mus susijusios su politika. Opozicijos politikas Aleksejus Navalnas laikomas lageryje melagingą skundą pateikus stambiausios Prancūzijoje parfumerijos bendrovės Rusijos direktoriui. Pareiškimą direktorius pateikė, bet į teismą kviestas nebuvo ir nukentėjusiuoju savęs neįvardijo… O Navalnas – sėdi. Pati parfumerijos bendrovė nusprendė tyliai pasitraukti į šalį, vildamasi, kad šio reikalo kvapas nepakenks jos produkcijos aromatui.

Mes vis dažniau girdime apie kankinamus kalinius ir sulaikytuosius. Žmonės kankinami, kad būtų palaužti, kad bausmė už nuosprendžio ribų būtų dar žiauresnė. Kažkoks laukinis elgesys.

Aš pareiškiu apie iniciatyvą sukurti Tarptautinį tribunolą prieš kankinimus, kurio užduotis – kaupti duomenis apie vykdomus kankinimus įvairiose pasaulio dalyse ir valstybėse. Išaiškinti budelius ir jų šeimininkus, prisidėjusius prie panašių nusikaltimų vykdymo.

Žinoma, pirmiausia vilties teikia tiriamąjį darbą visame pasaulyje atliekantys žurnalistai.

Kankinimai turėtų būti pripažinti sunkiausiu nusikaltimu asmeniui.

Beje, „Naujasis laikraštis“ skaimeniniame amžiuje toliau leidžiamas popieriniu formatu. Tam, kad mus galėtų skaityti ir kalėjimuose: ten nėra interneto.

***

Šiuo metu Rusijoje grumiasi dvi tendencijos.

Viena vertus, Rusijos prezidentas palaimina paminklo akademiko Sacharovo šimtmečiui statymą.

Kita vertus, toje pačioje mūsų šalyje generalinė prokuratūra reikalauja likviduoti tarptautinę organizaciją „Memorialas“. „Memorialas“ rūpinasi stalininių represijų aukų reabilitacija. O prokurorai jį kaltina „žmogaus teisių pažeidimu“! Galbūt dėl to, kad neseniai mūsų šalyje FSB vėl įslaptino Stalino tyrėjų ir budelių pavardes.

Primenu, „Memorialą“ sukūrė Sacharovas.

Galbūt paminklas mirusiam Sacharovui yra saugiau už jo gyvą veikiantį projektą?

„Memorialas“ – ne „tautos priešas“.

„Memorialas“ – tautos bičiulis.

Nobelio taikos premijos laureatų sveikinimai Osle. EPA nuotrauka
2021 m. Nobelio taikos premijos laureatas skaito paskaitą iškilmingoje ceremonijoje Norvegijoje, Oslo miesto rotušėje gruodžio 10 d. EPA nuotrauka

***

Mes, žinoma, suvokiame: ši premija skiriama visai profesionaliai tikrų žurnalistų bendruomenei.

Mano kolegos išaiškino pinigų plovimo technologijas ir grąžino į biudžetą milijardus pavogtų rublių, atskleidė lengvatinio apmokestinimo bendroves, stabdė Sibiro miškų kirtimą. Dėl to valstybė palaikė „Naujojo laikraščio“, „Maskvos aido“, „Lietaus“ pastangas, taip pat kitų kolegų, besirūpinančių vaikų, kurie serga retomis ligomis ir kuriems reikia brangiausių pasaulyje vaistų, gydymu.

(Beje, aš viliuosi, kad vaistų pramonės atstovai, nuo kurių priklauso vaikų ir jaunų žmonių, sergančių retomis ligomis (tarp jų spinaline raumenų atrofija), likimai, susės kartu su mumis prie apvaliojo stalo. Galbūt jie paaukos pinigų prieinamiems vaistams ir ankstyvajai diagnostikai-atrankos tyrimams? Galbūt turtingasis pasaulis ras pinigų keliasdešimčiai tūkstančių berniukų ir mergaičių, kol jie vis dar gyvi?)

Mes šią premiją perduodame sergančių žmonių pagalbai ir nepriklausomos žurnalistikos paramai.

***

Tačiau žurnalistikai Rusijoje dabar tamsūs laikai. Vos per keletą pastarųjų mėnesių jau daugiau kaip šimtas žurnalistų, medijos atstovų, žmogaus teisių gynėjų ir nevyriausybinių organizacijų pavadinti „užsienio agentais“. Rusijoje tai reiškia viena – „tautos priešai“. Daugelis mūsų kolegų liko be darbo. Kai kurie priversti išvykti iš šalies.

Iš žmogaus atimamas įprastas gyvenimas neribotam laikui. Galbūt ir visam laikui… Taip jau yra buvę mūsų istorijoje.

Kitais metais sukaks šimtmetis nuo tada, kai rugsėjo 29-ąją iš Sankt Peterburgo į Vokietiją, Šteteno uostą, išplaukė „filosofinis garlaivis“ – eilinis reisas, per kurį bolševikai iš Rusijos ištrėmė beveik tris šimtus iškiliausių intelektualinio elito atstovų. Garlaiviu „Oberburgermaister Haken“ į tremtį išsiųstas būsimas sraigtasparnių išradėjas Sikorskis, televizijos kūrėjas Zvorykinas, filosofai Frankas, Iljinas, Pitirimas Sorokinas. Didis mąstytojas Nikolajus Berdiajevas irgi buvo ten. Kaip ir visiems kitiems, jam leista pasiimti pižamą, dvejus marškinius, dvi poras kojinių ir žieminį paltą. Taip Tėvynė atsisveikino su savo garbiais piliečiais: daiktus palikite, o smegeninę galite pasiimti su savimi.

Dabar tas pats vyksta su žurnalistais ir žmogaus teisių gynėjais.

Dabar vietoj „filosofinio garlaivio“ išskrenda „žurnalistinis lėktuvas“. Tai, žinoma, metafora, tačiau dešimtys mūsų profesijos atstovų palieka Rusiją. O kažkas neteko ir tokios galimybės.

Rusų žurnalistai Orchanas Džemalis, Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas buvo negailestingai sušaudyti Centrinės Afrikos Respublikoje, kai čia atvyko tirti vienos iš privačių Rusijos karinių bendrovių veiklą. Orchano našlė – Ira Gordijenko, dirba pas mus „Naujajame laikraštyje“. Nuo tos akimirkos, kai 2018 m. birželio 30-ąją įvykdyta žmogžudystė, ji kelia į dienos šviesą oficialaus tyrimo melą. Štai jums tik viena detalė: neįkainojami daiktiniai įrodymai – žuvusiųjų drabužius CAR policijos pareigūnai tiesiog sudegino! Rusijos tyrimas neatnešė jokių rezultatų. Tarptautinis taip pat. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterresas pažadėjo bendradarbiauti atliekant tyrimą. Matyt, pamiršo. Tai štai, primenu.

Manęs, žinoma, kaip visada gali paklausti: o ko jūsų kolegos ten kišo nosį?

Kad paliudytų. Kad įrodytų. Kad asmeniškai įsitikintų. Kad, kaip yra sakęs didis karo fotografas Robertas Capa: „Jeigu tau tavo paties nuotrauka nepatinka, vadinasi, nebuvai pakankamai arti.“

„O ar nebaisu?“ – dažniausiai klausia mano kolegų.

Tai jų misija. Kol valdantieji visą laiką tobulina praeitį, žurnalistai stengiasi geresnę padaryti ateitį.

***

Ir ši premija – visai tikrajai žurnalistikai. Tai premija mano žuvusiems kolegoms iš „Naujojo laikraščio“ – Igoriui Domnikovui, Jurijui Ščekočichinui, Anai Politkovskajai, Anastasijai Baburovai, Stasui Markelovui, Natašai Estemirovai. Ši premija ir gyviems kolegoms, bendruomenei, kuri tęsia profesinę pareigą.

Likus dienai iki šio apdovanojimo paskelbimo pagerbėme 15-ąsias Anos Politkovskajos nužudymo metines. Žmogžudžiai gavo pelnytus nuosprendžius, tačiau nusikaltimo užsakovas nerastas, o senaties terminas suėjęs. Oficialiai pareiškiu: „Naujojo laikraščio“ redakcija nepripažįsta šio senaties termino.

***

Yra toks posakis rusų, anglų ir kitose kalbose: „Šuo loja, o karavanas eina“ – „The dog bark’s, but the caravan goes on“. Esą niekas nesutrukdys karavanui judėti į priekį. Kartais valdžia štai šitaip atmestinai šneka ir apie žurnalistus. Jie loja, tačiau poveikio niekam nedaro.

O aš neseniai sužinojau, kad šis posakis reiškia visiškai priešingą dalyką.

Karavanas eina į priekį todėl, kad šunys loja.

Urzgia ir puola plėšrūnus kalnuose ir dykumose. Ir judėjimas į priekį įmanomas tik tada, kai šunys lydi karavaną.

Taip, mes urzgiam ir kandam. Turim iltis ir mokam pulti.

Tačiau mes – būtina judėjimo sąlyga.

Mes – priešnuodis prieš tironiją.

***

P. S.

Norėjau sutaupyti minutėlę.

Atsistokime ir tylos minute pagerbkime mūsų su Maria Ressa kolegas reporterius, paaukojusius savo gyvenimą už šią profesiją. Ir palaikykime tuos, kuriems grasinama persekiojimu.

Aš noriu, kad žurnalistai mirtų sulaukę senatvės.

2021 m. Nobelio taikos premijos laureato Dmitrijaus Muratovo Nobelio paskaita anglų, norvegų ir rusų kalbomis – čia. Artimiausiu metu skaitykite kitos 2021 m. Nobelio taikos premijos laureatės, filipinietės žurnalistės Marios Ressos, Nobelio paskaitą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien