2021 12 25

Kun. Ivan Demeure

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Ateikite pagarbinti Betliejaus vaiko

Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) paroda „Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kalėdos atėjo, o mūsų širdys visą advento laiką pamažu švelnėjo. Kilo noras į namus suburti šeimą, suteikti kitiems džiaugsmo. Kad ir kokia šiuo metu vyktų pandeminė ar politinė krizė, mažieji ir didieji nori duoti dovanų, ir tai svarbu. Tačiau per linksmą šventę nereikėtų užmiršti svarbiausio.

Įvyko kažkieno gimtadienis. Ar mes tai prisimename? Sustokime ir kurį laiką apmąstykime Jėzaus vaikystę. Šitaip atgaivinsime, atjauninsime savo vidinį gyvenimą. Esamai meditacijai norėčiau nurodyti du „įėjimo vartus“.

Kalėdos – palankus laikas pamatyti Vaikelį

Savo dienoraštyje šv. Faustina rašo: „Staiga išgirdau šiuos žodžius: ‚Apmąstyk Įsikūnijimo slėpinį.‘ Tada pasirodė priešais mane Kūdikis Jėzus, spinduliuojantis grožiu, kuris sakė: ‚Labiausiai myliu paprastumą. Nepaisant savo didybės, bendrauju tiktai su mažaisiais.‘ Nuo tol jis nebesirodo kaip mokytojas, bet kaip mažas vaikas. Kartą jo paklausiau: ‚Jėzau, kodėl dabar pas mane ateini mažo vaiko pavidalu, nors žinai, kad man nesunku tavyje matyti galingąjį Valdovą?‘ Jisai atsakė: ‚Kol tavęs neišmokysiu paprastumo, aš pas tave ateisiu vaikelio išvaizda.‘“

Gal todėl kasmet Jėzus mums pasirodo prakartėlėje tarsi vaikelis? Šv. Faustinos dienoraštis mus ragina regėti vaikystės evangelijas, kad atrastume tą dvasinę vaikystę, apie kurią Jėzus kalba.

Štai dabar antri vartai. Visi žinote tą Jėzaus viešojo gyvenimo epizodą, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys tenai ieško tavęs.“ Žvelgdamas į susirinkusius žmones, Jėzus atsako: „Kas yra mano motina ir broliai? […] Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (žr. Mk 3, 31–35). Ir dar Luko parašyta: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21).

Taigi keliu klausimą: kaip auginti Kristų, kaip jam būti motina? Kitaip sakant, kaip suteikti naują vaisingumą savo gyvenimui? Tam nėra nieko geriau, kaip pasinerti į gaivius ir atgaivinančius Kalėdų slėpinio vandenis. Dabar tartum eisime per parodą ir apžiūrėsime keletą paveikslų, kurie padės pamaitinti mūsų mąstymą.

1. Pirmyn ir atgal. Velykos ir Kalėdos

Rembrandt Harmenszoon van Rijn, „Vakarienė Emause“ (c. 1628, plokštė, aliejus, 39 x 42 cm). Saugoma Musée Jacquemart-André Paryžiuje. Wikimedia Commons nuotrauka

Šis pirmasis paveikslas gal kiek siurrealistiškas. Pirmiausia priminkime, kad tik Matas ir Lukas mums papasakoja apie Jėzaus vaikystę – kiekvienas savo būdu, bet abu sutinka su svarbiausiais dalykais. O Jonas ir Morkus – atvirkščiai, nieko nepasakoja. Jiems nebuvo būtina kalbėti apie Jėzaus vaikystę. Tokios informacijos jiems nereikėjo norint skelbti Gerąją Naujieną. Tačiau kodėl pirmoji ir trečioji Evangelijos prasideda Jėzaus vaikystės epizodais?

Iš pradžių verta pasakyti, kad pati krikščionybė iš tikrųjų prasideda… Velykomis: tai tikėjimo išpažinimo šerdis. Kai neatpažįstamas žmogus kelyje į Emausą buvusiems mokiniams paaiškina ką tik buvusius įvykius ir Raštų prasmę, tik tada jiems atsiveria akys. Vadinasi, tiktai Kristaus prisikėlimas apreiškia Dievo projektą žmonijai. O ką reiškia prisikelti? Iš tiesų mokiniai dar nesugeba paaiškinti, jie ką tik patyrė Mokytojo prisikėlimą. Kai atsiranda antroji krikščionių karta, tada jau prireikia naujų pastangų tai prisikėlimo patirčiai atpasakoti, „suteikti skonį“.

Tuomet krikščionys pradeda pasakoti apie Prisikėlusiojo apreiškimus, po to – ir žemiškojo Jėzaus gyvenimą bei ištartus žodžius. Koks tas vyras, įėjęs į Dievo garbę? Kaip jis gyveno? Iš kur jis kilo? Kitaip sakant, čia vykdomas „atminimo darbas“, kad Velykų patirtis naujajai kartai būtų labiau suprantama. Galiausiai krikščionys pradeda atsiminti ir apmąstyti įvykius iki pat Jėzaus vaikystės. O kadangi prie prakartėlės žurnalistų nebuvo, Mato ir Luko liudijimai nėra iš pirmų lūpų – tad jie turės būti santūrūs, besilaikantys paslapties.

Prisikėlusio Kristaus pasirodančio Marijai Magdalietei ikona. Wikimedia Commons nuotrauka

Taigi pasakojimai apie Jėzaus vaikystę yra visiškai apšviesti Kryžiaus ir Prisikėlimo šviesos. Velykos jaučiamos visur. Mat pats gimimas – visada dvilypis momentas: laimingas ir skausmingas. Evangelijos laikų kultūroje, mylinčioje gyvybę ir ją gerbiančioje, gimimas, žinoma, yra džiaugsmas (nėštumas Biblijoje niekada nelaikomas liga). Prisiminkime nėščiųjų Marijos ir Elzbietos kupiną džiaugsmo susitikimą. Atsiminkime angelų ir piemenų džiugesį Jėzui gimus, Simeono ir Onos džiaugsmą šventykloje. Net ir Mato, kitokio temperamento autoriaus, Evangelijoje tas džiaugsmas vis tiek jaučiamas: trys išminčiai „be galo džiaugėsi“ išvydę žvaigždę, kurią buvo kurį laiką pametę iš akių.

Tačiau gimimas yra patirtis, kuri ir kainuoja. Jėzus sako Nikodemui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3). Reikia dėti pastangų! Matome, kad Nikodemas šių žodžių nesupranta.

Pats Jėzus gimsta neturte, paguldytas ėdžiose. Be to, nuo vaikystės jam gresia pavojus. Prisiminkime, ką Simeonas sakė jo motinai Marijai: „Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35). Jėzui esant dvylikos, jis trims dienoms dingsta. Tai labai simboliška.

Ikona vaizduojanti užgimusį Jėzų kape. Fragmentas iš Duccio di Buoninsegna, „Maestà“ (XIII a.). Saugoma Museo dell’Opera Metropolitana del Duomo, Sienoje. Wikimedia Commons nuotrauka

Galiausiai Mato pasakojime grėsmė Kūdikiui iš karto pasirodo Erodo veidu. Prieš tokį tironą pats Dievas bejėgis. Tenka Juozapui siųsti angelą, kad šis ragintų jį pabėgti su šeima. Tarsi Getsemanėje Dievas slepiasi, palikdamas žmones jų įžvalgai.

Tarsi Velykų rytą prakartėlėje irgi įvyksta kažkas didingo mūsų akyse. Bet tik šiek tiek – nes iš tiesų Evangelijose daug ko nematyti. Evangelistai komentuoja, interpretuoja įvykius tikėjimo žvilgsniu, tačiau nerašo reportažo iš įvykio vietos. Tad, skaitant šiuos pasakojimus, tikėjimo žvilgsnis būtinas ir mums.

Taip pat yra kalbant apie Velykas: reikia tikėti, užuot išvydus. Angelas žmonėms parodė tuščią kapą – tai menkas ženklas. O štai šiandien jis mums rodo į vaiką, Kristų, Išganytoją, Dovydo sūnų – bet išore panašų į visus kitus vaikus. Taigi Dangaus ženklai čia yra beveik ženklų nebuvimas. Jėzaus gimimo istorija aprašyta kukliai, nors šalia jo yra ir angelų, regėjimų, išminčių, ir kt. Šis kuklumas taip pat atsiskleidžia, kai Marija ir Juozapas stebisi (keturis kartus) savo vaiku ir tuo, kas pasakyta apie jį. Juk jų sūnus toks paprastas! Jie dar nesuvokia slėpinio. Marija ir Juozapas turės nuolat iš nuostabos pereiti į tikėjimą. Nereikėtų užmiršti Marijos, kuri „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51). Tiesa apie Jėzų išryškės pamažu.

Kuklumas ir paprastumas yra Biblijos „nuolatinė taisyklė“ – išganymas ateina per vargšą, per atgailaujančią širdį, per mažą išlikusią tautelę. Pats Dievas yra kantrus ir nuolankus, neskuba ir nedaro didžiulio įspūdžio. Šv. Irenėjus rašo: „[Kristus] perėjo per visus gyvenimo amžius: tapęs kūdikiu, pašventino kūdikius; būdamas vaiku, pašventino kitus vaikus, jiems tapdamas maldingumo, teisingumo ir klusnumo pavyzdžiu. Paaugęs tapo pavyzdžiu visiems vaikinams ir juos pašventino Viešpačiui. Ir taip pat tapo brandaus amžiaus vyru, kad būtų visais atžvilgiais tobulas Mokytojas, ne tik žodžiais, bet savo amžiumi.“

2. Tapti kaip mažais vaikais

„Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“, – įspėja Jėzus. Čia tartum gimsta naujas įstatymas – šiek tiek paslaptingas, todėl mums reikia peržvelgti Naująjį Testamentą, kad atrastume kelias mintis vaikystės teologijai. Vaikas čia nėra idealizuotas, bet vis tiek labai mylimas ir gerbiamas.

2.1. Švelnus Pauliaus griežtumas

Pradėkime nuo griežtojo Pauliaus (nors gal jis toks iš tiesų nebuvo). Apaštalas ragina palikti vaikystės vystyklus. Iš to matome, kad Naujojo Testamento pagyros vaikystei nereiškia, jog reikia laikytis vaikiškumo. Paulius rašo: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 12, 11).

Kitur jis kalba apie vaiką kaip globojamą būtybę – kitaip sakant, nelaisvą žmogų. Laiške korintiečiams Paulius rašo: „Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški“ (1 Kors 3, 1–3). Matome, kaip toli esame nuo idealizuoto vaiko, „vaiko karaliaus“. Nes būtent vaikystė yra mokymosi, auklėjimo laikas. Apskritai Biblija rekomenduoja vaikus auklėti griežtai, bet kartu būti jiems švelniems. Prancūzai turi posakį: „Aksominė ranka geležinėje pirštinėje.“

Paulius ir pats neslepia savo švelnumo: „Vis dėlto jūsų tarpe buvome švelnūs, tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs“ (1 Tes 2, 7–8). Tai reiškia, kad teisingas griežtumas neprieštarauja meilei. Mūsų visuomenėje tai reikalinga suprasti.

2.2 Jėzus ir vaikai

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“, – sušunka Jėzus Dvylikai, kurie išvarė vaikus, norėjusius prieiti prie Mokytojo. Galime įsivaizduoti: Jėzus apsuptas būrelio vaikų, įsikibusių į jo drabužius, lipančius jam ant pečių be jokios baimės. Jėzus pritraukia vaikus, nes jis juos myli, ir jų meilė grįžta jam atgal. Jėzus rodo vaikus kaip pavyzdį.

Ir iš tikrųjų graži ta vaikų dvasinė laisvė. Jūs jiems kalbate apie Jėzų, ir jumis pasitiki, nes žino, kad visa tai yra tiesa; jų angelas iš tiesų mato Dievo veidą, sako Raštas. Vaikai turi tarsi tiesioginę prieigą prie amžinųjų tiesų. Dėl Viešpaties jie sugeba atlikti žygdarbius. Jiems siūloma melstis, ir štai jie kalba tris rožinius iš eilės arba pasiaukoja, išklausydami prašymą. Šykštumas – labiau senių trūkumas.

Štai kodėl turime tapti kaip vaikai. Šv. Serafimui iš Sarovo tai buvo puikiai pavykę. Vienas vaikas apie jį sakė: „Tėvas Serafimas apsimeta esąs senas. Bet iš tiesų jis vaikas, kaip ir mes.“ Tiesiog senolis turėjo vaiko akis, tas akis, kurios angelams šypsosi. „Svarbiausi dalykai akims nematomi“, – sako lapė Mažajam Princui. O mes nuolat turim grįžti prie to Svarbiausiojo, į kurį mums rodo vaikai.

2.3. Jėzaus vaikystė

Pirmuoju paveikslu užsiminėme apie Jėzaus gimimą. Toliau – apie paslaptingus vaikystės metus, mus pasiekė nedaug informacijos. Turime tik tokius žodžius: „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties“ (Lk 2, 40). Ir dar: „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

Vos vienu sakiniu evangelistas Lukas mums užsimena apie Jėzaus augimą: nors būdamas Dievo sūnus, Jėzus neturėjo jokio įgimto mokslo. Įsikūnijęs jis augo, subrendo pagal visus žmogiškus standartus. Kai jo tėvai jį atranda šventykloje, Jėzus klausosi ir klausinėja. Visi žavisi jo protu, nors Jėzus neturi atsakymų, tik klausimų. Tai yra vaiko ypatybė: neužaugusi būtybė, kuri eina, auga ir mokosi. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, ir dvasiškai. Štai papildoma priežastis tapti panašiam į vaikus: reikia atgauti arba auginti lankstumą ir atvirumą. Juk nieko baisiau kaip išpuikęs „suaugusysis“, kuriam nieko nereikia, kuris jau užsidaręs savo tikrovėse.

Tai nėra skrybėlė. Tai smauglys suėdęs dramblį. Piešinys nr. 1. Antoine de Saint-Exupéry „Mažojo Princo“ iliustracija

Beje, malonu skaityti „Mažojo Princo“ ištrauką apie tai: „Kai sutikdavau suaugusįjį, kuris man atrodydavo truputį nuovokesnis už kitus, išbandydavau jį savo piešiniu numeris 1, kurį išsaugojau. Norėdavau sužinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų ką nutuokia. Bet visada išgirsdavau tą patį atsakymą: ‚Tai skrybėlė.‘ Todėl nebesikalbėdavau su juo nei apie smauglius, nei apie pirmykštes girias, nei apie žvaigždes. Nusileisdavau iki jo lygio, ir mudu šnekėdavomės apie bridžą, golfą, politiką ir kaklaraiščius. Ir tas suaugėlis būdavo labai laimingas, susipažinęs su tokiu protingu žmogumi…“

Tokių suaugėlių priešingybė yra šv. Klara, kuri prieš pat mirtį vienuolio paklausė: „Ką naujo gali man pasakyti, pamokyti apie Viešpatį?“

3. „Gimdyti“ Kristų

Užsimerkime akimirką. Tamsu. Esu priešais sunkias ąžuolines duris. Tik per spyną prasiskverbia šviesos spindulys. Prisitraukiu – ir ką matau? Šv. Antaną, šokantį su Kūdikėliu Jėzumi savo rankose.

Tokį vaizdą vieną naktį pamatė dvarininkas, priėmęs į savo namus šventąjį. O kaip mes galėtume padėti šiam vaikui gimti mūsų kasdienybėje, gyvenime? Kaip padaryti mūsų gyvenimus vaisingesnius? Atsakymą mums pateikia pats Jėzus: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21). Nė vieno žodžio iš to sakinio nereikia išmesti. Žmogus, trokštantis vaisingumo savo gyvenime, turi įvykdyti Dievo žodį. Kitaip jis bus panašus į žmogų, per ilgai užsižiūrėjusį į save veidrodyje. Arba panašus į tą, kuris stato savo namus ant smėlio.

Kartais Kristų gali „gimdyti“ maži gestai mūsų gyvenimuose: skaniai pagamintas valgis, nelaukta gėlių puokštė, dovanėlė – ir mus aplanko malonė! Taigi atėjo metas žiūrėti rimtai į Evangeliją, nebesiteisinti dėl vėlavimo įsipareigoti.

Antonio de Pereda, „Šv. Antanas Paducietis su Kūdikiu“ (XVII a., drobė, aliejus). Saugoma Budapešto dailės muziejuje. Wikimedia Commons nuotrauka

Bet tai dar ne viskas. Mes trokštame pilnatvės, kurios patys negalime pasiekti. Būtent – grožis, kurio trokštame, yra nepasiekiamas. Tad ką mums daryti? Klausytis Dievo žodžio, sako Jėzus. Kitaip mūsų vykdomo gėrio niekada nepakaks. Visi esame patyrę, kad mūsų veiksmai ne visada atneša tų pačių pasekmių: kartais mažas šventojo veiksmas turi didesnę įtaką už išpuikusį žmogų, kuris tik kraiposi ir muistosi, kol viskas nueina perniek. Juk mūsų Dievas yra tas, kuris perskiria jūrą, užsibrėžia kelią dykumoje, gimdo Kristų Marijos įsčiose, prikelia mirusiuosius. Tad Juo remkimės. Nors dažnai mūsų gyvenime Dievas veikia inkognito, Jo buvimas vis tiek palieka gardų kvapą.

Šv. Pranciškus rašo: „Mes esame motinos Kristui, kai jį nešiojame savo širdyse ir kūnuose meile, atsidavimu bei sąžinės tyrumu, ir kai mes jį gimdome savo gerais darbais, kurie kitiems yra šviesa. O, kaip šventa, kaip brangu, gera, nuolanku, ramu, švelnu ir norima virš visko turėti tokį brolį ir tokį sūnų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Tokio paveikslo niekada neužbaigsime piešti.

Br. Ivanas Demeure iš Tiberiados bendruomenės. Tiberiade.lt nuotrauka

Epilogas. „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė!“

Šios meditacijos apie vaikystę pabaigoje, po trumpos ekskursijos, priimkime Kūdikį su visokeriopomis malonėmis, kurias jisai teikia per Kalėdas. Žiūrėkime į paskutinįjį paveikslą, į pirmąją Grečo prakartėlę, apie kurią Tomas Čelanietis rašė: „Noriu maldingai prisiminti, ką padarė šv. Pranciškus Grečo kaime Kalėdų dieną, trejus metus prieš jam mirštant. Jis sakė: ‚Norėčiau priminti Vaiką, kuris gimė Betliejuje, noriu jį pamatyti savo kūno akimis, tokį, koks jis buvo, gulintis ėdžiose, miegantis ant šieno tarp jaučio ir asilo.‘ […]

Džiaugsmo dienai atėjus, džiugesio metas prasidėjo. Surinko brolius iš keleto apylinkių vienuolynų. Vyrai ir moterys, krašto žmonės švenčiančiomis sielomis paruošė pagal galimybes žvakių ir fakelų padaryti šviesią tą naktį, kurią matė žvaigždę visus amžius šviečiančią auštant. Atvykęs ir pamatęs, kad viskas paruošta, Šventasis labai apsidžiaugė. Ėdžių ir šieno buvo atnešta, taip pat asilas ir jautis. Ten paprastumas tikrai buvo pagerbtas, tai buvo neturto triumfas, geriausia nuolankumo pamoka.

Grečo tapo naujuoju Betliejumi. Naktis pasidarė tokia šviesi kaip diena, ir tokia miela gyvuliams ir žmonėms. […]

Šventasis budėjo stovėdamas prieš prakartėlę užjaučiančia širdimi, prisipildęs neapsakomo džiaugsmo. Pagaliau Mišios aukojamos ant ėdžių, tarsi ant altoriaus. […] Pranciškus […] giedojo Evangeliją skambančiu balsu. Jo balsas […] kvietė visus esančiuosius į aukščiausius džiaugsmus. Po to pamokslavo rasdamas tautai žodžių – švelnių kaip medus, aiškindamas vargdienio Karaliaus gimimą. […] Kalbėdamas apie Kristų Jėzų, su dideliu švelnumu jį vadino ‚Betliejaus vaiku‘, ir skelbė ‚Betliejų‘, kuris tęsėsi tarsi ėriuko mekenimas. Visa jo meilė sklido per jo lūpas ir balsą.“

Užuot regėjus ir tapius šį paskutinį paveikslą, verčiau tapti vienu jo personažų. Prašykime nuolankumo ir paprastumo, kad kilniai gyventume šv. Kalėdų laikotarpį, atnaujindami Kristaus gyvybę savyje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien