„Aš visada norėjau likti žmogumi.“ Prof. I. Veisaitės dešimtmečiai ir portretai

Profesorė labai džiaugiasi ir tikina esanti be galo dėkinga likimui, kad ją susirado istorikas Aurimas Švedas ir pasiūlė kartu parašyti jos biografiją – pirmasis knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ leidimas pasirodė 2016 metais (išleido leidykla „Aukso žuvys“).

„Turėjau visokių idėjų, dėl kurių norėjau gyventi, daug ką paliudyti, – kalba I. Veisaitė. – Ir dabar dar stengiuosi tai daryti. Myliu mūsų jaunimą, susitinku su jaunais žmonėmis, mes pasikalbame, ir aš juos labai gerai suprantu. Mano buvęs studentas Vytautas Toleikis kasmet ateina pas mane su savo vadinamaisiais „vaikščiotojais“. Ir sėdi čia pas mane pilnas kambarys žmonių… Įdomu su jais pabūti, pašnekėti. Man apskritai įdomu, kas vyksta, kur mes einame, kaip keičiasi skoniai – esu labai smalsi.“

Paprašėme profesorę prisiminti ryškiausiai jai iš atminties iškylančius gyvenimo įvykius, keliantis iš vieno dešimtmečio į kitą, nuo tarpukario, sovietų ir nacių okupacijų iki šių dienų. I. Veisaitė prisipažįsta visada besistengianti nemeluoti, atvirai pasisakanti net opiais klausimais. Taip pat, anot jos, apie kiekvieną epochą reikia kalbėti išeinant iš jos vertybių skalės, o ne su žinojimu, koks buvo būdingas tam laikui.

1938-ųjų Berlynas: geltonas suolas, nėriniuota suknelė ir šokis su profesoriumi

I. Veisaitė gimė labai gražioje šeimoje. Abudu jos tėvai buvo humanistai, kuriems rūpėjo ir socialinės, ir estetinės problemos. Namuose jie turėjo puikią biblioteką. Žydiškos šventės būdavo švenčiamos pas senelius, nes Irenos tėvai buvo netikintys. Tačiau mama jai sakiusi, kad gražius papročius galima perimti, todėl būdama vaikas Irena per Kalėdas visada turėjo eglutę ir dovanų po ja.

Turėjau laimingą vaikystę, kurią aptemdė mano tėvų santykiai – 1938 metais jie išsiskyrė. Bet prieš tai aš sirgau bronchadenitu, todėl buvau išvežta metams gydytis į Šveicariją. Gyvendama be tėvų sanatorijoje išmokau vokiečių kalbą, o lietuvių ir rusų, kuriomis kalbėjau nuo pat mažens, užmiršau. Vokiečių kalba, kurią aš iki šiolei moku, yra beveik mano trečia gimtoji kalba.

Kai tėvai išsiskyrė, buvo toks sutarimas, kad vasarą atostogas leisiu su tėveliu, o šiaip liksiu gyventi su mama Kaune. 1938 metais, jau po skyrybų, mes su tėveliu išvažiavome po Europą. Buvome Vokietijoje, ji paliko didelį įspūdį, nes man labai gražus pasirodė Berlynas, labai patiko zooparkas. Atminty išliko, kaip tėvelis nusivedė mane į Unter den Linden, pagrindinę Berlyno gatvę, pasodino ant tokio geltono suolo, ant kurio tada turėjo sėdėti žydai, ir paaiškino, kas tai per suolai, kad mes, kadangi esame Lietuvos piliečiai, galime sėdėti ant visų, bet Vokietijos žydai – tiktai ant geltonų suolų. Jis manęs paklausė: kaip tu jautiesi, jeigu esi išskirtas iš visuomenės? Aišku, tada aš visko nesupratau, bet tai man daug ką paaiškino vėliau – kad būti išskirtam yra labai sunku.

Mes važinėjome po Europą – buvome ir Belgijoje, ir Šveicarijoje, ir Prancūzijoje. Atmintyje išliko toks įvykis: šiaip manęs nepuošdavo, pirkdavo kuklius rūbus, bet Paryžiuje tėvelis man nupirko nepaprastai gražią baltą suknelę iš mezginių su žydru pamušalu. Jaučiausi kaip balerina. Tada pasiėmė mane kartu į vakarienę pensionate, kur buvo ir šokiai. Ir įsivaizduokite – prie manęs priėjo toks profesorius ir pakvietė šokti. Pabučiavo man ranką, ir kaip dabar prisimenu – kokia buvau laiminga ir kaip tuo didžiavausi!

Po 1938 metų tėvelis išvyko iš Lietuvos, labai trumpai jį pamačiau 1939-aisiais, kai sirgau skarlatina, o daugiau aš jo trisdešimt metų nebemačiau: karą jis praleido Belgijoje, o paskui išvyko į Ameriką.

Iš to laikotarpio prisimenu savo gimnaziją. Įdomūs, laimingi vaikystės prisiminimai. Visko būdavo. Kadangi mokiausi jidiš gimnazijoje Šolomo Aleichemo vardu, iš pradžių nemokėjau jidiš kalbos – kalbėjau tik vokiškai. Atsimenu, kaip iš manęs tyčiojosi klasiokai, kuriems jidiš kalba buvo gimtoji, vadino mane „inteligentke“. Bet nieko, paskui pritapau. Ir turėjau tikrai puikių mokytojų.

1941-ųjų Kaunas: mamytės suėmimas

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, I. Veisaitei buvo trylika. Tuomet, gyvendama Kaune, sovietų ji buvo iškelta į kolektyvinį butą Krėvos gatvėje, kur kartu buvo apsistojusi ir pabėgėlių šeima iš Lenkijos.

To laiko taip baisiai neprisimenu, vis tiek tai buvo gyvenimas, nors ir ne toks puikus. Tada dar okupacijos giliai nesupratau, tik jutau, kad kažkas ne taip. Labai gailėjau Smetonos, kad turėjo pabėgti – mokykloje mes jį mylėjome, vadindavome Smetonėle Grietinėle, buvome auklėjami patriotiškai, giedodavome: mes be Vilniaus nenurimsim, jis buvo mūsų ir bus. Ir prie demarkacinės linijos buvome nuvažiavę.

Kai 1941 metais susirgo mano mamytė, birželio 16-ąją ją operavo, ji gulėjo ligoninėje, o aš viena buvau namuose. Išgirdau kažką griaudžiant, atrodė, kad perkūnija, todėl vėl užmigau, o pabudusi sužinojau, jog prasidėjo karas. Tada, aišku, iš karto nubėgau į ligoninę ir pirmąsias karo dienas gyvenau su mamyte. Čia jau prasideda tragedija, baisus laikas… Karas prasidėjo 22-ą dieną, sekmadienį, o ketvirtadienį jau atėjo baltaraištininkas suimti mano mamytės. Prieš tai ji iš atskiros palatos buvo perkelta į kitą, paprastesnę, su kitais žmonėmis, o aš buvau išvaryta namo atnešti jai rūbų. Kai vėl atėjau penktadienį, baltaraištininkas, matyt, kažkur tuo metu kalbėjosi su seselėmis. Tai buvo mano paskutinis pasimatymas su mamyte ir paskutinis pokalbis, kurį aprašiau mūsų su Aurimu Švedu knygoje.

Daktaras profesorius Kanauka, kuris operavo mano mamytę, ketvirtadienį jos į kalėjimą neišleido – pasakė, kad kol ji ligonė, tol yra jo žinioje. Labai vertinu šį jo drąsų poelgį. Tačiau sekmadienį jie vis tiek atėjo ir išsivedė mamytę. Daugiau jos nebemačiau. Kiek žinau, ji buvo nužudyta Septintajame forte baisaus sušaudymo metu. Man rodos, tai buvo liepos antrojoje pusėje ar rugpjūčio mėnesį, – negaliu prisiliesti prie šio klausimo, man jis per daug skaudus.

Pavelo Bure laikrodis, „Das Mäd hat schöne Augen“ ir 1942-ųjų Naujieji su beigeliu

Tada prasidėjo kitas I. Veisaitės gyvenimo laikotarpis – žydų gete Vilijampolėje.

Niekaip nesupratau, kodėl mus persekiojo, kodėl pasidarėme pabaisos ir nebeturime teisės vaikščioti šaligatviais. Atsimenu, kaip kartą ėjau Laisvės alėja, tada jau turėjau prisegtą geltoną žvaigždę ant krūtinės ir nugaros – žydai turėjo būti išskirti. Staiga mane už rankos pagriebė baltaraištininkas ir nuėmė tėvelio padovanotą Pavelo Bure laikrodį, kurį labai branginau. Jis tiesiog pradėjo ant manęs bliauti: ar tu nežinai, kad žydams negalima nešioti laikrodžių?! Po to paleido, ir už tai jam esu dėkinga, galėjo ir sušaudyti – nieko jam nebūtų atsitikę, niekas nebūtų protestavęs. Ačiū Dievui, likau gyva.

Paskui viskas ėjo savo keliu. Buvo tikrai baisus laikas. Buvome uždaryti Kauno gete, Vilijampolėje. Spalio 28-ąją buvo Didžioji akcija, kai į Devintąjį fortą išvežė beveik 10 tūkstančių žmonių ir visus kitą dieną sušaudė. Tuos įvykius prisimenu labai ryškiai – kaip stovėjome Demokratų aikštėje ir laukėme, kol prieisime prie Helmuto Raucos, kuris tvarkė getą, ir jis pasakys, ar mums eiti į kairę, ar į dešinę. Man atrodė, kad į dešinę eiti buvo gerai, o į kairę daugiausia buvo siunčiami senesni žmonės, maži vaikai. Aš stovėjau su seneliais: iš vienos pusės – senelis, iš kitos – senelė, kadangi mokėjau vokiškai, viską supratau, ką jie kalba, bet neišsidaviau.

Ir nežinau, matyt, tą akimirką turėjau antgamtinę jėgą, tiesiog hipnotizavau Raucą, žvelgiau jam tiesiai į akis – turbūt dėl to negalėjo pamatyti mano senelių. Išgirdau, kaip jis pasakė: Das Mäd hat schöne Augen – kad turiu gražias akis, ir liepė man eiti į dešinę, į gerąją pusę. Tempiu savo senelius, mes bėgame, senelė man sako: vaikeli, kur tu bėgi, aš negaliu, neturiu jėgų bėgti. Sakau jai: bėgame, bėgame, ir taip juos ištempiau į gerąją pusę. Paskui mes grįžome namo, į Vilijampolę, kur gyvenome. Tokiu būdu kurį laiką likome gyvi. Senelė mirė 1942 metais gete, o senelis buvo išvežtas per Vaikų akciją ir sušaudytas Devintajame forte. Tai buvo 1944 metų kovo 27–28-ą, o gal 24–25-ą, nelabai tiksliai atsimenu.

O gete buvo visko. 1942 metai buvo truputį ramesni, nes buvo duotas vokiečių įsakymas išnaudoti žydus, kurie moka dirbti, kad būtų naudingi Reichui. Iš karto susikūrė orkestras, vyko koncertų, eidavome klausytis Čaikovskio, Mendelssohno koncertų smuikui, Beethoveno, Mozarto – tai mums leisdavo pasijusti žmonėmis. Labai gerai atsimenu, kaip 1942 metus sutikau su savo drauge Lamita Grodonaite: kažkas mums padovanojo beigelį, atsimenu – sėdime su ja dviese iki dvyliktos valandos ir dalinamės tą beigelį – po gabaliuką. Tai buvo didelis delikatesas gete.

Aš visada norėjau likti žmogumi. Gete stipriausias jausmas – kad tu nori išgyventi. Nori išgyventi visų pirma tam, kad pasakytum pasauliui, kas įvyko. Kodėl mes nustojome būti žmonėmis? Ką mes padarėme? Man atrodė, kad pasaulis nežino ir kad apie tai reikia byloti. Reikia šaukti apie tai. Būtinai išgyventi, kad galėtum paliudyti. O kai viskas baigėsi, pasirodė, kad tai jau niekam nebuvo įdomu, ir vėl prasidėjo visai kitas gyvenimo periodas.

Geradariai Strimaičiai ir antroji mama

1943-iaisiais I. Veisaitė, tėvų draugų Juozo ir Onutės Strimaičių padedama ir įkalbėta, pabėgo iš geto. Padirbtus dokumentus, su kuriais išgyveno Holokaustą, jai parūpino Marijampolės gimnazijos direktorius Feliksas Streigys: Irena tapo Streigyte. Antroji jos motina, ją globojusi, buvo Stefanija Ladigienė – pasak I. Veisaitės, dėl šios moters lemties ji turinti unikalią patirtį – Holokausto ir Gulago, mat S. Ladigienė 1946-aisiais buvo suimta ir išvežta į Gulagą, kuriame išbuvo daugiau kaip dešimt metų.

Mane susirado Strimaičiai – Juozas ir Onutė, ir pasakė, kad gete neturiu ateities, turiu iš jo bėgti, kad mane paslėps ir ruošia naujus dokumentus. Aš, aišku, nenorėjau palikti nei senelių, nei draugų, bet jie mane įkalbėjo pasakydami, kad visi iš karto išsigelbėti negali. Ir aš sutikau. Tai irgi buvo įsimintinas momentas, kurį jaučiu net dabar. Iš geto išėjau vakare 1943 metų lapkričio 7 dieną – buvo šešta septinta valanda, jau tamsoka. Perėjome su brigada patikrinimą, ir žydų policija, matyt, todėl, kad su jais buvo susitarta, manęs nepaskaičiavo.

Mums einant Krikščiukaičio gatve, turėjau pasukti į kairę, kad per tiltą pasiekčiau Donelaičio gatvę, kur gyveno Strimaičiai. Manęs turėjo laukti Onutė, bet kadangi išėjau vėliau, negu buvo numatyta, ji manęs nesulaukė. Kai reikėjo išeiti iš kolonos – buvo labai baisus momentas: žinau daugelį žmonių, tarp jų ir savo tetą, kurie nepasiryžo to padaryti, nors ir turėjo vietą, kur pasislėpti. Vis dėlto aš kažkaip išėjau į šaligatvį dar nepriėjusi pagrindinės gatvės, vedančios į tiltą. Išėjau, ir jausmas buvo toks, kad tuoj pat man šaus į nugarą. Žinojau tik viena: neskubėk, neskubėk, ramiai, ramiai… ir aš iš tiesų ėjau labai ramiai, lyg niekur nenorėdama bėgti.

Paskui pasukau į kairę ir, kadangi Onutės nebebuvo, pati perėjau tiltą jau numetusi žvaigždes. Žinojau namą, kuriame gyvena Strimaičiai, tačiau buto – ne. Paskambinau kažkam į duris ir kaip tyčia patekau pas sargą, o daugelis jų tarnavo gestapui ir pranešinėdavo, kas kur gyvena, ateina, išeina. Mane išgelbėjo švari lietuvių kalba – nors aš panaši į žydę, bet tuo metu visi galvojo, kad žydai gerai lietuviškai nekalba. Atėjau pas Onutę ir Juozą jau kokią aštuntą valandą vakare. Sužinoję, kad buvau pas sargą, jie mirtinai išsigando, visą naktį nemiegojo, ir iš pat ryto mes dyzeliniu traukiniu išvažiavome į Vilnių.

Nuo to laiko, nuo 1943 metų lapkričio 8 dienos, esu vilnietė.

Stefaniją Ladigienę, mano globėją, suėmė 1946 metų kovo 14 dieną. Man rodos, jos atėjo pasiimti iš ryto. Mes atsisveikinome, ji visiems mums – savo dukroms, sūnui ir man, uždėjo kryželį ant galvos ir labai ramiai išėjo. O saugumietis liko kambaryje ir sulaikydavo visus, kurie čia pasirodydavo. Tris dienas pas mus sėdėjo. Vieną dieną atėjo Marytė Biekšaitė, ją irgi sulaikė, – Ladigienė turėjo globotinių ateitininkių. Marytė sėdėjo kitame kambario kampe ir visą laiką kažką kramtė. Galiausiai prie jos priėjau ir sakau: kas yra? Ji: aš turiu atsišaukimus, pasirodė, norėjo, kad jų pas ją nesurastų. Atsimenu, kad tam, kuris saugojo mus, pasakiau, jog reikia pakurti pečių, nes vaikai šąla, kovo mėnesį dar šalta, ir jis mane palydėjo paimti malkų. Grįžusi pakūriau pečių, o paskui reikėjo kaip nors paimti tuos atsišaukimus ir sudeginti. Buvo tokia įtampa, bet toks momentas atsirado – atsišaukimus sudeginau. Visada tai su Maryte prisimindavome. Paskui ji irgi pateko į Sibirą, bet, ačiū Dievui, grįžo.

Ir Ladigienė grįžo iš Sibiro. Prisimenu jos teismo dieną: stovėjome Vrublevskio gatvėje, kai ją pamačiau. Per raudonarmietį, kuris ją saugojo, ji man padovanojo savo kasytę ir išsiuvinėtą servetėlę. Pajutau vieną baisiausių momentų – kad tavo mylimiausią žmogų veža, o tu negali padėti. Nebevaldžiau savęs, bėgau paskui tą „čiornyj voron“ (rus. „juodą kranklį“) – juodą mašiną, kuriomis veždavo kalinius, ir šaukiau nesavu balsu.

Sovietų okupuotame Vilniuje: profesorė Vanda Zaborskaitė ir saugumas

Pasibaigus karui I. Veisaitė mokėsi Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje, kurioje, jau būdama septintoje klasėje, prisimena jai didelį įspūdį palikusią savo auklėtoją profesorę Vandą Zaborskaitę, kuri gimnazijoje dėstė lietuvių literatūrą ir vokiečių kalbą.

Labai ryškiai atsimenu: buvo jos gimtadienis, ir mes, visa klasė mergaičių, kiekviena su gėlyte rankoje, ėjome jos pasveikinti į Dominikonų gatvę. Buvome labai laimingos. Paskui, jau po septintos klasės, matyt, profesorė neįtiko sovietiniams švietėjams, ir ją norėjo pašalinti. Tada mes, man atrodo, penkios mergaitės iš klasės, nuėjome į švietimo ministeriją ir pasakėme, kad jeigu atims iš mūsų Zaborskaitę, nebesimokysime ir paliksime mokyklą. Ir įsivaizduokite – mūsų žygdarbis pavyko, auklėtoją mums tada paliko. Paskui mudvi su Zaborskaite buvome kolegės, kartu vienoje katedroje dirbome ir draugavome iki pat jos mirties.

Baigusi gimnaziją apsisprendžiau studijuoti lituanistiką – gimnazijoje buvome keturios aukso medalininkės, ir kadangi gavau aukso medalį, galėjau laisvai stoti kur tik noriu be stojamųjų egzaminų. Pasirinkau lituanistiką, baigiau pirmą kursą, bet tada mane pradėjo persekioti saugumas – norėjo, kad tapčiau informatore. Mane tardė, buvo išsivedę nakčiai į saugumą. Viena tardytojų grupė įkalbinėjo sakydama, kad manimi rūpinsis, juk aš našlaitė, pasistengs, kad baigčiau mokyklą, bet turiu jiems viską pranešinėti. Sakiau – ne, negaliu. Pamenu, kokių tik aš jiems gražių epizodų nepricitavau: ir Gorkį, ir Fadejevą, buvo tokia populiari knyga „Jaunoji gvardija“ – ir iš jos kažką citavau.

Paskui jie išėjo, ir atėjo kiti pabaisos, pradėjo šaukti ant manęs ne savo balsu, revolverį ant stalo padėjo. Iškoneveikė visokiais rusiškais „gražiais“ žodžiais, kurių tada nesupratau. Bet aš nepasidaviau, nors sakė, kad manęs neišleis, supūdys. Pusę septynių ryto atnešė pasirašyti du popierius: viename buvo parašyta, kad negaliu niekam nieko pasakoti, kas čia įvyko, kitaip būsiu griežtai nubausta, o kitame – kad sutinku su jais bendradarbiauti. Nenorėjau pasirašyti nė vieno, bet kai jie vėl pradėjo grasinti, pirmą pasirašiau, antro – ne.

Saugumas tą kartą mane išleido, bet paskui vis kvietė atvykti į visokius butus Naujamiestyje, vis tardydavo, vis liepdavo sekti savo studijų drauges, ypač Naginskaitę, su kuria draugavau. Nieko iš to neišėjo, bet ir jie manęs ramybėje nepaliko – patarė palikti Vilnių ir pasakė, kad išmes iš universiteto.

Mano tėvas turėjo giminių Maskvoje, ir aš ten išvažiavau. Labai norėjau mokytis, ir, kadangi turėjau aukso medalį, iš pradžių mane priėmė į neakivaizdinį skyrių, o vėliau, egzaminus išlaikiusi labai gerais pažymiais, perėjau į stacionarą. Tokiu būdu baigiau Maskvos universitetą. Kadangi saugumas, kaip ir visos tarybinės įstaigos, dirbo blogai, matyt, mano byla Maskvos nepasiekė iš karto.

Stalino laidotuvės

Prof. I. Veisaitė puikiai prisimena tas dienas, kai mirė Stalinas, kaip visi verkė – vyrai, moterys. Kaip verkė visa Maskva.

Niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip reikės gyventi be Stalino. Ir aš suprantu žmones: mes keldavomės su Stalinu ir eidavome gulti su Stalinu. Jį visą laiką transliuodavo per radiją, visur kabojo jo portretai. O aš jau puikiai žinojau, kas yra Stalinas, ir jokių iliuzijų dėl jo neturėjau – apie jį man papasakojo dėdė. Kaip ir tai, kad Stalino nurodymu buvo sušaudytas kitas mano dėdė.

Nerodžiau jokių ašarų, nieko – tylėjau. Tuo metu studijavau ir gyvenau bendrabutyje, viename kambaryje su aštuoniomis kitomis studentėmis. Visos norėjo kaip nors patekti į jo laidotuves, bet aš nėjau. Kai buvo parodytas Loznicos filmas „Valstybinės laidotuvės“, atpažinau tą atmosferą, tik ji mano atmintyje dar ryškesnė nei tame filme – tai buvo kažkoks visiškas žmonių aptemimas.

Kaip tik tuo metu, kai mirė Stalinas, gyniau savo diplomą, o darbo recenzija buvo tokia, kad galėjai parašyti ir penketą, ir trejetą. Mano darbo vadovas, toks profesorius Neustrojevas, buvo labai geras žmogus, bet stuburo neturėjo, tačiau atėjęs katedros vedėjas profesorius Samarinas paliko egzaminų komisijos pirmininkui raštelį, kuriame buvo liepta man ir mano draugei bendrakursei Lenai Markovič parašyti penketus, nes mūsų diplominiai darbai buvo tikrai geri. Kas buvo parašyta raštelyje, pamatė mano draugai ir po to man papasakojo.

Antanas Sniečkus

Baigusi mokslus Maskvoje I. Veisaitė grįžo į Lietuvą. Ji aiškiai žinojo vieną dalyką – kad visada norėjo dirbti tik Lietuvoje. Kad būdama Maskvoje labai ilgėjosi savo šalies.

Kai grįžau, nepatikėsite – aš bučiavau žemę. Mylėjau savo kraštą, mylėjau jo žmones, turėjau čia draugų ir mačiau save tik Lietuvoje. Nebuvo jokių abejonių, kad tik čia ką nors galiu padaryti. Kai mane paskyrė į kažkokią Baltarusijos geležinkelio stotį, mano draugės Lenos Markovič tėvas akademikas, labai išprusęs žmogus, man pasiūlė eiti pas Sniečkų ir paprašyti, kad paskirtų į Lietuvą. Nors nesutinku su Sniečkaus pažiūromis, beje, jis tai žinojo, bet aš jį gerbiu kaip žmogų. Jis man padarė tikrai daug gero. Mačiau jame ir Lietuvos patriotą, atsimenu, kaip jis manęs paklausė: tu tikriausiai smerki mus už Solženicyną, o aš jam atsakiau: jūs man duokite paskaityti jo knygą, tada aš jums pasakysiu, dabar jokios nuomonės negaliu turėti, o tuo, ką rašote „Pravdoje“ – aš netikiu. Man jis buvo draugiškas, rūpinosi manimi, gal ir mylėjo, ir jo žmona Mira Bordonaitė buvo labai protingas žmogus.

Tai buvo visai kitas laikas. Tada didžiausias priešas buvo nacistai, Hitleris. Galbūt žmonės tikėjo, kad tarybinė santvarka suteiks lygybę – žinoma, man tai sunku suprasti, bet taip yra. Galbūt Sniečkus Lietuvai daug ką išsaugojo, puikiai prisimenu, kaip jis pasakojo, kad prie Lietuvos po karo buvo norėta prijungti Kaliningrado sritį, o jis jos atsisakė. Kai paklausiau jo, kodėl, atsakė, kad tai mūsų kraštą pritvindytų rusų.

Meilė

I. Veisaitės gyvenime labai svarbus žmogus buvo jos antrasis vyras, estų teatro ir kino režisierius Grigorijus Kromanovas.

Į Estiją mane nuvedė meilė. Susitikome su estų režisieriumi Grigorijumi Kromanovu. Labai įsimylėjau. Sunku apie privačius dalykus kalbėti viešai, bet tai tikrai buvo didžiausia meilė. Galiausiai mes susituokėme ir kartu gyvenome. Jis statė filmus ir vieną norėjo kurti pagal Kanovičiaus scenarijų „Svetimas“, bet kino vadovybei jis nepatiko. Tada pastatė filmą pagal Strugackio romaną „Viešbutis „Pas žuvusį alpinistą“, o mane pakvietė į jį antruoju režisieriumi. „Tallinnfilm“ buvo manimi patenkinti, net norėjo, kad likčiau pas juos dirbti, bet aš grįžau į Lietuvą.

Susitikimas George’u Sorosu ir Atviros Lietuvos fondo įkūrimas

Pasak I. Veisaitės, pirmąjį fondą, skirtą kovoti su komunistiniu režimu, žymus vengrų kilmės JAV investuotojas, finansininkas, filantropas George’as Sorosas pirmiausia įkūrė Vengrijoje. Ši investicija pasirodė esanti gana sėkminga – aprūpinus Vengriją kompiuteriais, tokiu būdu tapo lengviau dalintis informacija ir dorotis su cenzūra. Paskui nutarta panašių fondų įsteigti visoje Rytų Europoje. Taip į Lietuvą G. Sorosas atsiuntė savo patikėtinį Anthony Richterį, kad suburtų žmones, galinčius vykdyti Atviros Lietuvos fondo veiklą.

Anthony Richteris turėjo sąrašą žmonių, kurį jam padėjo sudaryti vengrų literatūrologas, lituanistas, vertėjas Endre Bojtáras, sudaręs ir vengrų–lietuvių kalbų žodyną, taip pat labai daug rašęs apie Baltijos šalis, kalbėjęs lietuviškai.

Richteris susitiko su įvairiais žmonėmis, tarp jų – ir su manimi. Vieną dieną pas mane atėjo apie pusę dešimtos ar vienuoliktos vakaro. Kalbėjomės turbūt iki kokios pirmos, o aš tada kaip tik sirgau radikulitu, net nenorėjau jo priimti, bet jis labai prašėsi. Po dviejų dienų nuo mūsų susitikimo jis man paskambino ir pasakė, kad esu kviečiama kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba į Dubrovniką, kur susitiksime su Sorosu. Ten buvo atvykę ir kiti būsimų fondų vadovai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos. Kadangi profesorius Kudaba nekalbėjo jokia kita užsienio kalba, išskyrus lenkų, baltarusių ir rusų, daug kalbėti, vertėjauti teko man.

Kadangi susitikimas vyko Dubrovnike, sukūrėme Dubrovniko komitetą, ir tada Sorosas pasakė, kad, jeigu pateisinsime jo lūkesčius, jis fondą įkurs. Taip ir atsitiko – Atviros Lietuvos fondas įkurtas 1990 metų spalio 5 dieną. Jo pirmininku tapo profesorius Kudaba, nepaprastai taurus žmogus, vienas mūsų nepriklausomybės kūrėjų, o aš buvau vicepirmininkė. Kai susirgęs vėžiu jis mirė 1991 metais, aš tapau Atviros Lietuvos fondo pirmininke.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.