Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Asmeninė S. Stevenso evangelija

Sufjanas Stevensas. EPA nuotrauka

Amerikiečių atlikėjas ir dainų autorius Sufjanas Stevensas – vienas svarbiausių XXI a. JAV nepriklausomos muzikos kūrėjų. Stevensas, pirmą kartą į sceną žengęs 1995 metais, per savo karjerą pristatė daugiau kaip penkiolika muzikinių projektų, tarp kurių – ir filmo, baleto garso takeliai, ir kalėdiniai projektai su 100 giesmių bei autorinių dainų, ir 7 soliniai studijiniai albumai. Naujausias S. Stevenso darbas „The Ascension“ (liet. Pakylėjimas) klausytojus pasieks šį rugsėjį.

Gimęs lietuvio ir graikės šeimoje, muzikantas lankė krikščionišką mokyklą, vasaras leisdavo metodistų stovyklose ir tebėra praktikuojantis krikščionis. Nenuostabu, kad Stevensui tikėjimas yra itin svarbi tema ir jo kūryboje – dainose perpasakojamos biblinės istorijos, minimi Šventojo Rašto simboliai, plėtojamos temos, kurias menininkas jungia su folko ir eksperimentinės elektroninės muzikos stiliais.

Viena esminių atlikėjo įkvėpėjų – Flannery O‘Connor, laikoma viena svarbiausių XX a. JAV katalikių rašytojų. Ji teigė, kad tikinčiojo kūryboje neįmanoma atskirti menininko ir krikščionio tapatybių, nes jos yra viena. Panašią nuostatą savo kūriniuose pritaiko ir S. Stevensas, dainų tekstuose be aiškios skirties jungdamas asmeninio gyvenimo patirtis, graikų mitologiją ir JAV istorijos nuorodas su išpažįstamo tikėjimo tiesomis. Šiuo subjektyviu požiūriu kūrėjas nesiekia pamokslauti, nesiremia abstrakcijomis, o stengiasi parodyti savo išpažįstamas tiesas kaip integralią kasdienybės dalį. Pats atlikėjas teigia: „Tikėjimas ne tiek mus veikia, kiek gyvena mumyse.“

Viltė Vytaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Atsiribojęs nuo krikščioniškosios muzikos industrijos, kurią kritikuoja už didaktiškumą ir „dirbtinį pamaldumą“, S. Stevensas išsiskiria kaip itin nuoširdus tikintis kūrėjas, nebijantis dainų tekstuose dalytis savo gyvenimo detalėmis, klaidomis, nuodėmėmis ir nuolatiniais tikėjimo išbandymais. Dainoje „Casimir Pulaski Day“ pasakojama istorija apie pirmą S. Stevenso patirtą netektį – vaikystės draugės mirtį. Kūrinyje vaizduojama tikinčiojo neviltis („Mes pakeliame rankas ir meldžiamės virš tavo kūno, / Bet niekas neįvyksta“) ir jį apimančios abejonės, kurios, anot autoriaus, yra neatskiriama krikščionybės dalis.

2012-aisais kūrėjas patyrė dar vieną skaudžią netektį – nuo vėžio mirė jo mama. Su Carrie, visą gyvenimą kamuotą šizofrenijos ir priklausomybių, S. Stevensas neturėjo artimo ryšio (mama šeimą paliko berniukui buvus vos vienų metukų), bet jos mirtis muzikantą itin stipriai sukrėtė. Būdu gedėti ir gyti po netekties vėl tapo muzikos kūrimas.

2015-aisiais pasirodęs albumas „Carrie & Lowell“ – asmeniškiausias Stevenso darbas, nagrinėjantis vaikystės prisiminimus apie mamą ir gyvenimą po jos mirties. Visos albumo temos ir istorijos – Oregone praleistos vasaros, samprotavimai apie mirtį, dialogai tarp mamos ir sūnaus, save žalojantis elgesys kaip mamos praradimo padarinys – susipina į kūrinį, kuriuo menininkas bando atrasti prasmę ir susitaikymą. Taip pat, šiose dainose S. Stevensas kaip niekad atvirai kalba apie savo tikėjimą ir jam kilusius iššūkius, susidūrus su mirtimi.

Sufjanas Stevensas. Joe Lencioni / Wikipedia.org nuotrauka

Išgyvendamas skirtingas gedėjimo stadijas, atlikėjas dainoje „Drawn to the Blood“, apimtas nevilties ir abejonių, klausia Dievo: „Mano malda visada buvo meilė / Ką aš padariau, kad šito nusipelnyčiau?“, taip nurodydamas į pranašo Eliziejaus žodžius iš Senojo Testamento: „Kur yra Viešpats, Elijo Dievas?“ (2 Kar 2, 14). Kitame kūrinyje, „John My Beloved“ tikėjimas tampa vieninteliu gyvenimo ramsčiu, kai darkart tiesiogiai kreipiamasi: „Jėzau, man reikia tavęs, būk šalia, ateik, apsaugok mane / Nuo fosilijų, krentančių ant mano galvos.“

Albumo emocine kulminacija tampa daina „The Only Thing“, kurioje S. Stevensas svarsto pasitraukimo iš gyvenimo galimybę. Kūrėjui, tegalinčiam mąstyti apie mamą ir nerandančiam vilties dabartyje, tikėjimas ir vėl tampa vieninteliu motyvu toliau gyventi: „Vienintelė priežastis dėl kurios aš dar tęsiu / […] Aklas tikėjimas, Dievo malonė, nelieka pasakyti nieko daugiau.“

Nors S. Stevensas nėra laikomas krikščioniškosios muzikos kūrėju, jo muzikinės išpažintys ir tikinčiojo žmogaus ryšio su Dievu kasdienybėje vaizdavimas išsiskiria savo tiesmukumu ir originalumu. Nebijodamas sieti savo tikėjimo su asmenine patirtimi, atlikėjas nevengia kalbėti apie sekuliarius gyvenimo aspektus, taip pasiekdamas ir tikinčius, ir netikinčius klausytojus – ir keisdamas požiūrį į tradicinį krikščionio menininko kūrybos procesą.

Koncentruodamasis į asmeninius išgyvenimus, S. Stevensas nerizikuoja tapti banaliu, teoriniu pamokslininku, pats teigdamas: „Mano meilė Dievui ir santykis su juo yra fundamentalūs, tačiau jų apraiškos gyvenime ir praktikos nuolat keičiasi.“ Šis individualaus ryšio su Viešpačiu vaizdavimas nejučia ragina ir klausytoją pastebėti ir apsvarstyti savo santykį su Dievu kasdienybėje bei nebijoti kelti klausimų, į kuriuos lengvų atsakymų nėra.

Šis komentaras skambės ir XFM Radijo eteryje

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.