Aštuntasis sakramentas, arba Kuo šiandien aktualūs trys Betanijos personažai

Pernai popiežius Pranciškus parėmė Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos pasiūlymą panašią šventę įtraukti į bažnytinį kalendorių. Turbūt mažai kas pastebėjo, kad liepos 29-ąją buvo minima ne vien šv. Morta iš Betanijos, bet ir jos sesuo Marija bei brolis Lozorius. Visi šie vardai mums gerai pažįstami iš evangelinių pasakojimų. Gerąją naujieną užrašiusieji autoriai pasistengė įamžinti su šiais Jėzaus bičiuliais susijusius įvykius. Ir tikriausiai ne atsitiktinai.

Dokumente, kuriuo įtvirtinama ši šventė, atkreipiamas dėmesys į tai, kokia svarbi Betanijos sesėms ir broliui buvo Evangelijos žinia ir Jėzus. Tai liudija faktas, kad jie mielai ir svetingai priimdavo Mokytoją savo namuose. Kaip visiško pasitikėjimo vertą draugą, patys ištikimai laikydamiesi Jo žodžių. Nors tradiciškai Morta ir Marija buvo siejamos su dviem krikščioniško gyvenimo pasirinkimais – veikla ir kontempliacija, o Lozorius išgarsėjo dėl prikėlimo iš numirusiųjų nepaisant keturių dienų praleistų kape – šiandienė šventė dėmesį kreipia kitur.

Bičiulystės šventė

Jėzui rodomas svetingumas, kurį liudija dalinimasis maistu, namų šiluma, ramybe ir visišku atsidavimu, davė pagrindo šios Betanijos šeimos narius prisiminti ir švęsti kaip tikrus Jėzaus draugus.

Šventės įtvirtinimo teko palaukti dėl to, kad ilgai Bažnyčioje buvo dvejojama dėl Marijos tapatybės. Ar tai ta pati laisvo elgesio moteris, kuri nuplovė Jėzui kojas savo ašaromis ir nušluostė savo plaukais? Marijos Magdalietės ir Marijos Betanietės personažai ištisus šimtmečius buvo susipynę, todėl Mortos sesuo vis apdairiai būdavo paliekama šešėlyje.

Nors Mortos ir Lozoriaus sesuo taip pat patepė Jėzaus kojas brangiu aliejumi ir nušluostė jas savo plaukais, pastarojo meto tyrimai leidžia manyti, kad Marija iš Betanijos ir Marija iš Magdalos yra du skirtingi asmenys.

Draugystė yra ta vieta, tas santykis, kur gali jaustis savimi, nebūdamas šeimos narys. Tai – besąlygiška meilė, brangus turtas, kurio niekada neturėtų trūkti gyvenime. Jėzus taip pat tai gerai žinojo ir dėl to labai mylėjo savo draugus Mortą, Mariją ir Lozorių iš Betanijos.

Draugystė yra ta vieta, tas santykis, kur gali jaustis savimi.

Bažnyčia pastebėjo, kad tokia draugystė, svetingumas, taip pat ir sklandūs šeimyniniai santykiai padeda laikytis Jėzaus Žodžio. Kartais nutinka priešingai: patys artimiausi žmonės trukdo laikytis Evangelijos, priimti radikalius sprendimus sekant Jėzumi, tačiau Betanijos namai mums pateikia pavyzdį, kai giminaičiai padeda vienas kitam atverti širdis Dievui.

Naujai perskaityti krikščionybę

Apie draugystę neseniai knygą išleidęs italas kunigas Luigi Maria Epicoco turėjo galimybę plačiau apie tai kalbėti radijo ir televizijos laidose. Prieš kurį laiką išpopuliarėjęs teologas ir rašytojas šiuo metu yra Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos bažnytinis asistentas, kelių veikalų apie Bažnyčios misiją šiuolaikinėje visuomenėje autorius, Popiežiškojo Laterano universiteto filosofijos fakulteto docentas ir Akvilos arkivyskupijos Religijos mokslų instituto „Fides et Ratio“ direktorius.

Morta, Marija ir Lozorius sudaro tikrą šeimą, prie kurios židinio dažnai užsukdavo pasišildyti Jėzus.

Morta, Marija ir Lozorius sudaro tikrą šeimą, prie kurios židinio dažnai užsukdavo pasišildyti Jėzus. Epicoco teigimu, šiandienos šventė mums primena, kad krikščionybė neatsiejama nuo santykių, jos niekada neišsems vien „individo herojiškumas“. Niekaip kitaip krikščionybės nesuprasime. „Krikščionybė, kuria kartais kvėpuojame šiandien, yra tokia solipsiška, individuali, uždaryta intymume. Tačiau tai nėra Jėzaus Kristaus krikščionybė. Tiesą sakant, Jėzus mus mokė, kad, norint suprasti Gerąją Naujieną, reikia rizikuoti savo gyvenimu santykiuose.“ Draugystė neišsemia viso Jėzaus gyvenimo, tačiau ji yra „pagrindinė abėcėlė, norint suprasti Jo žinią“. Jei matome, kad net Getsemanėje Jėzui reikėjo draugų, akivaizdu, kad „didžiausia mūsų klaida būtų noras gyventi vienam“, – sako autorius.

Visas Jėzaus gyvenimas neatsiejamas nuo draugystės. Burdamas aplink save mokinius, išties Jėzus sukuria bičiulių ratą – ne studentų ar sekėjų klasikine prasme kaip koks rabinas ar Mokytojas. Evangelijoje pagal Joną skaitome tuos ypatingus Jėzaus žodžius: ne tarnai man esate, o draugai.

Kas vertas būti draugu?

Marijos ir Mortos gretinimas, bandant išsiaiškinti, o kuri labiau patinka Viešpačiui, senas kaip pati Bažnyčios istorija. Morta paprastai pralaimi prieš savo kontempliatyviąją seserį dėl tų slėpiningų Jėzaus žodžių: „Tu rūpinies daugeliu dalykų, o reikia tik vieno.“

„Visada manėme, kad iš prigimties praktiškesni, labiau į veiklą linkę žmonės yra prastesni už gebančius labiau įsiklausyti, puoselėti savo vidų“, – sako kunigas Epicoco. Tačiau autorius kviečia atkreipti dėmesį į svarbų faktą: Jėzus neprašo Mortos tapti Marija. Jis neaiškina moteriai, kad jos nuolatinis skubėjimas galiausiai veda į paviršutinišką ir tuščią egzistenciją. Beje, Jėzus atvyksta į tuos namus būtent dėl Mortos pastangų. Tiesa, atvykus svečiui Morta nemoka džiaugtis jo buvimu, kitaip nei jos sesuo Marija, kuri susiranda vietos prie Jėzaus kojų. Jėzus nepriekaištauja Mortai dėl jos charakterio, nereikalauja jo išsižadėti ar pasikeisti. Jėzus prašo atsiversti: „Tu tiek darai dėl manęs, bet nesi su manimi.“

Jėzus nepriekaištauja Mortai dėl jos charakterio. Jėzus prašo atsiversti.

Tuo tarpu Marija pastebi Jėzų, suteikia jam didesnę svarbą nei dalykams dėl jo. Jos atidumas įvardijamas kaip klausymas. Marijos vidinis gyvenimas labai platus ir gilus, ji pastebi, kas gyvenime esminga ir kas dažnai kitiems prasprūsta pro akis. Sugeba atskirti svarbius dalykus nuo skubių, kai dauguma žmonių vis bėga paskui skubius, pamesdami iš akių tuos svarbiuosius.

Kita vertus, ir Marija nėra tobulumo įsikūnijimas. Jos taip pat tyko specifiniai pavojai.

Labiau į refleksiją linkę, kontempliatyvūs žmonės, susidūrę su sunkumais, greičiau slystels į depresiją, būtent tai ir nutinka Marijai po Lozoriaus mirties. Mirus broliui, Morta imasi iniciatyvos, eina pasitikti Jėzaus. Marija skausmo prislėgta lieka namuose. Ne tik Mortos veiklumui reikia atsivertimo, bet ir Marijos vidujybei…

Tokiems žmonėms itin reikalinga Morta, galinti ištraukti iš šios pagundos. „Seserys padeda viena kitai: Mortai atgauti savo gyvenimo versmę, o Marijai išeiti iš ją žlugdančio sielvarto.“

Dar yra Lozorius, kurio didžiausias nuopelnas, kaip kiek juokaudamas sako kun. Epicoco, buvo „mirimas“. Šis brolis, atrodo, niekada nekalba, niekuo neužsiima. Jis visada „tarsi atsiribojęs nuo kitų“. Už šio personažo slypi kiekvieno iš mūsų noras rasti savo vaidmenį, savo vietą gyvenime. Jo atsivertimą liudija faktas, kad, galiausiai likus kelioms valandoms iki Jėzaus kančios pradžios, per šventę Betanijos namuose Lozorius sėda prie stalo su Jėzumi. Jis jau nebėra tiesiog iš kapo ištrauktas miręs žmogus.

Morta, Marija ir Lozorius iš esmės yra trys asmenybės aspektai, kuriuos kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje: ribų nepaisantis veiklumas, kontempliatyvus gebėjimas klausytis ir gilus noras rasti savo vietą pasaulyje.

„Morta, Marija ir Lozorius iš esmės yra trys asmenybės aspektai, kuriuos kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje: ribų nepaisantis veiklumas, kontempliatyvus gebėjimas klausytis ir gilus noras rasti savo vietą pasaulyje.“ Šie aspektai turi rasti savitą pusiausvyrą. „Morta, Marija ir Lozorius nėra vien Jėzaus draugai, – primena kun. Epicoco, – jie yra brolis ir seserys, tad niekada nedera  jų atskirti.“

Morta, Marija ir Lozorius leidžiasi Jėzaus mylimi. Jie leidžiasi būti vertinami už tai, kas jau yra, o kartu ir palydimi tapti kažkuo daugiau. Kuo jie galiausiai tampa?

Evangelijoje pagal Joną yra pasakojimas apie priešpaskutinę vakarienę. Šios šeimos nariai, nepaisydami didžiulės įtampos visuomenėje dėl Jėzaus pasmerkimo, užima viešą poziciją, patys rizikuodami gyvybe. Jie iškelia jam puotą, tuo aiškiai pareikšdami, kad Jėzus – jų bičiulis ir draugas.

Evangelijoje trumpai bet reikšmingai pažymima, kad Morta vėl patarnavo – šįsyk aiškiai žinodama giliuosius savo veiklos motyvus. Lozorius sėdėjo prie stalo kartu su Jėzumi, ir tai yra jo išgijimo esmė – jis atrado savo vietą. O Marija, be galo jautri ir tikriausiai drovi, ryžtasi išties absurdiškam gestui, kuris galėjo visus gerokai papiktinti. Ji sėdasi prie Jėzaus kojų ir tepa jas kvepalais.

Kiekvienas personažas šioje evangelinėje scenoje yra pasiekęs savo pilnatvę. Nors Jėzus juos mylėjo jau tokius, kokie buvo iki tol – dar netobulus.

Duona ir druska

Retai pagalvojame, kad draugystė gali sužydėti bet kuriuose santykiuose: santuokoje, darbe, mokyklos suole ar kaimynystėje.

Kai draugystės nelieka, gyvenimas, pasak pašnekovo, virsta pragaru: užimame išimtinai gynybinę poziciją. „Jei stinga draugystės bendruomenėse, jei stinga draugystės mūsų namuose, gyvename įsitvirtinę gynybinėje pozicijoje. Koks tai gyvenimas? Argi tai ne pragaras?“ – retoriškai klausia kunigas. Tik draugas leidžia mums nusiginkluoti, nusiimti kaukes, leidžia mums jaustis vertais meilės tokiems, kokie esame.

„Štai kodėl draugystė man yra krikščionybės abėcėlė. Nieko nesuprasime apie Kristų, jei neišmoksime to santykio.“

Draugystė ypač reikalinga kunigams. „Mes gyvename ta didžiąja dovana – celibatu. Tačiau ši dovana gali tapti didele nemalone, nes vienintelė malonė, kuri padeda ištverti šią dovaną, yra draugystė. Veltui stengiasi kunigas, kuris neturi draugų… Tik draugystė mums išgelbsti gyvybę – Jėzus Kristus“.

Kokia draugystė yra tikra? Ar to žmogaus, kuris paskolina pinigų, o gal automobilį?.. Kunigas Epicoco kalba apie artumą: tikras draugas yra tas, kuris yra šalia. Bet kuriuo metų laiku. „Draugo artumas mane sulaiko, kai norisi prakeikti gyvenimą; draugo artumas sulaiko pakeliui į desperaciją, tamsą, neleidžia pasimesti tamsoje, į kurią būnu paniręs.“

„Man draugystė yra aštuntasis sakramentas“, – teigia kunigas. Taip kaip Eucharistijos sakramente sutinkame realiai esantį Jėzų, taip draugystėje – mistiškai esantįjį.

Kristus beveik visada mus paliečia per draugus.

Kristus beveik visada mus paliečia per draugus, būtų gaila apiplėšti save atsisakant šio sakramento.

Kur du ar trys susirinkę Jo vardu, Jis ten yra – užtikrina mus Jėzus. Jo buvimas, Jo artumas kyla iš santykio. Nei vienatvė, nei utilitarinis bendravimas mums to nesuteiks.

Įdomu šias mintis skaityti būtent dabar, kai nacionalinis sinodinis kelias aiškiai įvardijo vieną iš skaudžiausių nūdienos katalikybės žaizdų: atodairos ir atjautos stoką mūsų bendruomenėse. „Sinodas lyg skalpeliu atvėrė tikro santykio nebuvimo ir neinvestavimo į jį žalą“, – skaitome įžvalgas apibendrinančio dokumento įžangoje. Dar turėsime atsakyti sau į klausimą, kas nutiko, kad sutirpo žmogiškumas, o įsigalėjo beatodairiškas sarkazmas, savo pranašumo įtvirtinimo siekis.

„Kad galėtume keliauti kartu, patys turime atsiversti – ugdyti nuolankumą, būti atlaidesni, mažiau susireikšminę, labiau vieni į kitus žvelgiantys ir atsižvelgiantys. Keliauti kartu – reiškia žingsniuoti vedamiems Jėzaus, ir mokytis gyventi dėl savo bendrakeleivių“, – rašoma tekste.

Tad šiandien gera proga ne vien pasimelsti už savo bičiulius, padėkoti jiems už tai, kad yra šalia, bet ir prašyti Dievo atsivertimo malonės. Malonės atpažinti, kokia neįkainojama ir neatšaukiama yra Jėzaus man siūloma draugystė. Kaipgi dėkingumas Jam nevirs troškimu tapti panašiam į Jį?