Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 10

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

„Aš teisus. Tu klysti. Eik po velnių“

Donatas Puslys. Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

Demokratija susiduria su gausybe įvairiausių iššūkių, o vienas iš jų yra populizmas. Tiesa, ši sąvoka, kaip ir valiuta, šiandien patiria nemenką infliaciją. Populizmu dažnai įvardijami politikų siūlymai, kurie laikomi nerealistiškais, apeliuoja ne į racionalią argumentaciją, o į emocijas, pataikauja masėms, siekiant trumpalaikės naudos, ir veikiausiai veda į pragaištį ilgalaikėje perspektyvoje.

Vis dėlto populizmui apibrėžti to nepakanka. Populistams būdinga ne tik tai, kad jie skirsto visuomenę į supuvusį elitą ir tyrą liaudį, bet ir tikėjimas, jog jie vieninteliai atstovauja tikrajai liaudžiai. Vadinasi, savo esme populizmas yra atmetantis pliuralizmą ir delegitimizuojantis kitus balsus. Taip populistai pamina vieną esminių demokratijos principų – visų piliečių lygybę. Jie prisiima sau teisę spręsti, kas priklauso, o kas nepriklauso liaudžiai, kas laikytinas savu, o kas – svetimu, gal net išdaviku.

Populizmui suvešėti terpė atsiranda ten, kur auga susipriešinimas tarp skirtingų visuomenės grupių, kur atsiranda paklausa atpirkimo ožiams, kuriems būtų galima suversti kaltę už ištikusias negandas. „Aš teisus. Tu klysti. Eik po velnių“, – šiais istoriko Bernardo Lewiso žodžiais rabinas Jonathanas Sacksas apibūdino mūsų laikmečio politinį klimatą, kuris kaip tik ir yra palankus populizmui iškilti. Populistinės jėgos stiprėja ten, kur visuomenės dezintegruojasi į skirtingas socioekonomines grupes, kurių nebesieja bendras likimas ar bendra kultūra ir kurios vis labiau izoliuojasi viena nuo kitos. Ši problema aiškiai parodo, kad demokratijai reikia ne tik užtikrinti individo teises ir autonomiją, bet ir iš naujo atrasti tai, kas skirtingiems individams ir jų grupėms suteiktų bendrą kolektyvinę tapatybę.

Kapitolijaus šturmas
Donaldo Trumpo rinkėjų Kapitolijaus šturmas. EPA nuotrauka

Francis Fukuyama savo naujoje knygoje „Liberalizmas ir jo nusivylimai“ kritikuoja liberalus už tai, kad jie nuvertino tautinės tapatybės svarbą ir paliko ja rūpintis tik politinei dešinei. Anot jo, daugumai žmonių tautinė valstybė yra didžiausias teritorinis vienetas, su kuriuo jie jaučia solidarumą, tad šiandienos liberalams derėtų ne nurašyti tautinę tapatybę, o siekti, kad ji taptų atrama įtvirtinant žmogaus teises.

Tapatybės svarbą savo knygoje „Kodėl nacionalizmas“ akcentuoja ir kairiųjų pažiūrų buvusi Izraelio Kneseto narė Yael Tamir. Anot jos, šiandien esminiais tampa klausimai, kas mes esame, kas apibrėžia mūsų politinę tapatybę, kodėl mes turėtume pasitikėti vieni kitais, kaip mes galime kartu kurti saugesnę ateitį? Liberalai, kurie susirūpinę tik individo autonomija, esą nepajėgia atsakyti į šiuos klausimus arba jų atsakymai sukelia tik dar daugiau problemų, pavyzdžiui, pyktį tų, kurie jaučiasi likimo valiai paliktais pralaimėtojais. Anot Tamir, demokratinio režimo legitimumas priklauso nuo piliečių paramos, tad čia svarbus tampa klausimas dėl kriterijų, kurie apibrėžia, kas gali tapti piliečiu. Kad piliečiai įsipareigotų demokratiniam projektui, jie politinį lauką turi laikyti savu.

Tiek Fukuyama, tiek Tamir, tiek Sacksas akcentuoja, kad mūsų tautos tapatybė nėra duotybė, o yra sukuriama, nuolat puoselėjama ir remiama, tačiau gali būti ir perkurta. Sacksas pabrėžia, kad šiandien nacionalinės tapatybės nebegalime grįsti religija, etniškumu ar kultūra, tačiau galėtume remtis sandora kaip susitarimu. Sackso pastebėjimu, esminis Biblijos politinis klausimas yra ne tai, kokia valdymo forma yra geriausia, o kaip iš skirtingų genčių sukurti visuomenę. Sandorai rūpi tai, kokios bendros vertybės sujungia mus į visuomenę, kaip mes sugyvename drauge nepaisydami tarpusavio skirtumų, kaip puoselėjame geriausias tradicijas, kaip apsibrėžiame bendrąjį gėrį ir įsipareigojame prie jo prisidėti. Moses Montefiore žodžiais, esame verti to, kuo esame pasirengę dalytis su kitais.

Anot Sackso, sandora paremtoje visuomenėje tapatybė nėra fiksuota, ji yra įgyjama veikiant, nes mes esame tai, ką darome. Tokiame modelyje priklausymas yra glaudžiai susietas su pasirengimu duoti. Esame visuomenės bendrakūrėjai, todėl ir mūsų žvilgsnis yra nukreiptas į ateitį, nes istoriniame pasakojime nėra padėtas taškas. Šis modelis akcentuoja ne tik teises, bet visų pirma pareigas ir pabrėžia bendrojo gėrio idėją. Jis nėra paremtas etniniu ar religine tapatybe grįstu nacionalizmu, nes svarbu ne rasė, gimimo vieta, tikyba, o tai, ką mes darome.

Kitaip tariant, kalbame apie pilietinį nacionalizmą, kur svarbiausias yra noras įsitraukti į nacionalinį projektą regint visuomenę kaip nesibaigiantį kūrimo procesą. Būtent toks pilietinis nacionalizmas, akcentuojantis bendrus įsipareigojimus, gali tapti demokratijos gyvybingumo šaltiniu ir priešnuodžiu populizmui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien