2021 03 01

Vaidotas Vaičaitis

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Aš turiu svajonę

Vaidotas Vaičaitis Vilniaus universitete / Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Vienas garsus JAV pilietinių teisių autoritetas kažkada pasakė: „Aš nesutinku su tavo nuomone, bet kartu esu pasiruošęs mirti, kad tu turėtum galimybę ją išsakyti.“ Šie žodžiai šiandienės mūsų diskusijų kultūros kontekste įkvėpė mane prisiminti ir savo svajonę, kuria noriu pasidalinti.

Taigi aš turiu svajonę apie visuomenę, kurioje kiekvienas iš mūsų per santykį su kitu, su savo šeima ir kitomis bendruomenėmis kasdien gali tapti geresne ir tobulesne savo paties versija. Aš tikiu, kad gali būti tokia visuomenė, kurioje šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, kur tėvai turi teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, o vaikai – pareigą gerbti savo tėvus. Svajoju apie tai, kad gali būti tokia visuomenė, kurioje tarpsta įvairios tautinės, religinės, kultūrinės ir profesinės organizacijos, bendruomenės ir klubai. Aš tikiu, kad gali būti tokia visuomenė, kurioje darbuotojai gerbia darbdavius, o darbdaviai garantuoja darbuotojų teises. Aš svajoju apie valstybę, kurioje gerbiama žmogaus teisė kurti ir kur saugomos autoriaus teisės; apie visuomenę, kurioje nėra cenzūros žiniasklaidoje, nes žurnalistai ieško tiesos, todėl suteikia progą pasisakyti įvairiai mąstantiems.

Aš turiu svajonę apie visuomenę, kurioje valstybė ir jos institucijos tikrai, o ne formaliai tarnauja žmonėms, rūpinasi jų sveikata ir gamtos aplinka, o žmonės pasitiki savo valstybe. Tokioje visuomenėje yra gerbiami silpnesni, vyresni ir neįgalūs žmonės, čia piliečiai jaučia pareigą balsuoti rinkimuose, o po jų nesityčioja iš išrinktųjų.

Aš tikiu, kad gali būti tokia valstybė, kurios institucijos ir pareigūnai nepiktnaudžiauja savo valdžia, o teisingumas yra jų elgesio principas. Aš turiu svajonę apie visuomenę, kurioje parlamentas atstovauja tautai, o Vyriausybė ir politinės partijos klauso ne tik ekspertų, bet tarnauja bendrajam gėriui. Aš tikiu, kad gali būti tokia visuomenė, kurioje teismai garantuoja teisingumą, o teismų sistema eliminuoja klaidos ir šališkumo galimybę. Aš turiu svajonę apie tai, kad galima laikytis nekaltumo prezumpcijos ir nepasmerkti žmogaus, kol teismas nepripažino jo kaltės.

Aš svajoju apie valstybę, kuri pripažįsta, kad žmogaus teisės yra prigimtinės, o žmonėms leidžiama turėti savo įsitikinimus bei laisvai išreikšti savo nuomonę, nes tokioje visuomenėje visi gerbia vienas kitą. Aš svajoju apie galimybę gyventi visuomenėje be patyčių, įžeidinėjimų ir smurto. Svajoju, kad kiekvieno iš mūsų orumas yra gerbiamas lygiai vienodai, todėl nėra ir negali būti lygesnių už kitus. Aš turiu svajonę apie valstybę, kuri pati laikosi savo nustatytų taisyklių. Pagaliau aš svajoju apie visuomenę, kuri žino savo valstybės istoriją, gerbia jos tradicijas bei puoselėja tautinę santarvę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Skeptikas galėtų pasakyti, kad čia kažkokio vizionieriaus ar utopisto svaičiojimai, visiškai atitrūkę nuo realybės. O aš atsakau, norit tikėkit, norit ne, bet tai įmanoma tikrovė, nes ji yra užfiksuota ne utopiniuose užrašuose, o mūsų visuomeninėje sutartyje – Konstitucijoje, ir kurios bendruomeninio projekto pavadinimas yra „Lietuvos Respublika“. Taip pat primenu, kad Konstitucijos tekstas nėra tik egzistuojančių mūsų tarpusavio santykių užfiksavimas, bet ir tam tikra kryptis, kur link mes visi, kaip visuomenė, turėtume judėti. Mūsų kasdienybė su savo krizėmis, problemomis, tarpusavio pykčiais, patyčiomis ir nepagarba vienas kitam tarsi nori užgožti ar net ignoruoti šią svajonę ir Lietuvos Res-publikos (lot. bendrojo gėrio) projektą, bet aš juo tikiu, todėl ir turiu svajonę, kad vieną dieną ji taps tikrove, nes Konstitucijos paskirtis ir yra – tapti tikrove. Tai, kad šiuo metu mes gyvename kitokioje tikrovėje, yra ne Konstitucijos, o mūsų problema, todėl išdrįskime patikėti, kad ši konstitucinė svajonė yra įmanoma ir mūsų tikrovė pradės keistis…